6 Minutės
Oficialus atsakas į ginčą dėl AI meno
Kai Penguin Random House išleido specialų, 20-mečio iliustruotą leidimą A Feast for Crows, gerbėjai tikėjosi išpuošto, rankų darbo meno, kuris pagerbtų George R.R. Martin sudėtingą ir erdvų pasaulį. Tačiau interneto bendruomenės greitai ėmė įtarti, kad algoritmai galėjo būti įtraukti į kūrybinį procesą. Skaitytojai atkreipė dėmesį į keistas anatomines klaidas, pasikartojančius personažų modelius ir kitus vizualinius artefaktus plokštėse, kas sukėlė kaltinimus, kad dalis iliustracijų galėjo būti sugeneruotos dirbtinio intelekto (AI) priemonėmis.
Fevre River Studio — kūrybinė komanda, kuri rūpinasi licencijomis ir menine priežiūra George R.R. Martino kūrinių A Song of Ice and Fire serijai — reagavo bandydama nuraminti visuomenę. Raya Golden, studijos menų ir licencijų plėtros vadovė, paskelbė detalų pareiškimą Martino asmeniniame tinklaraštyje „Not a Blog“. Golden patvirtino, kad ji pasirašo už kiekvieną su romanų leidimais susijusią dailės kūrinį ir nurodė, jog samdytas menininkas neigė naudojęs generuojančias AI priemones. Nors menininkas pripažino naudojęs skaitmeninius įrankius darbų užbaigimui, Golden pabrėžė, kad jokių AI programų nebuvo panaudota ir kad studija sąmoningai nebedirbs su menininkais, kurie remiasi vaizdų generuojančiu dirbtiniu intelektu.
Kodėl dalis skaitytojų lieka neįtikinti
Skepticizmas nesiliovė. Aukštos raiškos vaizdų redagavimo galimybės ir giliųjų neuroninių tinklų pažanga, ypač difuzinių modelių bei kitų generatyvių tinklų srityje, gali apsunkinti skirtumo tarp žmogaus atlikto skaitmeninio piešinio ir AI produkcijos atpažinimą — ypač neprofesionalioms akims, kurios ieško inkonsistencijų. Gerbėjai lygino naują iliustruotą leidimą su ankstesnėmis, tradiciškesnėmis serijos iliustracijomis ir pastebėjo anatominio santykio nukrypimus, kartojančias veido struktūras, keistus tekstūrų „mozaikos“ artefaktus bei neryškumus kraštuose. Tokie pastebėjimai išprovokavo platesnę diskusiją apie autentiškumą, kūrybinį darbą ir ką kolekcionieriai gali tikėtis iš „premium“ leidimo.
Vertėtų pažymėti, kad tokie ginčai nėra vien tik fantastinės literatūros leidybos problema. Kinas ir televizija taip pat susiduria su analogiškais klausimais: kada skaitmeniniai priedai yra teisėti patobulinimai, o kada jie pakeičia žmogaus amatą ir autorystę? Nuo koncepcinio meno milžiniškiems biudžetams skirtuose filmuose iki reklamos plakatų ir transliacijų platformų paskatinamųjų medžiagų — studijos vis dažniau naudoja hibridines skaitmenines grandines, kurios apjungia rankų darbą, 3D modeliavimo priemones, tekstūras bei programinį apdorojimą. Tai reiškia, kad skirtis tarp tradicinio iliustratoriaus darbo ir kompozicijos, kurią galėjo stipriai paveikti AI, gali būti mažiau ryški nei anksčiau.
Kontekstas: AI, leidyba ir kūrybinis pasitikėjimas
„A Feast for Crows“ epizodas įvyksta platesnės pramonės audros fone. Dirbtinio intelekto vaizdų generavimas per pastaruosius metus labai pagerėjo ir tapo labiau prieinamas, todėl leidyklos, galerijos ir kūrybinės agentūros pradėjo formuoti vidaus politiką dėl AI naudojimo. Kai kurie leidėjai priėmė AI kaip įrankį eskizams ar idėjų generavimui, kiti visiškai uždraudė jo naudojimą galutiniam parduodamam menui. Prekės ženklų valdytojams, tokie kaip Martino studija, reputacija ir ištikimybė gerbėjams yra lemtingi — todėl aiškus ir griežtas pozicijos užėmimas, kurį pasirašė Golden, yra suprantamas.
Ši diskusija taip pat atspindi susirūpinimą kino industrijoje: kaip skaitmeniniai dubliai, AI pagalba atliekami vizualiniai efektai bei balso klonavimas veikia autorystės pripažinimą, atlygį ir autentiškumą. Ilgalaikių franšizių gerbėjai yra ypač saugojantys vizualinį identitetą, nes pažįstamas veidas, kostiumas ar viršelio iliustracija formuoja skaitytojų vaizdinį apie veikėją gerokai prieš bet kokią ekranizaciją. Todėl klausimas, ar menas yra sukurtas žmogaus rankomis, ar jame esama generatyvių elementų, tapo svarbus ir ekonomikine, ir emocine prasme.
Gerbėjų reakcija ir bendruomenės patikra
Socialinė žiniasklaida ir fanų forumai buvo centrinis variklis, eskaluojantis ginčą. Išsamūs kadrų po kadro tyrinėjimai, vaizdų palyginimai šalia vienas kito ir ilgos diskusijos apie teptuko brūkštelėjimus per naktį pavertė aistringus skaitytojus mėgėjiškais meno analitikais. Tokios analizės dažnai orientavosi į pasikartojančias tekstūras, simetrijos sutrikimus bei nenuoseklius šešėliavimo sprendimus — požymius, kuriuos ekspertai ir techniniai stebėtojai kartais sieja su AI generuojamais vaizdais, kurių modeliai kartoja ir „sulipina“ elementus pagal statistinius šablonus.
Dalį auditorijos sparčiai kilo reikalavimai dėl nepriklausomos ekspertizės: trečiųjų šalių patikrinimo, techninių analizų (pvz., pikselių statistikos, artefaktų nustatymo) arba laboratorinių bandymų, kurie galėtų nustatyti, ar tam tikri elementai buvo rekonstruoti naudojant generatyvinius modelius. Kiti reikalavo leidėjų skaidrumo — išsamios gamybos grandinės atskleidimo, menininko proceso dokumentacijos ir bet kokių naudojamų skaitmeninių įrankių deklaravimo — kad kolekcionieriai ir gerbėjai turėtų informuotą vaizdą apie pirkimą.
„Kaip kino istorikas, sekantis vizualinę kultūrą, manau, kad tai ne tik apie vieną knygos viršelį — tai klausimas pasitikėjimo, kaip franšizės tvarko savo vizualinį paveldą“, — sako kino istorikas Marko Jensen. „Leidėjai ir studijos turi būti atviros apie naudojamas technikas. Gerbėjai investuoja emociškai ir finansiškai, ir tas santykis priklauso nuo aiškios meninės atsakomybės.“
Ką tai reiškia kolekcionieriams ir kūrėjams
Kolekcionieriams šis ginčas primena atkreipti dėmesį į kilmę ir autentiškumą: menininko pareiškimai, gamybos pastabos ir leidėjo garantijos įgauna svarbą. Dokumentacija apie kūrinio kūrimo procesą — skaitmeniniai darbo bylos, versijų istorija, darbo eigos įrašai ar net failų metaduomenys — gali tapti esminis įrodymas, leidžiantis atskirti tradicinį rankų darbo iliustraciją nuo mišraus ar visiškai automatizuoto sprendimo. Be to, kolekcionieriai, investuojantys į ribotus leidimus, dažnai tikisi informacijos apie autoriškumą ir naudojamas technologijas kaip dalį objekto vertės.
Kūrėjams, dirbantiems leidyboje, koncepciniame mene ar knygų iliustracijose, reikėtų tikėtis aiškesnių užsakovo gairių apie priimtinas darbo metodikas, įskaitant klausimą, ar AI padedantys procesai yra leidžiami galutiniams pristatymams. Tai gali reikšti, kad studijos ir leidyklos pateiks išsamius reikalavimus: nuo „idėjų generavimo leidžiama“, iki „galutinėje parduodamoje iliustracijoje AI neturi dalyvauti“ arba „AI naudojimas turi būti deklaruojamas ir sertifikuojamas“.
Fevre River griežta politika — jokio bendradarbiavimo su menininkais, kurie naudoja vaizdų generuojantį AI — yra vienas atsakas į problemą. Kiti leidėjai galbūt pasirinks tarpinį kelią: leisti AI įrankius idėjų generavimui ar maketavimui, bet uždrausti jų naudojimą galutiniame, parduodamame mene, nebent būtų aiškiai atskleista informacija pirkėjui. Tokios gairės atspindi pramonės bandymus sureguliuoti etikos, autentiškumo ir teisių klausimus bei apsaugoti tiek kūrėjus, tiek vartotojus.
Ar iliustruotas „Feast for Crows“ leidimas galiausiai pasirodys esąs „tik“ skaitmeninių technikų nesusipratimas ar realus AI pavyzdys, neteko vienareikšmiškai patvirtinti. Tačiau šis incidentas pabrėžia platesnę kultūrinę diskusiją. Kyla klausimas ne tik apie tai, kaip mylimas fantastinis pasaulis yra vaizduojamas, bet ir apie tai, kaip mes apibrėžiame autorystę, amatą ir autentiškumą skaitmeninėje epochoje — ypač kai generatyvūs modeliai ir žmogaus kūrybiškumas veikia kartu arba susiduria.
Galutinis pastebėjimas: studijos pareiškimas gali nuraminti dalį gerbėjų, bet pokalbis apie AI ir meną tik prasideda. Tikėtina, kad laukia daugiau patikrinimų, aiškesnių politikų ir neišvengiamų diskusijų, kai technologija ir kūrybinė praktika toliau konverguos. Leidybos, meno ir kolekcionavimo ekosistemos reaguos įvairiai — kai kurie dalyviai griežtins reikalavimus, kiti adaptuos hibridinius modelius, o treti ieškos technologinių ir teisiniu sprendimų, užtikrinančių skaidrumą ir autorines teises.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą