Westeroso plėtra: George R.R. Martin apie naujus serialus

George R.R. Martin provokuoja apie plečiamą Westeros

George R.R. Martin patvirtino, kad televizinis Game of Thrones pasaulis tikrai nėra baigtas. Paskutiniame interviu su Los Siete Reinos autorius sakė, kad šalia jau patvirtintų serialų House of the Dragon ir A Knight of the Seven Kingdoms šiuo metu kuriami dar penki ar šeši papildomi spin-off'ai. Pasak Martino, dauguma jų bus prequel'ai — naujos įėjimo angos į plačią Westeroso istoriją, o ne paprasti tęsiniai. Tokia žinia patvirtina, kad George R.R. Martin siekia ne vienkartinės pasakojimo plėtros, bet ir daugiaplanio naratyvo, kuris leis gilintis į skirtingas epochas, kultūras ir politinius konfliktus.

Šis informacijos plėtinys atskleidžia, kaip kūrėjai mato galimybes praplėsti pasaulį ne tik per pagrindines linijas, bet ir per antrines ar iki šiol aptartas tik knygose ar fanų diskusijose temas. Prequel'ai leidžia sugrįžti į praeitį, aiškinti įvykių priežastis, pildyti tuščias spragas ir pristatyti naujus veikėjus ar regionus, kurie gali turėti ilgalaikį poveikį franšizei. Tuo pačiu tai suteikia erdvės eksperimentams su tonu, režisūra ir formato sprendimais — nuo intymių politinių dramų iki didelių epinių mąstų pasakojimų ir net animacijų.

Tinkamai valdant šias naujas istorijas, galima praturtinti Westeroso mitologiją ir suformuoti kelias siužetines linijas, kurios tarpusavyje sąveikautų. Tačiau kiekvienas papildomas serialas reiškia ir didesnę riziką: neatitikimai kokybėje arba teminiai sprendimai, prieštaraujantys gerbėjų lūkesčiams, gali sumažinti bendrai sukuriamą vertę. Todėl Martin'o komentarai apie penkis ar šešis projektuojamus spin-off'us yra svarbus signalas — tiek kūrybiniam procesui, tiek ir galimų žanrinių bei gamybos sprendimų įvairovei.

Atnaujinimai ir didesnė strategija

HBO neseniai patvirtino House of the Dragon ketvirtam sezonui ir A Knight of the Seven Kingdoms antram sezonui, paneigdamas ankstesnes kalbas, kad House of the Dragon baigsis po trečiojo sezono. Tokie sprendimai aiškiai rodo HBO platesnę strategiją: statyti franšizę aplink stipriai veikiančią intelektinę nuosavybę, diversifikuojant riziką per kelis atskirus serijinius projektus. Tai panašu į kitų didžiųjų pramogų pasaulių požiūrį, kur vienas stiprus prekės ženklas virsta ekosistema — su keliomis serijomis, kurios viena kitą papildo, bet gali ir veikti savarankiškai.

Ši strategija leidžia transliuotojui išlaikyti platesnį turinio spektrą abonentams ir taikyti skirtingas auditorijas: vieni žiūrovai labiau domisi politine intriga ir dvasiškai tamsesnėmis linijomis, kiti vertina epinę mitologiją ir didelius mūšius, treti — animacinius ar kultūrinius eksperimentus. Kartu tai suteikia ir komercinių pranašumų: stabilios serijos pritraukia prenumeratorius, o įvairūs spin-off'ai mažina priklausomybę nuo vieno sėkmės taško. Tačiau taip pat atsiranda iššūkių: koordinuoti kanono nuoseklumą, užtikrinti kokybės standartus ir valdyti gerbėjų lūkesčius tampa sudėtingesnė užduotis.

HBO sprendimas tęsti kelias linijas rodo, kad transliuotojas vertina ilgalaikę grąžą iš Game of Thrones intelektinės nuosavybės — ne vien sezoninė reklama ar vienkartiniai sėkmingi įvykiai. Svarbu ir tai, kad tokia plėtra signalizuoja: net jei tam tikri projektai nepasiseks kritiškai ar komerciškai, platforma turi pakankamai resursų ir lankstumo eksperimentuoti su kitomis idėjomis, taip išlaikant žiūrovų susidomėjimą ir praplečiant Westeroso pasakojimo galimybes.

Projektai, kurie yra apsvarstyti — ir tie, kurie nebejaučiami

Ne visi projektai turi vienodą tikimybę paversti realybe. Pramonės šaltiniai mini projektus, tokius kaip Aegon’s Conquest (vaizduojama, kad vystoma kartu su rašytoju Mattson Tomlin) ir ilgai aptartas konceptas 10,000 Ships, kuriam kartais buvo skiriamas dėmesys ir kurio vystymasis svyruoja. Taip pat buvo svarstoma animuota kryptis — pavyzdžiui, idėjos apie The Sea Snake ir The Golden Empire of Yi Ti rodo, kad HBO eksperimentuoja ne tik su siužetu, bet ir su formatu bei tonu. Tai atveria galimybes tyrinėti geografinius ir kultūrinius Westeroso kampelius, kurie tradicinėse gyvo veiksmo serijose galbūt neatrodytų ekonomiški ar lengvai realizuojami.

Tuo tarpu scenarijai, susiję su konkrečiais personažais, ne visada juda į priekį: pavyzdžiui, Kit Harington patvirtino, kad HBO nebenori tęsti Jon Snow pagrindu sukurtų spin-off'ų. Tai iliustruoja, kaip prodiuseriai ir transliuotojai vertina galimybes — net jei žvaigždė ar populiari figūra yra prieinama, tai nereiškia, kad idėja automatiškai įgaus prioritetą. Kartais geriausias pasirinkimas yra ne grįžti prie jau pažįstamų veikėjų, o atverti naujas žiūrovo įžengimo vietas į mitologiją per anksčiau neparodytas istorijas ar regionus.

Be to, kai kurie konceptai gali būti laikini, perkelti į plėtros etapą arba visiškai atidėti dėl gamybos, biudžeto ar kūrybinių skirtumų. Animaciniai projektai, pavyzdžiui, suteikia galimybę pristatyti fantazijos elementus, kurie gyvajame veiksme reikalautų milžiniškų išlaidų, taip pat leidžia tyrinėti stiliaus ir vizijos įvairovę. Visa ši įvairovė — nuo didžiulių epų iki mažo masto istorijų — atveria kelis kelius, kuriais gali vystytis franšizė, tačiau kiekvienas kelias turi savo vertinimo kriterijus ir rizikas.

Kontekstas: franšizės TV ir gerbėjų lūkesčiai

Šis plėtimosi etapas vyksta platesniame trendo kontekste: srautinių transliavimo platformos aktyviai investuoja į franšizines ekosistemas. Nuo Star Wars antologijų iki Amazon Lord of the Rings projektų, pramonė lažinasi, kad gilus mitas ir daugiaprieigos taškai leis ilgiau išlaikyti prenumeratorų dėmesį ir skatinti ilgalaikį įsipareigojimą. Tokia strategija labiau orientuota į IP (intelektinės nuosavybės) monetizavimą ir ženklo išlaikymą ilgą laiką, o ne vienkartinius hitus.

Tačiau šis modelis turi savo trūkumų: franšizės išsekimas (franchise fatigue), kokybės nenuoseklumas ir per didelis turinio kiekis gali atitolinti arba net prarasti gerbėjų pasitikėjimą, jei nauji spin-off'ai nesugebės pateikti lygio, kurį auditorija prisimena iš originalo. Originalios Game of Thrones serijos kultūrinis poveikis yra didelis standartas, o bet koks naujas produktas bus vertinamas tiek pagal savus nuopelnus, tiek per palyginimą su šiuo standartu.

HBO užkulisiuose ilgus metus buvo kuriami pilotiniai projektai ir atidėtos idėjos; dar prieš House of the Dragon pasirodymą buvo sukurtas bent vienas neparodytas Game of Thrones pilotas. Tokia istorija rodo, kad HBO yra atrankus ir linkęs investuoti į plėtrą, tačiau taip pat pasirengęs atmesti idėjas, kurios nepasiekia reikalingo standarto. Tai leidžia manyti, kad nors daug idėjų yra svarstomos, tik dalis jų išeis už plėtros ribų ir taps pilnai įgyvendintais projektais.

Geriausiu atveju gerbėjai turėtų tikėtis įvairovės: kai kurios serijos gali būti intymios politinės dramų studijos, kitos — didelio masto fantazijos sagos, o dar kitos — animaciniai eksperimentai, nagrinėjantys mažiau žinomas kultūras George R.R. Martin pasaulyje. Jei šios idėjos bus profesionaliai įgyvendintos — su tvirtu scenarijumi, nuoseklia vizija ir tinkamu biudžetu — jos gali pagilinti Westeroso mitologiją ir atverti naujas diskusijas apie pasaulio istoriją bei moralines ambivalencijas. Jei jos bus vykdomos nepakankamai kruopščiai, gali nutikti priešingai — mitas ištirps ir praras gyvybingumą.

Trumpai tariant, Game of Thrones televizinis visatas žengia į naują eksperimentų ir plėtros etapą. Ar tai reiškia, kad Westerosas taps platesne televizine teritorija, o ne vienu šou? Greičiausiai — taip. Tai reiškia daugiau galimybių, daugiau rizikų ir daug klausimų, kurių atsakymai paaiškės tik laikui bėgant. Gerbėjams, kritikams ir industrijai teks stebėti, kaip HBO ir George R.R. Martin kartu formuos šios franšizės ateitį — ar serialai papildys vienas kitą, sukurs naujas kokybines viršūnes ir išlaikys auditorijos susidomėjimą, ar, priešingai, praras tą vieningą jėgą, kuri darė originalią seriją tokia įtakinga.