5 Minutės
Ankstyvuose Furious 7 juodraščiuose filmo kūrėjai įsivaizdavo visiškai kitokį užbaigimą Domui Toretto ir jo komandai — lengvesnį, šventiškesnį finalą, kuris būtų išlydėjęs franšizę su šypsena ir akcentu „winko“, o ne labų reikalavimu ar emocine atsisveikinimo nata. Tačiau planas kardinaliai pasikeitė po tragiškos Paulo Walkerio žūties 2013 metais, ir tai vertė režisierius, scenaristus ir prodiuserius persiorientuoti – nuo planuoto tęstinio veiksmo bloko takelio prie jautraus, asmeniško paminklo, skirtumo, kuris paveikė ne tik filmo toną, bet ir platesnę „Greiti ir įsiutę“ (Fast & Furious) franšizės strategiją.
Atmestas, šviesesnis finalas
Originali pabaiga buvo suplanuota kaip ratas, sugrįžimas prie serijos ištakų ir simbolinis uždarymas tiems, kurie išgyveno visą kelionę nuo pirmųjų filmų. Komanda būtų susirinkusi prie Neptune's Net — žiniuonės ir dalyvių tarpe žinomo Ramiojo vandenyno pakrantės užkandinių, kuri pirmą kartą pasirodė pirmajame The Fast and the Furious filme — kur būtų surengta džiaugsminga, bendruomeninė išlydėtuvė. Dominas (Dom Toretto) būtų demonstratyviai sutrupinęs God’s Eye sekimo įrenginį po savo koja, pareiškęs, kad tokia galia neturėtų priklausyti niekam ir jog jį reikia sunaikinti; taip būtų simboliškai užkirstas kelias visagalio stebėjimo technologijos dominavimui. Kiti simboliniai veiksmai – įgula mestų peilį į žemėlapį nurodydami savo kitą kryptį, Dominas sutrintų ir atmestų valstybinį apdovanojimą ar padėką – turėjo parodyti, kad jų kelias toliau grindžiamas lojalumu tarpusavyje, o ne instituciniu pripažinimu. Filmo uždanga būtų leidusi automobiliams riedėti palei pakrantę, kol pakylantis, linksmokas kreditų takelis kėlė finalinį nuotaiką.
Tokia versija sąmoningai užbaigė franšizės konspiracinį technologinį siužetą – God’s Eye prietaisas ir su juo susijusios paslaptys būtų galiausiai „išspręstos“ ir uždarytos, tuo užkertant kelią tolimesnėms peripetijoms toje linijoje. Tai būtų suteikę užbaigtumo jausmą, sugrįžtant prie filmų šaknų: šeimos, kelių, laisvės ir laisvai pasirinktos ateities.
Kodėl pabaiga pasikeitė — emocijos prieš tęstinumą
Po Paulo Walkerio mirties gamybos komanda priėmė sprendimą pagerbti aktoriaus atminimą, grąžindama filmo fokusą į asmeninį atsisveikinimą ir emocinį uždarymą vietoje to, kad būtų tęsiama iš anksto suplanuota siužetinė linija be reikšmingų pakeitimų. Naujoji galutinė seka – dabar jau ikoniškas kelių pasidalinimo momentas, kai Brianas (Brian O'Conner) ir Dominas pasuka skirtingomis kryptimis – buvo sujungta su Wiz Khalifa ir Charlie Puth atliekama daina „See You Again“, kuri peraugo į visuotinio gedėjimo ir šventimo himną. Šis sprendimas pavertė tipinį veiksmo franšizės sprendimą į bendruomeninį momentą, kuriame žiūrovai kartu liūdėjo, prisiminė ir šventė Paul Walkerio indėlį bei draugystę tarp personažų.
Toks emocinis uždarymas suteikė scenai kultūrinę reikšmę, kurią pasiekia tik retas šiuolaikinių blokbasterių momentas: filmas, kuriame automobiliai, stunts ir adrenalinas susilieja su autentišku, žmogišku prisilietimu. „See You Again“ tapo pasauliniu hitu, o pats vaizdo intarpas – simboliu to, kaip popkultūra gali padėti kolektyviai apdoroti netikėtą netektį ir sukurti prasmingą, ilgalaikį palikimą. Garso takelis, montažas ir finalinis kadrų pasirinkimas dirbo kartu, kad sukurtų tokį atsisveikinimo toną, kuris rezonavo ne tik su franšizės gerbėjais, bet ir su platesne auditorija.
Gamybinė realybė taip pat reikalavo techninių sprendimų: Paul Walkerio vaidmuo nebuvo visiškai užbaigtas iki tragedijos momento, todėl komanda ėmėsi sudėtingos užduoties – pabaigti jo scenas naudojant Paul Walkerio brolius, kūno dublierius ir skaitmenines galimybes. Tai atvėrė platesnę diskusiją apie CGI naudojimą aktorių atvaizdams tęsti ir apie kino etines ribas, ypač kai reikalas liečia gyvų žmonių atminimą ir jų šeimų jausmus. Sprendimas sutelkti dėmesį į atsisveikinimą, o ne išlaikyti visus pirminius siužeto vingius, parodė prioritetą emocinei tiesai ir pagarbumui prieš griežtą nuoseklumo palaikymą.
Reverberacijos franšizėje ir neišspręsti siužeto klausimai
Toks kūrybinis sprendimas reiškė, kad kai kurie siužetiniai elementai laikinai buvo nustumti į šalį. Ironiška, bet God’s Eye idėja vėliau vėl sugrįžo į franšizę – ypač filmuose The Fate of the Furious ir Fast X – parodydama, kaip ilgalaikė pasakojimo architektūra gali vėl atkeliauti į diskusiją, kai studijos vėl apžiūri atvirus galus. Tai pabrėžia nuolatinį studijinių visatų iššūkį: kaip subalansuoti ilgalaikį siužeto planavimą, franšizės tęstinumą ir tuo pačiu atsižvelgti į netikėtus realaus pasaulio įvykius bei auditorijos lūkesčius.
Už kadro, komanda susidūrė su techniniais ir emociniais iššūkiais užbaigiant Paulo Walkerio scenas: jo broliai vaidino kūno dublius, o postprodukcijos skyrius naudojo pažangią kompoziciją, veidų mapavimą ir CGI fragmentus, kad užtikrintų, jog paskutinės scenos atrodytų vientisos ir pagarbaus tono. Šie sprendimai sukėlė intensyvias diskusijas apie skaitmeninių atvaizdų naudojimą kine, sukeldami klausimus apie aktoriaus tapatybės atkūrimą, sutikimą ir etinius standartus — temos, kurios tik įgaus svarbą ateityje, kai technologijos taps dar rafinuotesnės.
Gerbėjų reakcijos buvo įvairios: daugelis priėmė ir pagyrė pagarbų sprendimą, o kiti ilgėjosi originaliai suplanuoto užbaigimo ir jautė, kad tam tikros siužetinės linijos buvo per anksti nutrauktos. Kalbant apie komercinę pusę, Furious 7 emocinis finalas bei „See You Again“ sėkmė sustiprino filmo populiarumą ir atvedė platesnę auditoriją prie franšizės, o tai turėjo įtakos vėlesnei produkcijai ir rinkodarai: studijos matė, kad autentiškas, emocingas pasakojimas gali sustiprinti pramogų vertę tiek žiūrovų, tiek kritikų akyse.
Panašių situacijų kino istorijoje buvo ir anksčiau: pavyzdžiui, The Imaginarium of Doctor Parnassus adaptavo pasakojimą po Heatho Ledgerio netekties, pasitelkdama kitus aktorius tam pačiam vaidmeniui užbaigti; taip pat Mission: Impossible serijoje kino kūrėjai laiku prisitaikė prie aktorių pasikeitimų ir avarijų. Tačiau Furious 7 išsiskiria tuo, kad veiksmo kulminacija buvo transformuota į platesnį kultūrinį įvykį — momentą, kuris išeina už žanro ribų ir tampa kolektyvine emocine patirtimi.
„Sprendimas paversti Furious 7 atsisveikinimu buvo tiek meninis pasirinkimas, tiek empatijos aktas,“ sako kino tyrėja Elena Mori. „Tai perdėliojo franšizės energiją, prašydama auditorijos vienu metu gedėti ir švęsti. Ši pasikeitusi perspektyva paveikė, kaip vėlesni Fast filmai vertino personažų rizikas ir palikimo tematiką.“
Ar labiau mėgstate atmestą, lengvesnę pabaigą su simboliniu God’s Eye sunaikinimu, ar emociškai įkrautą atsisveikinimą, Furious 7 lieka svarbiu pavyzdžiu, kaip realaus gyvenimo įvykiai gali persvarstyti ir perkonstruoti megaprodukcijų naratyvą — kartais sukurdami netikėtai stiprų, ilgalaikį kino momentą. Šis filmas tapo atskaitos tašku ne tik dėl to, kaip buvo užbaigtas konkretus siužetas, bet ir dėl to, kaip industrija, kūrybinės komandos ir gerbėjai kartu sprendė sudėtingus techninius, emocinius ir etinius klausimus, susijusius su šiuolaikiniu kinu ir skaitmenine atmintimi.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą