6 Minutės
Spoilerio įspėjimas
Vince Gilligan — kūrybinė jėga už serialų Breaking Bad ir jo pagirtos spin‑off serijos Better Call Saul — neseniai pateikė žaismingą, bet atvirą požiūrį į Saulo Goodmano (Jimmy McGill) ir kitų mylimų personažų likimus. Kalbėdamas laidoje The Rich Eisen Show apie savo naują projektą Pluribus, Gilliganas derino tamsų humorą su nuoširdžia prisirišimo nata prie pasaulio, kurį jis sukūrė, ir taip suteikė gerbėjams naujų vaizdinių, kaip galėtų atrodyti veikėjų gyvenimai po serialų finalų.
Better Call Saul paskutinės serijos paliko Jimmy McGill priimant atsakomybę už savo nusikaltimus ir siunčiant jį į ilgesnį laisvės atėmimo terminą — pabaigą, kurią daugelis žiūrovų suvokė kaip galutinę. Kai Eisen paklausė, kur, jo manymu, Saul'as galėtų būti dabar, prodiuseris šyptelėjo ir atsakė: 'Manau, Donaldas Trumpas jį atleido.' Pastaba sukėlė juoką — vėliau Gilliganas pateikė praktiškesnį vaizdinį: jis galėjo įsivaizduoti Saulą vėl pasaulyje, save pardavinėjantį televizijos reklamose, darantį tai, ką moka geriausiai — verčiantis iš kalbos prie kameros.
Toks įvaizdis atkreipia dėmesį į serialo personažo dviprasmiškumą: vienu metu teisingumo pareigūnų už grotų, kitu — visuomenės akyse kaip viešas asmuo, naudojantis savo įgūdžius manipuliacijai ir įtikinėjimui. Šis kontrastas yra kertinis elementas, kuris ir padarė Better Call Saul įdomią charakterio studiją — Gilliganas ne tik sukūrė vieną veikėją, bet ir paliko duris atviras tolimesnei interpretacijai.
Be to, toks komentaras veikia kaip kultūrinis atspindys: idėja apie išgalvotą arba satyrinę amnestiją rezonuoja su politinių ir teisinių diskusijų kontekstu, kur žiūrovai gali skaityti tiek tiesioginę juoką, tiek rimtą socialinę komentarą. Gilligano pastabos čia veikia dvigubai — jos leidžia fanams šypsotis, bet ir primena, kad serialo pasaulis juda tarp moralės ir pragmatizmo.
Kalbant apie kūrybinį procesą, Gilligano laisvos interpretacijos ir nesuformuotos baigtys primena, kad serialų autorius dažnai palieka spragas specialiai — ne visos problemos turi būti užbaigtos linijiniu būdu, o atviros pabaigos skatina žiūrovus diskutuoti, kurti fanfikcijas ir teorijas. Toks sprendimas taip pat padidina serialo ilgalaikį paveldą — daugiau kasdienės diskusijos reiškia ilgiau trunkantį kultūrinį gyvavimą.
Huell, gatvės išmintingas personažas ir kitos nesuplanuotos pabaigos
Gilliganas taip pat kalbėjo apie Huell Babineaux — Saul'o stambiąjį kišenvagį bodyguard'ą. Kai jo paklausė, ar Huell galėjo atsidurti Naujuosiuose Orleane, Gilliganas pripažino, kad nėra tikras, bet pasiūlė, jog šio veikėjo galbūt pavyko rasti būdą likti laisvam ir išgyventi — tai dera su išradingo, šiek tiek maištaujančio operatoriaus charakteristika. Tai priminimas, kad antraplaniai veikėjai dažnai turi neišpasakotas istorijas, kurios tęsiasi už pagrindinės siužetinės linijos ribų.
Huell'o atvejis yra įdomus ir dėl naratyvinės logikos: seriale jis liko vienas iš tų personažų, kurių likimas paliktas neaiškus ir todėl įkvepia fanų teorijas bei kūrybinius pratęsimus. Huell yra pavyzdys, kaip net ir nedidelis veikėjo veiksmas ar sprendimas gali tapti kultūriniu artefaktu, kuris vėliau įgauna simbolinę reikšmę visai franšizei.
Gilliganas taip pat išplėtė spekuliaciją į Breaking Bad personažus — Skyler ir Walter Jr. — išreikšdamas viltį, kad jie atstatė savo gyvenimus po traumos, kurią matėme ekrane. Jis juokavo, kad Walt Jr. galėjo parašyti knygą arba paleisti podcast'ą apie savo tėvą — tai originalus užuomina apie tai, kaip šiuolaikinė medija perrašo „tikrų nusikaltimų" naratyvus ir suteikia naują kontekstą šeimos, kaltės ir viešumo temoms.
Tokios interpretacijos yra svarbios, nes jos leidžia suprasti, kaip kūrėjas mato ilgalaikį veikėjų poveikį — ne vien tik kaip siužetinį baigtį, bet ir kaip socialinį procesą, kuriame personažų pasirinkimai rezonuoja už pačio serialo ribų. Gilliganas savo komentaruose pabrėžia, kad veikėjų moralinės trajektorijos turi poveikį jų aplinkiniams ir platesnei visuomenei, ir tai yra dalis to, kodėl gerai parašyti TV personažai išlieka žiūrovų atmintyje.
Be juokų, Gilligano pastabos nurodo į platesnes televizijos pasakojimo tendencijas: auditorija siekia užbaigimo, bet taip pat vertina atvirumą, leidžiantį gerbėjų bendruomenėms įsivaizduoti alternatyvias pėsis. Better Call Saul ir Breaking Bad dažnai minima kaip XXI amžiaus sėkmingiausių drama serijų pora, nes abu serialai suderina moralinę pasekmę su gilaus personažų vystymo niuansu.
Vertinant serialų pabaigas platesniame kontekste, Gilligano požiūris artimas tokiems meistriškiems sprendimams kaip The Sopranos prieštaringai vertinama „kirpimo tamsai" scena ar Mad Men kontempliatyvus užbaigimas. Tokios pabaigos apdovanoja emocinę tiesą, o ne suteikia tvarkingų siužetinių sprendimų — jos išryškina veikėjų moralinius pasirinkimus ir palieka auditorijai erdvę apmąstymui.
Better Call Saul teismo salės prisipažinimas buvo stiprus ir pateisinamas dramaturginiu požiūriu — tai nebuvo tik siužeto trikdymas, o veikėjo evoliucijos kulminacija. Tačiau Gilligano lengvi komentarai po serialo pabaigos išlaiko diskusiją gyvą ir leidžia tiek kritikams, tiek gerbėjams toliau svarstyti veikėjų moralines ambicijas, socialinę kainą ir asmenų galimybes atgauti garbę ar susikurti naują sąmoningą identitetą.
Trivia mėgėjams bus įdomu, kad Gilliganas šias temas aptarė reklamuodamas Pluribus, primindamas, jog scenaristai ir prodiuseriai dažnai perneša savo televizinius visatus į naujus projektus. Tai aiškus ženklas, kad kūrėjas ne tik sukuria vienkartinius istorinius vaizdus, bet ir palaiko nuolatinį dialogą su auditorija per laiką — kone kaip dėstymas apie pasakojimo metodus ir personažų moralę.
Gerbėjai ir kritikai abu gyrė Better Call Saul paskutinį sezoną už saikingumą ir moralinį aiškumą; Gilligano dabartinės refleksijos paaiškina, kodėl šie veikėjai toliau intriguoja. Jų sudėtingumas, psichologinė prasmingumo gylis ir socialinis kontekstas sukuria terpę tolimesniems apmąstymams, rašinėliams ir analizei, kurią vykdo tiek akademinė bendruomenė, tiek fanų teorijos. Tai yra papildoma vertė televizijos kūriniams — jie tampa diskusijų objektu ir kultūriniu lauku, kuriame nuolatos vyksta interpretacijų migracija.
Be to, Gilligano pastabos atveria klausimus apie autorių atsakomybę ir kūrinių interpretaciją: ar kūrėjas turi finalinį žodį apie personažo likimą, ar tai priklauso nuo publikos, kritikų ir laikmečio konteksto? Tokie klausimai yra svarbūs tiek literatūros, tiek kino ir televizijos teorijose — jie kalba apie autoriaus įtaką naratyvo prasmei ir viešojo diskurso sukūrimą.
Jei grįžtume prie konkrečių veikėjų, galima aptarti skirtingas išeitis, kurios logiškai dera su jų asmenybėmis. Pavyzdžiui, Skyler, kuri po visų įvykių turėtų siekti stabilumo ir apsaugos savo vaikams, galėtų privilegijuoti saugumą ir anonimiškumą; Walter Jr. gali ieškoti būdų suvaldyti savo identitetą, kuriame gyvenimas tarp viešumo ir šeimyninių traumuotų prisiminimų tampa pagrindine tema. Šios trajektorijos atitinka realius gyvenimo atkūrimo modelius ir rezonuoja su žiūrovų emociniu įsitraukimu.
Galiausiai, ar Saul'as galiausiai sulaukė prezidentinio grąžinimo į laisvę, ar grįžo į reklaminę industriją, Gilligano tonas — dalinai pašaipus, dalinai meilus — sustiprina vieną pastovų faktą: gerai nupiešti personažai lieka mūsų vaizduotėje ilgai po to, kai užgęsta kreditai. Jie tampa dalimi kolektyvinės prisiminimų mozaikos ir toliau įkvėpia kūrinius, diskusijas bei refleksijas apie moralę, teisę ir žmogiškumą.
Trumpai tariant: Gilliganas šypsosi, viliasi ir palieka erdvės gerbėjams toliau pasakoti šias istorijas savaip. Tokios atviros interpretacijos ir meninės krypties pasirinkimai rodo, kad serialai kaip Better Call Saul ir Breaking Bad ne tik pateikė finalus, bet ir atidarė daug kelių tolimesnei refleksijai, kūrybiniam pratęsimui bei akademiniam nagrinėjimui dėl personažų etikos ir pasakojimo struktūrų.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą