Tarantino: ar „Hunger Games“ pasiskolino iš „Battle Royale“?

Tarantino atgaivina ilgai trunkančią diskusiją

Quentin Tarantino vėl sukėlė diskusiją apie šiuolaikinių blokbasterių originalumą, teigdamas, kad The Hunger Games (liet. „Bado žaidynės“) stipriai remiasi Kinji Fukasaku kultiniu filmu Battle Royale. Jis tai aptarė neseniai Bret Easton Ellis podcaste, teigdamas, kad Suzanne Collins bestselerio ir jo ekranizacijos idėjinės paralelės su Battle Royale yra tokios aiškios, jog, jo žodžiais tariant, pastarosios premise buvo „visiškai“ perimta.

Tarantino tai nėra vien provokuojantis komentaras: jis jau anksčiau kalbėjo apie Battle Royale ir net įtraukė jį į savo geriausių XXI a. filmų sąrašą. Šį kartą režisierius apibūdino savo pirmąją reakciją kaip gilią ir instinktyvią — prisiminė privačią peržiūrą Kill Bill kūrimo metu, kai Fukasaku jį pakvietė. Jis pavadino filmą žiauriu, nekompromisiniu ir tokiu, kokio Vakarų žiūrovai nebuvo pasiruošę, ypač žiūrėdami vidurnakčio seansus, kaip kad buvo Sietle.

Lyginimas: Battle Royale ir The Hunger Games

Pagrindinis Tarantino teiginio branduolys yra struktūrinė panašybė: autoriteto inicijuotas mūšis ar konkursas, kuriame jauni žmonės priversti kovoti, kol išlieka vienas. Battle Royale (romanas 1979 m., filmas 2000 m.) nagrinėja šią idėją hiper‑smurtiniu, satyriniu tonu, įsišaknijusiu Japonijos sociopolitinėse baimėse ir kolektyvinėse traumose. Suzanne Collins Bado žaidynės (romanas 2008 m., filmas 2012 m.) perkuria tą koncepciją Vakarų jaunimo literatūros skaitytojams, pridėdamos spektaklio, žiniasklaidos manipuliacijos ir augančio herojumo naratyvus.

Platus panašumas yra neprieštaraujamas: centrinė idėja apie priverstinį „mirties žaidimą“ pasikartoja abejose kūriniuose. Tačiau yra ir reikšmingų skirtumų, kurie dažnai nulemia tiek estetinį, tiek tematinį atskyrimą. Battle Royale koncentruojasi į kasdienių paauglių chaotišką išgyvenimą, moralinę nežinomybę ir žiaurią savisaugos logiką be aiškios herojaus kelionės. Collins kūrinyje akcentuojamas transliuotas spektaklis, manipuliuojama propaganda ir individualaus protagonistės — Katniss Everdeen — transformacija iš įrankio į simbolį ir maištininkę.

Akademikai ir kritikų raštai dažnai nurodo tiek tiesioginius atgarsius, tiek skirtingas temines kryptis: vieni akcentuoja naratyvinį skeletą, kiti — kultūrinį kontekstą ir autoriaus intencijas. Tai – ne tik autoriaus stilius, bet ir žanro bei rinkos priemonės, kurios formuoja, kaip ta pati archetipinė idėja yra pateikiama skirtingose kultūrose ir laikmečiuose.

Teisinis, kultūrinis ir industrinis kontekstas

Tarantino atveria ir teisinį klausimą – kodėl nebuvo imtasi teisinių veiksmų? Intelektinės nuosavybės bylos paprastai remiasi konkrečiomis siužeto detalėmis, dialogu, išraiškos forma, o ne bendrais archetipais ar premise. Teismai dažnai leidžia panašias prielaidas, ypač distopijos, spekuliatyviosios fantastikos bei „mirties žaidimo“ siužetuose, jei vykdymas, charakterizacija ir specifinė išraiška yra pakankamai skirtingi.

Be teismo, svarbų vaidmenį vaidina kultūrinis matomumas: Tarantino teigė, kad Vakarų kritikai ir skaitytojai dažnai ignoruoja japonišką kiną arba priskiria jam mažesnę įtaką, taigi egzistuoja asimetrija, kaip pripažįstamas įtakų šaltinis. Tai reiškia, kad kultūrinis kontekstas ir tarptautinis kino apsikeitimas gali būti pernelyg lankstūs arba tiesiog „nematomi“ platesnėje žiniasklaidos aplinkoje.

Ši diskusija yra platesnioje tendencijoje: XX ir XXI a. matė pasikartojančius „mirties žaidimo“ naratyvus — nuo The Running Man ir Cube iki pastarųjų hitų, pavyzdžiui, Squid Game — kiekvienas kūrinys prideda regioninių, kultūrinių ar žanrinių niuansų. Filmo ar romano „originalumas“ dažnai vertinamas ne tik per unikalų premise, bet ir per tai, kaip kūrinys artikuliuoja konkrečias socialines, politines ar technologines problemas.

Užkulisiai ir žiūrovų reakcija

Reakcijos tarp žiūrovų, kritikų ir akademikų yra suskaldytos. Vieni giria Suzanne Collins kaip pasakotoją, gebančią perimti atpažįstamą archetipą ir pritaikyti jį naujam kultūriniam momentui; kiti mato nepažymėtą genealogiją, kurioje Battle Royale yra svarbus protėvis. Interesanti detalė: Tarantino pirmą kartą Battle Royale pamatė dirbdamas Japonijoje ir vėliau prisipažino draugams, kad jautėsi galingas žinodamas, jog amerikiečiai gali būti nepasiruošę tokio šoko.

Kinji Fukasaku kaip režisierius ir jo filmo brutali estetika įkvėpė režisierius visame pasaulyje, įskaitant smurtą hiper‑stilizuotose formose, kurį Tarantino pats išaukština savo filmuose, pavyzdžiui, Kill Bill. Tačiau įkvėpimas nebūtinai reiškia tiesioginį perėmimą: dažnai tai yra kultūrinė apykaita, kur stilius, tonas ar tam tikros vaizdinės idėjos yra perdirbamos naujame kontekste.

„Battle Royale pasiekė Vakarų kūrėjus skirtingais laikais ir skirtingais keliais,“ sako kino istorikė Elena Marquez. „Svarbu yra tai, kaip kiekvienas kūrinys artikuliuoja savo kultūrinius nerimus: Fukasaku filmas – tai šaltas veidrodis pokario Japonijai, o The Hunger Games perkelia spektaklio ir žiniasklaidos problematiką į globalizuotą jaunimo kultūrą.“

Žiūrovų ir fanų interpretacijos

Fanai dažnai formuoja savitą kritiką: interneto forumuose ir socialiniuose tinkluose diskusijos keriamos tarp autentiškumo, paskolinimo ir adaptacijos ribų. Daugelis nurodo, kad kultūrinis kontekstas lemia skirtingą priėmimą — tai, kas Japonijoje suvokiama kaip politinė satyra, Vakarų auditorijai gali atrodyti kaip pramoga ar veiksmo filmas. Tokiu būdu žiūrovų interpretacijos veikia kaip papildomas sluoksnis, formuojantis, ką laikome originaliu ar įtakingu.

Kritinė perspektyva

Nors Tarantino pareiškimas sulaukia antraščių, dauguma kino mokslininkų ragina laikytis niuansų: įtaka retai yra paprastas kopijavimo aktas. Tarpkultūrinis mainas, bendri žanriniai konvencijos ir skirtingi teminiai tikslai komplikuoja tiesioginio plagiato teiginius. Svarbu analizuoti ne tik pavienes siužeto atkarpas, bet ir platesnį naratyvinį, estetinį bei pramoninį kontekstą.

Štai keli techniniai ir akademiniai aspektai, verti apsvarstymo:

• Autorių teisės ir siužeto unikalumas: teisiniai precedentai rodo, kad idėja kaip tokia nėra ginama; ginčai kyla dėl konkrečių išraiškos elementų.
• Kultūrinės kodo transliacija: kaip tam tikros ikonografinės scenos ar simboliai yra interpretuojami skirtinguose kultūriniuose kontekstuose.
• Žanro evoliucija: „mirties žaidimo“ tropas turi gilias tradicijas, todėl panašūs siužetai gali atsirasti nepriklausomai vienas nuo kito arba kaip natūralus žanro augimas.
• Pramoninės aplinkybės: leidyklos ir kino studijos remiasi rinkos poreikiais ir publikos lūkesčiais, kurie gali skatinti tam tikrų siužetinių sprendimų pasikartojimą.

Analitikai taip pat atkreipia dėmesį į autoriaus intenciją ir pasakojimo perspektyvą: Fukasaku ir Collins kalba apie skirtingas visuomenes ir baimes. Todėl, net jeigu egzistuoja siužetinės paralelės, teminiai akcentai ir ideologinės prielaidos gali būti pakankamai toli vienas nuo kito, kad taptų atskiromis kultūrinėmis išraiškomis.

Iššūkiai vertinant įtaką

Vertinant įtaką susiduriama su keliais iššūkiais:

• Istorinė prieiga: kai kurių kūrinių priėmimas ar matomumas skirtinguose regionuose pasiskirsto netolygiai.
• Vertimo ir adaptacijos sluoksniai: idėjos gali būti transformuojamos per lokalizaciją, o tai paslepia tiesioginius ryšius.
• Subjektinė interpretacija: tiek kritikams, tiek žiūrovams dažnai trūksta vieningos metodologijos nustatyti, kada įtaka virsta plagiavimu.

Todėl dauguma ekspertų rekomenduoja požiūrį, kuris atskiria juridinį vertinimą nuo kultūrinės genealogijos analizės: vienas nustato, ar yra teisinių pažeidimų, kitas — kaip tam tikros idėjos keliauja per laiką ir erdvę.

Unikalūs įžvalgų aspektai ir konkurencinis kontekstas

Norint pateikti vertingą analizę, svarbu išskirti, kuo ši diskusija gali būti įdomi platesnei auditorijai ir kaip ji konkuruoja su kitais panašaus pobūdžio tekstais internete:

• Atkreipti dėmesį į režisūrinio stiliaus įtaką: Fukasaku brutali estetika ir Tarantino linkimas į hiper‑stilizuotą smurtą atveria klausimus apie stiliaus perėmimą ir estetinių sprendimų adaptaciją.
• Analizuoti žiniasklaidos vaidmenį: Collins kūrinys tematizuoja pačią žiniasklaidą kaip instrumentą — tai suteikia medijos kritikos sluoksnį, kurio Battle Royale nėra tokio pat intensyvumo.
• Konkurencinis rinkos požiūris: studijų sprendimai kurti panašias franšizes arba reminti pažįstamus tropus dažnai lemia panašių siužetų atsiradimą.

Tokios detalios analizės suteikia skaitytojams ne tik paviršinį palyginimą, bet ir gilesnį supratimą apie kūrinių vietą kino istorijoje, kultūrinius mainus ir industrinius mechanizmus.

Išvados: autorystė, kontekstas ir „originalumas“ šiandien

Galiausiai šis debatas yra mažiau apie teisinių taškų skaičiavimą, o daugiau apie kreditavimą, kontekstą ir apie tai, kaip globalus kinas formuoja tai, ką vadiname „originaliu“. Nesvarbu, ar pritariate Tarantino, ar laikote panašumus platesne pasakojimo tradicija, diskusija atkreipia dėmesį į tai, kaip filmai keliauja per sienas, yra reinterpretuojami ir kartais pamirštami plačiojoje diskurse.

Tarantino ketina atskleisti savo dešimtuko sąrašą būsimame podkasto epizode — tikėtina, kad Battle Royale jo asmeniniame kanone užims reikšmingą vietą. Tačiau platesnė pamoka yra tokia: kino istorija nėra linijinė, o įtaka ir inspiracija dažnai yra tarpkultūrinės, kompleksiškos ir daugialypės.

Ši tema išlieka svarbi ne tik kino mėgėjams, bet ir teisės specialistams, kultūros tyrėjams bei industrijos analitikams, kurie siekia suprasti, kaip gimsta naratyvai, kaip jie keliauja ir kaip vertiname kūrybinį nuosavybės ribas XXI amžiuje.