4 Minutės
Ar Hugh Jackman tikrai sugrįžo kaip Wolverine?
Hugh Jackman dešimtmečiais formavo Wolverine personažą ir tapo šio X-Men mutanto veidu pasaulinei auditorijai. Po netikėtų sugrįžimų serijos klausimas nebėra ar jis gali dar kartą užsidėti letenas, o kada ir kur tai įvyks. Nors James Mangold režisuotas Loganas (2017) buvo pristatomas kaip galingas, emocingas Jackmano personažo atsisveikinimas, aktorius nuo to laiko nuolat laikė gerbėjus ant pirštų galų. 2024 m. jis susijungė su charakteriu filme Deadpool and Wolverine, o pastarojo laikotarpio pasirodymas The Graham Norton Show metu Jackman pripažino, kad nebenori sakyti „niekada“ ir tapo atsargesnis dėl galimo sugrįžimo.
Interviu su Nortonu Jackmanas sakė, jog tikrai buvo nuoširdus, kuomet skelbė ankstesnį atsisveikinimą — žodžiais „iki tol, kol mano mąstymas pasikeis“ — ir pabrėžė, kad po dešimties filmų apie Wolverine jis yra labiau nusiteikęs galimam sugrįžimui. Tai subtilus posūkis, primenantis, kas nutiko su Patricku Stewartu: jo Professor X, manyta, išėjo už gerklės po Logano, bet vėliau pasirodė Doctor Strange in the Multiverse of Madness. Tokios permainos rodo, kaip kino industrijoje sprendimai dėl personažų gyvavimo trukmės gali keistis priklausomai nuo kūrybinių planų ir žiūrovų susidomėjimo.
Kur Wolverine gali pasirodyti toliau
Po Jackmano pasisakymų gerbėjai iškart ėmė spėlioti, ar jis gali pasirodyti didesniuose Marvel žanro projektuose, pavyzdžiui, garsiomis užuominomis apipintame Avengers: Doomsday. Jei šis projektas bus realizuotas numanomoje formoje, jis galėtų tapti tvirta pagrindine platforma „paveldos“ (legacy) personažams sugrįžti. Jackmano sugrįžimas galėtų būti trumpas ir paveikus kamėjos pasirodymas, reikšmingas pagalbinis vaidmuo arba — priklausomai nuo Marvel planų X-Men franšizei ir multiversui — centrinis naratyvinis elementas su ilgalaikiu poveikiu siužetui.
Kaip tai lyginama su panašiais sugrįžimais
Toks kino industrijoje matomas modelis — emocingas ar dramatiškas atsisveikinimas, po kurio seka sugrįžimas — nėra naujas reiškinys. MCU ir su juo susijusios franšizės dažnai prisijaukina multiversumo logiką, retkonus (retconned continuity) ir kūrybinius kryžminius projektus, kad prikelti personažus ar perinterpretuoti jų vietą platesniame dialektikos lauke. Palyginkime Logano grublėtą, žemišką ir uždarą finalą su žaismingesne, metaenergia pasižyminčia Deadpool and Wolverine — Mangoldo filmas siekė tragiško uždarymo ir emocinio užbaigimo, o Ryan Reynolds su komanda linko į žanrų maišymą, žaidimą su gerbėjų lūkesčiais ir savimoningą humoro stilistiką. Skirtumas aiškiai matomas kūrybinėje intencijoje: vienas filmas uždaro tam tikrą erą, kitas atveria langą į daugiau žaidybinės, fanų aptarnavimo krypties galimybių.
Kontekstas ir industrinis požiūris
Iš pramoninės perspektyvos gerai žinomų žvaigždžių prikelti arba sugrąžinti į ekraną yra tiek kūrybinis sprendimas, tiek ekonomiškai logiškas ėjimas. Studijos gerai žino, kad Wolverine vardas pritraukia dėmesį, padidina bilietų pardavimus ir generuoja socialinių tinklų sujudimą, o šiuolaikinis dėmesys bendroms visatomis (shared universes) vis dažniau paverčia kamėjas, kryžmines nuorodas ir krossoverius ne tik pasakojimo priemonėmis, bet ir strateginėmis rinkodaros taktikomis. Nostalgijos jausmas, tinkamai valdomas, gali atgaivinti serijas ir franšizes, nekeičiant ankstesnių emocinių užbaigimų vertės — jei tai daroma pagarbiai ir su prasmės logika.
Techniniai ir kūrybiniai aspektai taip pat svarbūs: Loganas buvo nufilmuotas su gerokai mažesniu biudžetu, turėjo R reitingą ir tuo išsiskyrė iš kitų tuo metu populiarių superherojinių filmų. R reitingas leido Mangoldui pasiekti tamsesnį, suaugusiems skirtą toną, kuris suteikė filmui autentiškumo ir emocinio svorio. Tuo tarpu Deadpool and Wolverine remiasi meta-humoru, savimoningumu ir dažniau žiūrovui pamaloninančiomis scenomis – tai sąmoningas toninis posūkis, leisiantis Jackmanui parodyti kitą herojaus pusę ir patenkinti kitokio tipo žiūrovų lūkesčius.
Žiūrovų reakcija buvo nevienareikšmė, bet aistringa: dalis gerbėjų švęstė Jackmano sugrįžimą kaip ilgai lauktą fanų aptarnavimą, kiti nerimauja, kad nuolatiniai prisikelimai menkina kanoninių pabaigų svarbą ir sumažina dramą. Tačiau bilietų pardavimai, prenumeratos augimas ir socialinių tinklų žiniasklaidos triukšmas aiškiai rodo vieną dalyką — Wolverine vis dar yra reikšmingas kultūros simbolis ir pardavimo variklis. Ši dinamika iškelia klausimus apie pasakojimo atsakomybę: kaip išlaikyti ankstesnius emocinius aukštus, bet tuo pačiu leisti personažams evoliucionuoti per platesnę visatą?
„Būdas, kaip studijos naudoja ir prikelia paveldimus herojus, keičia mūsų požiūrį į kino pabaigas,“ sako kino kritikė Anna Kovacs. „Jackmano galimas sugrįžimas atrodo ne tiek kaip pigus triukas, kiek kaip pavyzdys to, kaip bendros visatos gali pagerbti ir pertvarkyti mylimus personažus. Tai pasakojimo iššūkis tiek kūrybine prasme, tiek komercine.“ Šis pastebėjimas atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimai apie personažų „mirtį“ ar „pabaigą“ nebėra vienkartiniai — jie priklauso nuo platesnės naratyvinės strategijos, autorinių sprendimų ir žiūrovų lūkesčių dinamikos.
Ar Jackmanas pasirodys Avengers: Doomsday ar kitame aukšto profilio Marvel projekte — kol kas nepatvirtinta, tačiau jo pareiškimas The Graham Norton Show atgaivino spekuliacijas ir entuziazmą fandomo bendruomenėse. Kol kas Wolverine „letenos“ vėl padėtos ant stalo — ir tai pakankamai, kad laikytų auditoriją ir industrijos stebėtojus aktyviai diskusijose. Reikšminga tai, kad kiekvienas toks sugrįžimas turi implikuoti priežastį pasakojimo lygiu: ar tai bus asmeninė raida, sąsaja su multiversumu ar platesnis X-Men integracijos į MCU planas?
Santraukai: tikėkitės daugiau netikėtumų ir neapstulbėkite, jei Hugh Jackman kažkuriame MCU projekte pasirodys iš naujo — durys yra atviros, o gerbėjai kantriai klausys ir laukia kito įspūdingo sugrįžimo. Toks scenarijus reikalauja subalansuoto požiūrio — išsaugoti ankstesnių filmų prasmę, tuo pačiu siūlant naują ir reikšmingą vaidmenį, kuris pateisintų ir kūrybinius, ir komercinius lūkesčius.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą