5 Minutės
Kas naujo
Scarlett Johansson oficialiai prisijungė prie naujosios „The Exorcist“ dalies, kurią režisuos ir prodiusuos Mike Flanagan. Universal Pictures ir Blumhouse patvirtino šią naujieną, nurodydami, kad Flanagan — gerai žinomas dėl darbų kaip „Doctor Sleep“, „The Haunting of Hill House“ ir „Midnight Mass“ — žada suteikti šiai ikoniškai siaubo franšizei ryškiai modernų kūrybinį požiūrį. Tokia casting'o ir kūrybinio komandos kombinacija rodo siekį balansą tarp komercinio prekinio pavadinimo atpažinimo ir autoriško, emocinio pasakojimo.
Johansson dalyvavimas projekte iš karto padidina filmo matomumą kino rinkoje ir žiniasklaidoje: aktorės vardas pritrauks platesnę auditoriją, tuo pačiu keliant lūkesčius, kad naujasis „Egzorcistas“ nebūtinai bus vien tik tradicinių siaubo klišių rinkinys. Philipas, personažai ir skausmo motyvai gali būti gvildenami giliai, o tai atitiktų Flanagano polinkį į psichologinį siaubą ir ilgesnius, atmosferinius pasakojimus. Taip pat svarbu paminėti, kad ši strategija yra palanki tiek studijoms, tiek žiūrovams: studioms — dėl galimo aukštesnės kokybės kritinio įvertinimo, žiūrovams — dėl prasmingesnio ir emocinių sluoksnių turinčio kino potyrio.
Pranešimai spaudai bei interviu pabrėžia, kad Flanagan ketina išlaikyti pagarbą originaliam 1973 m. filmui, bet tuo pačiu suteikti jam šiuolaikinį, personažų orientuotą toną. Tai turėtų reikšti mažiau pigaus „jump scare“ utilizavimo ir daugiau įtampą kuriančių dramaturginių sprendimų: ryškesnė charakterių architektūra, detali religinė ir psichologinė analizė bei niuansuotos, sinchronizuotos garso ir vaizdo priemonės, kurios kuria ilgalaikę bauginančią nuotaiką.
Svarbu paminėti ir praktinį aspektą: Johansson yra plačiai vertinama dėl savo dramatiškos įvairovės ir gebėjimo perteikti gilias emocijas tiek komerciniuose, tiek autoriniuose projektuose. Jos atlikimo spektras gali leisti scenarijui susitelkti ties vidiniu personažų konfliktu — pvz., asmenine tragedija, tikėjimo krize ar moralinėmis dilemomis — vietoj vien tik egzorcizmo išorinių efektų. Tai gali pakeisti franšizės toną ir praplėsti jos auditoriją, pritraukiant žiūrovus, kurie vertina psichologinę gelmę ir performatyvumo intensyvumą.
Kur tai įsitaiso franšizėje
Naujasis filmas vystosi toje pačioje naratyvinėje visatoje kaip originalus 1973 m. „The Exorcist“, tačiau jis nėra tiesioginis pernai pasirodžiusio „The Exorcist: Believer“ tęsinys. Toks sprendimas reiškia, kad kūrėjai turi galimybę išlaikyti ikoninius franšizės elementus — demonišką tematiką, religinį konflikto aspektą, ritualus ir atmosferą — bet pateikti juos nauju kampu, nepririštu prie ankstesnių tęsinio sprendimų ir komercinių spragų. David Gordon Green atsitraukė nuo tolesnių darbų po „Believer“, kuris nesulaukė numatyto žiūrovų atsako, o Mike Flanagan buvo pakviestas suteikti serijai atnaujintą kūrybinį balsą.
Universal ir Blumhouse išlaiko teises į „Exorcist“ katalogą po to, kai 2021 m. įsigijo jį iš Morgan Creek už maždaug 400 mln. USD. Šis finansinis pervežimas parodo industrijos susidomėjimą senuosius franšizes transformuoti ir monetizuoti per modernias produkcijas, kurios apjungia prekinio ženklo pranašumą su autorių vizijomis. Turint omenyje nuosavybės struktūras ir strateginius sprendimus, studijos dabar gali planuoti ilgalaikes kampanijas, kurios apima ne tik filmus, bet ir serijas, licencijas, rinkodarą bei tarptautinę plėtrą.
Flanagan apibūdino projektą kaip „šviežią požiūrį“ („fresh take“) — frazė, kurią galima suprasti dviem lygmenimis: pirmiausia, kaip aiškų siekį atnaujinti pasakojimo stilistiką ir tematiką, ir antra, kaip norą išvengti vien tik nostalgijos ar perdirbimo. Tai reiškia, kad kūrėjai gali remtis originalo mitologija ir tuo pačiu žaisti su modernaus kino priemonėmis: gerai subalansuotomis garso takelių manipulacijomis, šviesos ir tamsos dizainu, kinematografija, kuri pabrėžia erdvės ir personažų santykį, bei lėtesne tempų konstrukcija, leidžiančia įtampai augti natūraliai.
Tokio pobūdžio kūrybinis permąstymas ypač aktualus žiūrovams, kurie dabar priima siaubo žanrą platesniame kontekste: ne tik kaip pramogą, bet ir kaip kultūrinį barometrą, kuriame reflektuojami socialiniai, religiniai ir psichologiniai neramumai. Taigi naujasis „The Exorcist“ gali tapti ne tik pramoginiu produktu, bet ir diskursyvia platforma, kurioje nagrinėjamos tikėjimo abejonės, traumos paveldimumas, migracijos ir urbanizacijos sukeliami egzistenciniai konfliktai.
Castingo sprendimai, ypač tokie kaip Johansson įtraukimas, taip pat signalizuoja strateginį poslinkį į personažų draiverius: vietoje „vieno vaiko apsėdimo“ koncepcijos kūrėjai gali konstruoti kelias vienas kitą papildančias linijas, kuriose demoninė jėga veikia per istorines traumas, institucinius konfliktus ir asmeninių pasirinkimų padarinius. Tai suteikia erdvės plėsti franšizės mitologiją ir kurti naujas simbolines reikšmes.
Gamybos užrašai ir kontekstas
Planuojama, kad filmavimo darbai vyks Niujorke, nors siužeto detalės ir likusi aktorių sudėtis dar nebuvo atskleistos. Niujorko pasirinkimas gali reikšti tvirtesnį, urbanistinį egzorcizmo interpretacijos variantą — kontrastą ankstesnių dalių dažnai uždarai, labiau izoliuotai estetikai. Miesto fonas suteiks galimybių analizuoti masinių kultūrinių ir socialinių sluoksnių įtaką religiniams ritualams bei perdegusioms institucijoms: tokia lokacija gali leisti reflektuoti šiuolaikinių miestų anonimiškumą, atskirtį ir kolektyvines baimes.
Šis žingsnis taip pat dera su platesne kino industrijos tendencija: studijos intensyviau naudoja senas franšizes kaip platformą prestižiniams „reboot“ ar „reimagining“ projektams, kurie bando suderinti prekinį atpažinimą su autorių vedamomis vizijomis. Blumhouse, garsėjanti savo nedidelio arba vidutinio biudžeto siaubo modeliu, leidžia reguliuoti riziką, tuo pat metu suteikdama režisieriams erdvę kūrybiškiems eksperimentams. Flanagano patirtis su niuansuotu pasakojimu ir atmosferine kinematografija dar labiau padidina šio bendradarbiavimo potencialą.
Kai kalbama apie produkcijos strategiją, verta atkreipti dėmesį į keletą techninių ir praktinių aspektų: režisūra, prodiusavimas ir finansavimas turės suderinti scenos efektyvumą (pvz., specialiuosius efektus, praktinius makiažo sprendimus) su meniniu integru, siekiant išvengti perteklinio sensacingumo. Garso dizainas ir muzika, kuri Flanagano darbuose dažnai atlieka beveik personažo vaidmenį, greičiausiai taps viena pagrindinių priemonių kurti ilgalaikę įtampą; tai atitinka šiandieninius siaubo filmų standartus, kur atmosferinis garsas ir tyla yra tiek pat svarbūs kaip ir vaizdas.
Rekvizitai, religiniai simboliai ir patvirtinta istorinė detale gali tapti svarbiais elementais kuriant pasakojimo autentiškumą. Be to, scenarijus greičiausiai gilinsis į teologines ir psichologines temos puses — tai reiškia bendradarbiavimą su konsultantais religijos studijų, psichologijos ar net antropologijos srityse, siekiant tiksliai perteikti ritualų praktiką, asmeninių krizių simptomatiką ir kultūrines nuorodas.
Socialiniai tinklai ir gerbėjų reakcijos jau pradėjo generuoti intensyvią spekuliaciją: dalis auditorijos tikisi, kad Flanagano versija bus artimesnė „Doctor Sleep“ psichologiniam registrui, kiti - kad Johansson suteiks emocinį branduolį ir subtilesnę, motyvuotą personažo analizę. Kritikai ir žanro entuziastai stebi, ar filmas sugebės sujungti pagarbą tradicijai su naujomis idėjomis, kurios leis franšizei išlikti aktualiai šiuolaikiniame kino kraštovaizdyje.
Uždarymo mintis: Johansson prisijungimas prie Flanagano projekto ir Universal/Blumhouse palaikymas rodo aiškų ketinimą sukurti filmą, kuris gerbia originalą, bet tuo pat metu siekia būti modernus, charakteriu ir nuotaika paremtas siaubo pasakojimas. Jei kūrėjai pavyks pasiekti balansą tarp autentiškumo ir naujovių — grindžiant siužetą, garso dizainą bei atmosferinę kinematografiją — naujoji „The Exorcist“ dalis turi realų potencialą atgaivinti franšizę ir pritraukti tiek senus, tiek naujus žiūrovus, vertinančius psichologinį siaubą ir stilistinį gilumą.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą