6 Minutės
BAFTA sako ne — nepaisant pasaulinės sėkmės
„KPop Demon Hunters“ tapo kultūriniu fenomenu: tai „Netflix“ ir „Sony Animation“ bendros gamybos filmas, jungiantis K‑pop šou spektaklius su prikaustančia animacija ir užfiksavęs įspūdingus transliavimo rekordus. Vis dėlto staigiu posūkiu Britų kino ir televizijos meno akademija (BAFTA) nusprendė, kad filmas nėra tinkamas BAFTA kino apdovanojimams. Pirmasis apie tai pranešė Deadline, nurodydamas, kad BAFTA atsisakė „Netflix“ prašymo suteikti išimtį po to, kai buvo peržiūrėtas filmo Jungtinėje Karalystėje vykdytos rodymo strategijos modelis.
Kodėl BAFTA atmetė filmą
BAFTA taisyklės reikalauja kvalifikuotos teatrinės premjeros Jungtinėje Karalystėje. Nors akademija kartais suteikia išimtinį svarstymą tais atvejais, kai filmai rodomi neįprastais langais ar kaip vienkartiniai renginiai, komitetas konstatavo, kad „KPop Demon Hunters“ JK platinimo modelis neatitiko tinkamumo kriterijų. Vienas iš pagrindinių reikalavimų — bent dešimt komercinių seansų per septynias iš eilės einančias dienas — nebuvo įvykdytas. „Netflix“ rėmėsi vėlesniais, ribotais filmo seansais Didžiosios Britanijos kino teatruose (264 ekranai vėlyvą rugpjūtį ir dar 528 ekranai spalio Helovino savaitgalį) kaip pagrindu ginčyti tinkamumą, tačiau akademija įvertino laikotarpį ir rodymo modelį kaip nepakankamą.
Sprendimas atkreipia dėmesį į vis stiprėjančią įtampą apdovanojimų pasaulyje tarp tradicinių teatrinių standartų ir srautinio perdavimo eros platinimo strategijų. Tai – kompleksinė problema, kurioje susikerta teisinių reikalavimų raidė, kultūrinės normos ir rinkodaros realijos. Vis dėlto įdomu tai, kad filmas išlieka tinkamas svarstymui akademijos apdovanojimuose (Oscar) Jungtinėse Valstijose, nes ten jis atitiko Oskarų teatro rodymo taisykles.
Rekordinė sėkmė už apdovanojimų ribų
Nepriklausomai nuo BAFTA sprendimo, „KPop Demon Hunters“ komerciniai ir kultūriniai pasiekimai sunkiai nepastebimi. „Netflix“ pranešė, kad filmas tapo platformos dažniausiai žiūrėtu filmu per visą jos istoriją, sukaupdamas daugiau nei 541 milijoną žiūrėjimo valandų visame pasaulyje. Be to, filmas surinko maždaug 25 milijonus JAV dolerių kino teatruose; jis taip pat gavo penkias „Grammy“ nominacijas, o garso takelis pelnė platiną. Partnerystės su žinomais prekių ženklais — tokiais kaip Mattel ir Hasbro — pabrėžė, kaip šis projektas išaugo į tarptautinį prekės ženklą, apimantį nuo žaislų iki kolekcionuojamų leidimų ir riboto tiražo prekių.
Režisuojamas Maggie Kang ir Chris Appelhans, filmas seka tris jaunus „Huntr/x“ narius — Romi, Mirą ir Zoey — kurie yra tuo pačiu metu K‑pop idolos ir demonų medžiotojos. Jų antagonistas, kurį vaidina Lee Byung‑hun, sukuria berniukų grupės įvaizdį, kurio tikslas — pavogti gerbėjų sielas. Filmas sujungia energingą choreografiją, pop gamybos dizainą ir tamsesnę brendimo istoriją, kurioje šlovė priešpastatoma draugystei ir antgamtinėms jėgoms. Tokia naracija leidžia žiūrovams patirti vienu metu ir pramogą, ir spręsti moralinius bei emocinius personažų iššūkius.
Kaip tai dera su animacijos ir popkultūros tendencijomis
„KPop Demon Hunters“ stovi kelių svarbių tendencijų sankryžoje: K‑pop pasaulinėjimo augimas, suaugusiems skirtų animuotų filmų prestižo kilimas bei srautinio perdavimo platformų gebėjimas greitai sukurti itin populiarius, daugialypius prekės ženklus. Tonu ir ambicija jis primena kinetinį vizualinį stilių, kurį prodiusavo „Spider‑Man: Into the Spider‑Verse“, tačiau labiau remiasi popmuzikos rinkodara ir transmediniu prekių vystymu — strategija, kuri tampa vis dažnesnė srautinio perdavimo projektams, siekiantiems ilgalaikio prekės ženklo vertės ir multiplatforminio poveikio.
Gerbėjai ir kritikai gyrė filmo vizualinę išraišką ir garso takelį, nors keli apžvalgininkai pažymėjo, kad siužetas kartais jaučiasi perpildytas personažais ir posūkiais. Užkulisiuose kūrėjai neva bendradarbiavo su tikrais K‑pop choreografais ir stilistais, siekdami sceninių pasirodymų autentiškumo; animatoriai savo ruožtu daug dėmesio skyrė neoninėms spalvoms, scenos apšvietimui ir kostiumų haute couture detalėms, kad perteiktų tiek šou grožį, tiek pagrindines konflikto reikšmes.
Produkcijos praktikos — tokios kaip konsultacijos su muzikos industrijos specialistais, detalus scenos judesių fiksavimas ir kostiumų dizainas — rodo didėjantį siekį animacijoje pasiekti beveik gyvo veiksmo vizualinį tąsą. Tai ne tik estetinis pasirinkimas: tokia autentiką kuriančių elementų sankaupa stiprina gerbėjų įsitraukimą, prisideda prie socialinių tinklų viralumo ir pateikia papildomas komercines galimybes per koncertinius renginius, prekybą bilietais ir licencijavimą.
„Ši situacija atskleidžia platesnį pokalbį apie tai, kaip apdovanojimų institucijos turi prisitaikyti prie kintančių platinimo modelių,“ sako kino kritikė Anna Kovacs. „BAFTA sprendimas yra teisėtas pagal jų taisyklių raidę, tačiau kultūriškai tai kelia klausimų, ką teatrinė kvalifikacija turėtų reikšti globalių transliacijų amžiuje.“
Ateities perspektyvos ir platesnės implikacijos
Diskusija apie „KPop Demon Hunters“ tinkamumą apdovanojimams atveria kelis platesnius klausimus apie filmų platinimo strategijas, studijų ir platformų bendradarbiavimą bei apie tai, kaip vertinamos kūrybinės vertės ir kultūrinis poveikis. Tradiciniai apdovanojimų komitetai yra sukurti remiantis ilgalaikėmis kino industrijos praktikomis — festivalių maršrutais, kino teatrų tinklais ir regioninėmis premjeromis — o srautinio perdavimo platformos vis labiau išplauna šias ribas per vienalaikes pasaulines premjeras, „event“ rodymus ir skirtingų teritorijų kampanijas. Tai sukuria įtampą tarp teisinių atitikimų ir platesnio kultūrinio pripažinimo.
Kai akademijos priima sprendimus, jie ne tik interpretuoja savo taisykles, bet ir formuoja precedento pavyzdžius, kurie gali turėti ilgalaikes pasekmes industrijos veikimo modeliams. Jei tokiems srautinio perdavimo projektams būtų suteikta lankstesnė išimtis, tai paskatintų platesnį teatrinio ir skaitmeninio platinimo derinimą; jei ne — studijos, siekiančios apdovanojimų didžiojo pripažinimo, gali turėti motyvaciją vystyti griežtesnes teatrines premjeras arba keisti platinimo strategijas teritorijose, kuriose apdovanojimai turi didesnę reikšmę reputacijai ir komerciniam pelnui.
Teisiniai ir komerciniai aspektai taip pat yra svarbūs: teatruose vykdomų komercinių seansų reikalavimai, teritoriniai rodymo langai ir bilietų pardavimo modeliai gali turėti įtakos užsienio rinkų strategijoms, reklamos kampanijoms ir netgi sutartinėms įsipareigojimų partnerystėms su vietiniais distributoriais. Tai lemia, kad filmo kūrėjai ir platformos turi kur kas detaliau planuoti, jei siekia ne tik masinės auditorijos, bet ir institucinio pripažinimo.
Analizuojant konkrečiai „KPop Demon Hunters“, verta pažymėti kelis sprendimus ir veiksmus, kurie lėmė esamą situaciją: pirmiausia — prioritetas, suteiktas pasaulinei skaitmeninei premjerai, antra — ribotų teatrinių seansų naudojimas kaip papildoma parama, o ne esminė tinkamumo užtikrinimo priemonė, ir galiausiai — galimas neatitikimas akademinių taisyklių griežtai interpretacijai. Tokie sprendimai galėjo būti strategiškai racionalūs siekiant globalaus efektų ir pajamų, bet jie taip pat susidūrė su senesnės institucijų architektūros reikalavimais.
Šio pavyzdžio reikšmė dar labiau išryškėja, kai pažvelgiame į platesnį animacijos sektorių: suaugusiųjų auditorijai skirtos animacijos vis dažniau demonstruoja sudėtingas temas, kultūrinius kryžminimus ir funkcinį transmedinį prekės ženklo kūrimą. Kai tokie projektai pasiekia didelį komercinį ir kritinį pasisekimą, jie natūraliai kelia klausimą — ar tradicinės institucijos, kurių struktūros susiformavo kita eros medijos aplinkoje, turi atnaujinti kriterijus, ar industrija turėtų adaptuotis prie esamų taisyklių.
Todėl „KPop Demon Hunters“ atvejis yra daugiau nei vienos filmo tinkamumo diskusija; tai signalas platesniam pokalbiui apie tai, kaip kino industrija derina inovacijas su institucine atskaitomybe, ir kaip kultūrinė vertė matuojama tiek žiūrovų, tiek kritikų, tiek apdovanojimų sistemų akimis.
Žvilgsnis į ateitį
Pranešama, kad „Netflix“ ir „Sony“ jau dirba prie tęsinio, planuojamo išleisti 2029 m., nors dar neaišku, ar jis naudos teatro‑pirmumo modelį. Jei tęsinys sieks JK apdovanojimų pripažinimo, greičiausiai reikės kruopščiai perplanuoti platinimo strategiją — galbūt numatant ilgesnę komercinę teatro kampaniją JK teritorijoje arba derinant teatro rodymus su platesnėmis komandiruotėmis festivaliuose ir specialiuose renginiuose.
Ateities sprendimai taip pat priklausys nuo to, kaip industrija ir institucijos susitars dėl bendrų standartų arba išplės savo interpretacijas. Kai kurios galimos kryptys apima: aiškesnius gairių atnaujinimus, susijusius su hibridiniais platinimo modeliais; labiau skaidrius reikalavimus dėl bilietų skaičiaus ir seansų trukmės; arba specialias kategorijas apdovanojimuose, skirtas transliacijos platformų produkcijai. Kiekvienas sprendimas turės pasekmių tiek kūrybinei laisvei, tiek ilgalaikei komercinei strategijai.
Kol kas „KPop Demon Hunters“ lieka pavyzdžiu, kaip srautinio perdavimo hitas gali dominuoti populiariojoje kultūroje ir vis dėlto susidurti su tradicinių apdovanojimų taisyklių barjerais — simboliu industrijos nuolatinio derinimosi tarp naujų verslo modelių ir senųjų institucijų. Šis atvejis taip pat primena, kad kūrėjams ir platformoms reikia integruoto planavimo: nuo kūrybinės vizijos iki platinimo planų, nes abiejų komponentų derinys gali lemti ne tik komercinę sėkmę, bet ir institucinius pripažinimus, kurie svarbūs ilgalaikei reputacijai ir kultūriniam paveldėjimui.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą