Nolanas ir Troja: kaip beveik pakeitė Batmano istoriją

Nolano beveik sėkmė: nuo Trojos iki Batmano

Christopher Nolan tapo režisieriumi, kuris šiandien dažniausiai siejamas su moderniu Batm anu, tačiau jo kelias į šią poziciją susiformavo dėl netikėto studijos sprendimo XX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Prieš pradėdamas dirbti prie Batman Begins, Nolanas trumpam buvo susijęs su visiškai kitu projektu — epiniu istoriniu filmu Troja. Šis beveik pasamdytas režisieriaus pasirinkimas nėra tik smulkmena: jis iliustruoja, kaip trapūs kūrybiniai karjerų keliai ir franšizės raidos takai gali būti, kai studijos keičia savo strategiją.

Warner Bros. iš pradžių pasamdė Nolaną diriguoti Trojai tuo metu, kai projektą plėtojo vokiečių režisierius Wolfgangas Petersenis. Pagal žiniasklaidos pranešimus, kai studija nusprendė nebevykdyti Petersenio siūlyto superherojų kryžminio projekto (tuo metu plačiai aptarinėto kaip galimas Batman vs Superman), Petersenis susigrąžino Troją, o Nolanas tapo laisvas priimti kitus pasiūlymus. Greitai po to Warner Bros. pasiūlė Nolanu i režisuoti Batman Begins — sprendimą, kuris lėmė vieną įtakingiausių superherojų trilogijų kino istorijoje: Batman Begins (2005), The Dark Knight (2008) ir The Dark Knight Rises (2012).

Ši studijos taktika ir Nolano perėjimas nuo Trojos prie Batmano tapo reikšmingu posūkiu ne tik jo karjeroje, bet ir platesnėje superherojų kino bei Holivudo gamybos kultūroje. Sprendimai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo techniniai arba finansiniai, dažnai turi didelį kūrybinį poveikį ir keičia, kaip visuomenė suvokia tam tikrus žanrus, personažus ir režisierių vaidmenį juos formuojant.

Ką reiškia „beveik“ pasirinkimas režisieriaus karjerai?

Tokia beveik sutartis — kai kūrybinis talentas beveik prisirišamas prie vieno didelio projekto, paskui paleidžiamas — gali turėti kelias pasekmes. Pirma, režisierius įgyja vertingų patirčių plėtojant projekto idėją, dirbant su studijos vadovais ir scenarijumi; net jeigu jis galiausiai nebedirba, šios patirtys dažnai veikia jo stilių ir tolimesnius sprendimus. Antra, studijos sprendimai apie kuriamus projektus gali netikėtai atverti duris, kaip nutiko Nolanu i — paleidimas iš Trojos leido jam priimti pasiūlymą dirbti su Batmanais ir suformuoti visiškai kitokį karjeros trajektoriją.

Trečia, tokios permainos pabrėžia priklausomybę nuo laiko, biudžeto ir rinkos pokyčių: pagrindiniai projektai dažnai priklauso nuo kelių sudėtingų sprendimų, kuriuos priima vadovai, prodiuseriai ir finansuotojai. Dėl to kino industrijoje net maži strateginiai poslinkiai gali turėti ilgalaikes pasekmes, formuojančias ne tik atskirų režisierių, bet ir visų žanrų raidą.

Todėl šis „beveik“ atvejis Nolano gyvenime verta atidžiau išnagrinėti: jis padeda suprasti, kaip konstruktyviai ir atsitiktinai susikerta kūrybiniai keliai, kodėl vienas sprendimas gali sukurti naują kino estetiką, ir kodėl studijų politikos turi tiek didelę reikšmę kino istorijai.

Ką būtų reiškę, jei Troja būtų išlaikiusi Nolaną?

2004 metų Troja, režisuota Wolfgango Peterse nio pagal Davido Benioffo scenarijų, turėjo didžiulį žvaigždžių skaičių: Brad Pitt, Eric Bana, Orlando Bloom, Diane Kruger ir Sean Bean. Filmas uždirbo maždaug 497 milijonus JAV dolerių visame pasaulyje ir buvo nominuotas Oskarui už kostiumų dizainą, tačiau kritikai į jį reagavo įvairiai. Tačiau kyla svarbus hipotetinis klausimas: ką būtų pakeitę, jei Nolanas būtų likęs Trojos režiseriumi?

Nolanas savo darbuose pasižymi specifiniu režisūriniu braižu — psichologiniu gilumu, moraline dvilype situacijų plėtot e, praktiniu ir realistišku veiksmo pateikimu bei kruopščiu pasakojimo struktūros valdymu. Šių elementų įtaka į Batman Begins ir ypač į The Dark Knight trilogijos toną buvo reikšminga: jis padėjo sugrąžinti Batmaną į labiau „realistinį“, mažiau fantastinį kontekstą, akcentuodamas veikėjų vidines kovas ir politinį bei socialinį fono analizę.

Jei Nolanas būtų įgyvendinęs Troją, šio epo adaptacijoje galėjome pamatyti kitokį toną: mažiau monumentalaus estetizmo ir daugiau intymių, filosofinių žvilgsnių į personažų motyvaciją, karą ir likimą. Trojos epas galėjo tapti labiau introspektyvus ir mažiau teatrališkas, o tai reikštų, kad kino istorijos ir epinio žanro suvokimas galėjo pasikeisti. Tokiu atveju Nolanui nebūtų pavykę įgyvendinti tų sprendimų, kurie vėliau tapo The Dark Knight trilogijos atpažinimo ženklu, ir superherojų kino raida galėjo kryp ti kita linkme.

Todėl ši alternatyva nėra tik pramanymas: tai bent vienas iš realių kelių, kuriuos galėjo pasirinkti tiek režisierius, tiek industrija, ir kurie būtų lėmę skirtingą kino estetiką bei žanrų vystymąsi XXI amžiuje.

Svarbu pabrėžti kontekstą: Nolano Dark Knight trilogija stipriai kontrastavo su ankstesnėmis Batman turguo variacijomis, tokiomis kaip Tim Burton ir Joel Schumacher filmai, kurie linko į gotikinę fantaziją arba teatrališką kampą. Nolanas atvėrė realistiškesnį ir tamsesnį superherojų kino taką, kuris vėliau darė įtaką režisieriams, tokiems kaip Zack Snyder, ir platesnei tendencijai link grubesnių perstartų bei „gritty reboot“ estetikos. Jo požiūris taip pat aiškiai skiriasi nuo Trojos klasikinio spektaklio: vienu atveju vyrauja intymumas ir filosofinė analizė, kitu — teatrališkumas ir ansamblinė naratyvo struktūra.

Be to, Trojos komercinė sėkmė parodė, kad didelio masto istoriniai epai vis dar turi komercinį patrauklumą net tada, kai superherojų filmai pradeda dominuoti biudžetų ir žiūrovų dėmesiu. Tai reiškia, kad studijos turi diversifikuoti savo portfelius, o sprendimai dėl prioritetinių projektų — ypač kai kalbama apie dideles franšizes ar epus — tampa dar svarbesni.

Reikšminga ir tai, kad Nolanas, gavęs kreatyvinį postūmį nuo Batman Begins, sugebėjo kurti autorinius filmus ir tapti vienu iš reikšmingiausių šiuolaikinių režisierių. Jo filmografija — The Prestige, Inception, Interstellar, Dunkirk, Tenet ir Oppenheimer — demonstruoja platų tematinį interesų lauką ir techninę meistriškumą. Oppenheimer uždirbo jam Academy Award nominacijas ir pagaliau laimėtą Oskaro statulą, kas sustiprino jo kaip autorinio režisieriaus reputaciją.

Kalbant apie industrinius bangavimus, vieno didelio projekto atšaukimas arba pakeitimas gali atverti kelią visiškai kitokiam kultūriniam rezultatui. Tai priminimas, kad studijų strategija, laikas ir nedidelė dozė sėkmės ar nesėkmės gali radikaliai pakeisti kino istorijos eigą. Be to, tai rodo, kad kūrybiniai „beveik“ sprendimai gali būti tokie pat reikšmingi kaip ir įvykdyti projektai — jie formuoja galimybes, atveria naujus ryšius ir netiesiogiai nulemia, kokius filmus žiūrime po kelerių metų.

Nolano tolesnis planas — filmas The Odyssey, numatytas išleisti 2026 m. liepos 17 d. — išlaiko visuomenės susidomėjimą ir kelia klausimų apie tai, kaip dažnai beveik sutapimai ir studijų žingsniai formuoja mūsų prisiminimus apie kino kūrinius. The Odyssey projektas skatina diskusijas apie Nolano režisieriaus dominavimą įvairiose temose ir apie tai, kaip ankstyvi karjeros posūkiai galėjo paveikti jo pasirinkimus kelis dešimtmečius į priekį.

Trumpai tariant: Trojos nukrypimas padėjo suformuoti tą tamsųjį, bet pasauliui išliekamą Dark Knight, kurį šiandien priimame kaip esminį kino paveldą. Be to, šis atvejis iliustruoja platesnį principą: kiekvienas studijos sprendimas, kiekvienas kūrybinis „beveik“ atvejis turi potencialą pakeisti ne tik atskirus projektus, bet ir visos kino industrijos kryptį.

Galiausiai verta pridėti kelis papildomus paaiškinimus, kurie sustiprina šio istorijos atvejo svarbą: Pirmiausia — Nolanui būdingas dėmesys scenarijaus struktūrai ir laiko manipuliacijos elementams galėjo trojai suteikti neįprastą, labiau konstruktyvų naratyvą nei įprasta epams. Antra — jo gebėjimas derinti didelio masto viziją su intymiu veikėjų psichologiniu portretu reiškia, kad bet kuris epinis filmas, prie kurio jis būtų prisidėjęs, būtų galėjęs pakeisti žiūrovų lūkesčius. Trečia — šis atvejis yra pavyzdys, kaip talentų valdymas ir projektų planavimas studijose yra ne tik logistikos, bet ir strateginis kultūrinis žaidimas.

Todėl, nors iš pirmo žvilgsnio Trojos ir Batmano sąryšis atrodo tik kaip smulkmena užkulisiuose, iš tiesų tai yra reikšmingas istorinis momentas: vienas studijos sprendimas padėjo suformuoti naują superherojų estetiką, o kartu ir Nolaną kaip vieną iš svarbiausių režisierių XXI a. kino lauke.