5 Minutės
Vince Gilligan serialas „Pluribus“ skelbia aiškią žinią
Apple TV+ tyliai išleido pirmuosius du „Pluribus“ epizodus — Vince Gilligano naują mokslo fantastikos dramą — ir vienas momentas jau tapo diskusijų objektu: pabaigos kreditų eilutė, skaitanti „Šį serialą sukūrė žmonės.“ Serialas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Rhea Seehorn kaip Carol Stourka, rašytoja, kuri galbūt yra vienas iš paskutinių žmonių, atsparių svetimai virusinei infekcijai, dėl kurios visi tampa neįprastai optimistiški, sujungia Gilligano talentą kurti charakterius varžančią įtampą su aktualiu pareiškimu apie kūrybos autorystę dirbtinio intelekto epochoje. Šiame kontekste „Pluribus“ veikia ne tik kaip pasakojimas apie infekciją ar visuomenės transformaciją — tai ir refleksija apie autentiškumo vertę, kūrybinio proceso matomumą bei žiūrovų lūkesčius dėl autentiškos, žmogaus rankos darbo televizijoje bei srautinėse platformose.
Serialo premjera atskleidžia ne tik pasakojimo pagrindą, bet ir klausimą apie autoriaus balsą šiuolaikiniame pramogų kraštovaizdyje: kas yra kūrėjas, kai algoritmai gali pasiūlyti siužeto idėjas, generuoti vizualizacijas ar vertinti aktorių atrankas? Rhea Seehorn pasirodymas, jos niuansuota charakterio interpretacija, tampa centru, aplink kurį sukasi moraliniai, psichologiniai ir estetinių sprendimų sluoksniai. Kartu pabrėžiama kūrybinė atsakomybė — ne vien techninė kokybė, o tai, kaip pasakojimas rezonuoja su auditorijos emocijomis ir refleksija apie žmogaus būklę šiuolaikinėje technologijų eroje.
Pluribus nėra vien tik žanro pratimas
„Pluribus“ yra daugiau nei vien žanrinė eksperimentacija. Tai sąmoningas priminimas, kad pasakojimas vis dar gali jaustis rankų darbo — kruopščiai suformuluotas dialogas, niuansuotas aktorių darbas ir režisūriniai sprendimai, kurie rodo žmogiškąjį indėlį. Gilliganas atvirai pareiškė kategorišką poziciją dėl generatyvinių įrankių: jis interviuose patvirtino niekada nesinaudojęs ChatGPT ir neturįs ketinimų to daryti. Ši kreditų eilutė yra žaisminga, bet ir taikli — ji signalizuoja poziciją prieš spartėjantį tendencijų poslinkį, kai dirbtinis intelektas prisideda prie scenarijų rašymo, vizualinio turinio kūrimo ar net atrankų analizės.
Tokia Gilligano laikysena turi platesnį rezonansą industrijoje: kai kurios studijos eksperimentuoja su AI siekdamos optimizuoti rutinines kūrybos dalis, tačiau daug kūrėjų, aktorių ir scenaristų akcentuoja autentiškumo, autoriaus teisių ir darbo proceso skaidrumo svarbą. „Pluribus“ kreditų linija gali būti suvokiama kaip simbolinis žingsnis, bandymas pažymėti atskirą nišą rinkoje — tą, kurioje žiūrovas gauna „žmogišką“ potyrį ir gali pasitikėti, kad už pasakojimo stovi realūs kūrėjai, o ne tik modeliai ar automatizuoti sprendimai.
Kaip „Pluribus“ dera su Gilligano kūryba ir šiuolaikine mokslo fantastika
Gerbėjai atpažins Gilligano pirštų atspaudus — moralinė dviprasmybė, koncentruotas, taupus dialogas ir dėmesys žmogaus pasirinkimams — tekstūros, kurios buvo ryškios „Breaking Bad“ ir „Better Call Saul“. Vis dėlto „Pluribus“ dar labiau atvirai įsijungia į spekuliatyvias idėjas, jungdamasis prie pastarojo meto populiarių mokslo fantastikos serialų bangos, nagrinėjančios, kaip technologijos, biologija ir masinė psichologija perkuria bendruomenes. Panašiai kaip „Black Mirror“ analizuoja technologinio progreso pasekmes ar „The Last of Us“ nagrinėja infekcijos ir visuomenės pokyčio temą, „Pluribus“ integruoja sociologinius ir filosofinius klausimus į intensyvų, personažų valdoma naratyvą.
Nagrinėjant serijos stilistiką, pastebima, kad Gilliganas išlaiko savo stiprią emocinę kryptį, tačiau šįkart ji dažnai pasireiškia per platesnę spektrą: post-apokaliptinės aliuzijos, psichologinės invazijos elementai, kolektyvinio elgesio tyrinėjimas ir moraliniai pasirinkimai, kurie kabina ne tik veikėjus, bet ir žiūrovą. Tokia žanrų sankirta suteikia galimybę aptarti plataus masto klausimus — nuo autentiškumo per kūrybą iki atsakomybės, kaip mes kuriame ir vartojame pasakojimus per dirbtinio intelekto prizmę.
Kritikų reakcija į „Pluribus“ dažniau buvo palanki; Apple TV+ pratęsė serialą antrai sezonui dar prieš pasibaigiant pirmajam — tai rodiklis, kad platforma mato tiek kūrybinį impulsą, tiek potencialą pritraukti auditoriją. Gilliganas interviu su Discussing Film sakė, kad jis nėra iki galo suplanavęs visos laidos arkos, bet mano, kad „iki keturių sezonų“ gali būti pakankama trukmė — o tada pavertė tai šypsena ir pridūrė: „kas gi gali būti tikras?“ Toks neužbaigtumas iš dalies yra privalumas: suteikia laisvę adaptuoti siužetą į komentarus apie visuomenę ir technologijas, atsižvelgiant į tai, kaip auditorija ir industrija toliau keisis.
Užkulisiuose ir žiūrovų reakcija
Užkulisiuose gamyba, kaip pranešama, daug dėmesio skiria praktiniams efektams, intymiems dekoracijoms ir scenaristų kambariui, kuriame prioritetas — žmogiškas rašymas, o ne algoritminis generavimas. Praktiniai efektai apima tradicinius filmavimo amato elementus: dekoracijų ir rekvizito meistriškumą, makiažo ir protezų naudojimą, techninius sprendimus, kurie leidžia sukurti anonymišką, bet jaudinančią aplinką be įprasto didelio CGI naudojimo. Tokia produkcinė strategija dažnai didina pasakojimo įtikinamumą ir leidžia aktoriams išlaikyti tikrą fizinį kontaktą su aplinka bei vieni kitais, kas ypač svarbu kuriant intymias personažų dinamikas.
Socialiniuose tinkluose auditorija pagyrė Rhea Seehorn sudėtingą ir sluoksniuotą pagrindinį vaidmenį bei serijos tonalinį balansą tarp niūrios, bauginančios pasaulio statybos ir ramių, bet gilių charakterių akimirkų. Žiūrovai vertina, kad „Pluribus“ ne tik kuria spekuliatyvią koncepciją, bet ir leidžia laiko vidiniam veikėjų pasauliui atskleisti — tai suteikia emocinį užtaisą, kuris dažnam žiūrovui yra svarbesnis už vien tik siužeto posūkius.
„„Pluribus“ pasirodo tuo metu, kai žiūrovai trokšta žmogaus rankos darbo,“ sako Anna Kovacs, kino kritikė iš CineScope. „Gilligano pasirinkimas pabrėžti žmogaus autorystę yra ne tik principingas, bet ir strategiškas — tai prideda tikrumo pasakojimui apie tai, ką reiškia būti tikru žmogumi.“ Šio tipo kritinis vertinimas atkreipia dėmesį į autentiškumo ir pasitikėjimo svarbą kūryboje, ypač kai rinkoje daugėja automatizuotų sprendimų ir sintetinių produktų.
Serija taip pat generuoja implicitinį dialogą su pramonės tendencijomis: studijos eksperimentuoja su AI rutininėms užduotims — nuo scenarijų analizės iki konceptinio meno generavimo — tuo tarpu kūrėjai ir prodiuseriai ieško būdų ženklinti ar deklaruoti rankų darbo indėlį, pavyzdžiui, priskirdami kreditus ar etiketes „žmogiškai sukurtas“. „Pluribus“ pabaigos kreditų žinutė gali tapti modeliu kitiems projektams, siekiantiems rinkoje išsiskirti kaip žmogaus sukurta meninė produkcija, o ne visiškai automatizuotas turinys.
Žiūrovams „Pluribus“ atsiperka dviem lygmenimis: tai ir emocijų varoma mokslo fantastika su išraiškingu pagrindiniu vaidmeniu, ir dalis platesnės kultūrinės diskusijos apie autorystę pramogų industrijoje. Nesvarbu, ar serialas galiausiai truks keturis sezonus, kuriuos Gilliganas įsivaizduoja, ar tęsis ilgiau, aišku viena — laida užima poziciją ne tik dėl savo personažų, bet ir dėl žmonių, kurie ją sukūrė. Tai yra matomas ir skaidrus pareiškimas apie kūrybos vertę, darbo sąžiningumą ir autorystės prievartą technologijų amžiuje.
Trumpai tariant: „Pluribus“ yra sumanus, žmogaus sukurtas mokslo fantastikos serialas, kuris taip pat veikia kaip pareiškimas apie pasakojimą ir autentiškumą dirbtinio intelekto eroje. Jis kviečia žiūrovą ne tik sekti siužetą, bet ir svarstyti, kokią vietą šiuolaikinėje pramogų ekosistemoje užima žmogaus kūryba, autorių teisės ir technologinės priemonės.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą