Kaip Deadpool ir Wolverine tapo vienu brangiausių filmų

How a blockbuster became one of cinema's priciest projects

„Deadpool and Wolverine“ nustebino žiūrovus ne tik savo R klasės humoru ir netikėtais kameo, bet ir gamybos kaina, dėl kurios filmas pateko tarp brangiausių visų laikų kino projektų. Nauji finansiniai dokumentai Jungtinėje Karalystėje rodo, kad Disney ir Marvel Studios išleido maždaug 533,7 mln. USD filmo gamybai — suma, kuri pranoko ankstesnes prognozes ir įtraukė juostą į dešimtuką brangiausių kino projektų istorijoje.

Ši headline suma atkreipė dėmesį tiek industrijos analitikų, tiek plačiosios visuomenės. Tokios investicijos neabejotinai signalizuoja studijų verbalų siekį apsaugoti franšizės vertę, pritraukti auditorijas ir užtikrinti ilgalaikes pajamas per skaitmenines platformas, licencijas bei namų kino versijas. Filmo išlaidos apima ne tik tradicinius elementus — aktorių honorarus, režisūrą, scenarijų perdirbimus — bet ir didžiules VFX, kaskadininkų, scenografijos bei postprodukcijos sąnaudas.

Why the bill ballooned: strikes and studio logistics

Viena svarbiausių biudžeto augimo priežasčių buvo 2023 m. industrijos protestų banga. Rašytojų ir aktorių streikai sustabdė filmavimo darbus mėnesiams, sukeldami atidėjimus, dėl kurių augo dieniniai atlyginimai, perfilmavimo išlaidos, lokacijų nuomos ir kiti eksploataciniai kaštai. Tokie ciklai „sustabdyk–pradėk“ yra brangūs: kameroms nedirbant, fiksuotos išlaidos, draudimas ir sutartys dažniausiai toliau generuoja sąnaudas.

Be streikų, logistika ir aktorių grafikai taip pat didino išlaidas. Filmo žvaigždžių, tokių kaip Hugh Jackman ir Ryan Reynolds, įsipareigojimai dažnai reikalauja lankstumo planuose ir kartais papildomų dienų perfilmavimams. Kai pagrindiniai aktoriai turi užimtas užsakomųjų sesijas, viskas — nuo komplektų užlaikymo iki samdomų darbuotojų atsiskaitymų — kainuoja papildomai.

Dar viena reikšminga dalis — praktiniai efektai, kaskadininkų epizodai ir sudėtingi scenos komplektai. Komanda investavo daug į realius kadrus, kaskadininkų koreografiją ir specialią techniką, kad išlaikytų franšizės energingą veiksmą. Tokie sprendimai dažnai padidina per dieną atliekamų darbų intensyvumą — bet ir bendrą kainą.

Galiausiai, filmų produkcija šiandien apima didžiulį tiekėjų ir subrangovų tinklą: vizualinių efektų studijos daugelyje pasaulio šalių, kostiumų gamintojai, techninė įranga, garso dizaineriai ir kt. Kiekvienas papildomas partneris reiškia ir papildomas administracines bei koordinačias išlaidas, kurios labai greitai prisideda prie galutinės sąskaitos dydžio.

Budget breakdown and tax incentives

Nors pagrindinė suma viršijo pusę milijardo dolerių, mokesčių deklaracijos rodo, jog Disney JK gavo 104,7 mln. USD mokesčių lengvatų ir grąžinimų, todėl Disney grynosios gamybos išlaidos sumažėjo iki maždaug 429 mln. USD. Tokio tipo paskatos yra įprastos didelio masto tarptautiniams kino projektams ir padeda sumažinti studijos riziką bei kapitalo poreikį.

JK mokesčių kredito mechanizmas dažnai grąžina dalį kvalifikuotų gamybos išlaidų, jei filmas atitinka tam tikras kultūrines ar gamybines sąlygas. Tai gali apimti vietinių įgulos narių samdymą, tam tikrų filmavimo lokacijų naudojimą arba dalį postprodukcijos darbų atlikimą JK teritorijoje. Tokios paskatos veikia kaip tiesioginis sąnaudų mažintojas ir yra svarbesnės nei atrodo: jos ne tik mažina išankstines išlaidas, bet ir suteikia lankstumo biudžeto paskirstymui.

Be mokesčių lengvatų, biudžetas įtraukia kelias pagrindines kategorijas: „above-the-line“ išlaidas (aktorių honorarai, režisieriaus, scenaristų ir prodiuserių mokesčiai), „below-the-line“ (įgulos darbo užmokestis, techninė įranga, lokacijų nuoma, scenografija), VFX ir postprodukcijos sąnaudų eilutę, taip pat draudimo, logistikos, transporto ir maisto tiekimo kaštus. Taip pat būtina palikti rezervą (contingency) nenumatytiems darbams — ypač projektams, susiduriantiems su darbo nutraukimais arba sudėtingomis gamybinėmis sąlygomis.

Dar vienas aspektas: tam tikri mokesčių grąžinimo mechanizmai yra išmokami ne iškart, o per keletą ketvirčių, todėl studijos turi pradines savų lėšų injekcijas arba finansavimo priemones, kad padengtų likusias išlaidas iki grąžinimų gavimo. Tai reiškia, kad faktinė grynoji pinigų srauto našta gali skirtis nuo deklaruojamos galutinės sąskaitos vertės.

Box office, marketing and where the profit came from

Pajamų pusėje „Deadpool and Wolverine“ uždirbo stulbinamą 1,34 mlrd. USD visame pasaulyje. Pramonės vertinimai rodo, kad Disney dalis sudaro apie 670 mln. USD, o tai reiškia tiesioginį kino teatrų pelną maždaug 241 mln. USD prieš marketingo išlaidas. Vis dėlto, tarptautinės reklamos kampanijos dideliems blockbusteriams retai būna kuklios: reklamos ir P&A (prints & advertising) sąnaudos dažnai prasideda nuo 100 mln. USD ir gali būti dvigubai didesnės, priklausomai nuo pasaulinės kampanijos intensyvumo.

Teatro pajamos yra padalijamos tarp platintojų, studijų ir kino teatrų. Tradiciškai didžioji dalis bilietų pajamų pradžioje keliauja studijai, bet vėliau pasiskirstymas keičiasi ir kino teatrų dalis gali augti. Taip pat svarbu paminėti, kad regioniniai mokesčiai, valiutų svyravimai ir lokali reklama taip pat veikia galutinį grynąjį pelną.

Didžioji dalis bendrosios galutinės pelningumo struktūros dažnai slypi užkamerinėje erdvėje: pardavimai skaitmeninėje platformoje, srautinio transliavimo licencijavimo sandoriai, namų kino (Blu‑ray, DVD), TV teisės ir tarptautinės licencijos. Po teatro lango (post-theatrical) pajamos gali reikšmingai padidinti bendrą projekto grąžą, ypač tokio masto hitams su stipria franšizės verte.

Be to, studijos dažnai sudaro „back-end“ susitarimus su pagrindiniais talentais ar prodiuseriais, kuriuose aktoriai ar kūrėjai gauna dalį pelno ar pelningumo taško (profit participation). Tokie susitarimai gali sumažinti studijos gryną pelną, tačiau padidina talentų motyvaciją skatinti ilgalaikį projekto sėkmę per skaitmenines pardavimų kampanijas, prekes ir reklaminį turinį.

Todėl, nors bruto skaičiai (gross) atrodo įspūdingai, grynosios maržos gali būti kur kas mažesnės, ypač kai reikia atsižvelgti į P&A, platinimo mokesčius, mokesčius ir talentų susitarimus.

Context and comparisons

Lyginant su kitais didelės apimties „Marvel“ ar kitų frančizių projektais — pvz., „Avengers: Endgame“ ar „Avatar: The Way of Water“ — „Deadpool and Wolverine“ gamybos išlaidos patenka į tą pačią retą kategoriją, ypač įvertinus pandemijos periodą ir streikų sukeltą infliaciją. Kiekvienas iš šių projektų turi savitą biudžeto paskirstymą: vieni investuoja itin daug į VFX ir CGI, kiti — į platesnes lokacijas, statinius ar aktorių honorarus.

Skirtumas tas, kad „Deadpool and Wolverine“ orientavosi į suaugusiems skirtą, R klasės humoro tonaciją ir jau žinomus paveldėtus veikėjus. Tokius projektus reikia rinkodaros kampanijų, kurios sujungtų agresyvų kinoplakatinį reklamavimą su nišinėmis komunikacijomis, nes R klasės turinys gali apriboti šeimoms skirtą auditoriją kai kuriose rinkose. Tai reikalauja labiau diferencijuotos, kartais brangesnės tarptautinės kampanijos, kad būtų išlaikyta pasaulinė patrauklumas.

Verta paminėti ir bendruomenės poveikį: gerbėjų entuziazmas dėl Hugh Jackman ir Ryan Reynolds chemijos bei daugybė gandų apie kameo prisidėjo prie pakartotinių peržiūrų ir ilgalaikio bilietų pardavimo efekto. Internetinės diskusijos, memai ir socialinių tinklų kampanijos dažnai pratęsia filmo „kojas“ (box office legs) ilgesnį laiką nei tradicinė reklama.

Šviesus kritinis pastebėjimas: įspūdingas bilietų pardavimas nereiškia automatiškai milžiniško studijos pelno, kai įskaičiuojami nematomi kaštai. Marvel ir Disney atveju franšizės vertė ir vėlesnės pajamos dažnai yra tokios pat svarbios kaip atidarymo savaitgalio pajamos — prekiavimas, žaislai, licencijos ir srautinės paslaugos sudaro reikšmingą ilgalaikę vertę.

Apibendrinant, „Deadpool and Wolverine“ parodė, kad komercinė sėkmė ir strateginė sudėtingumas gali eiti kartu: tai didelės rizikos statymas, kuris atsipirko per kelis pajamų langus, net jei teatro maržos buvo mažesnės nei grynosios bruto sumos rodė iš pirmo žvilgsnio.

Ilgesnis perspektyvinis vaizdas rodo, kad tokie projektai formuoja katalogus, suteikia turinį srautinėms platformoms ir prailgina franšizės gyvenimo ciklą. Investicijos į aukštos kokybės VFX, talentą ir sudėtingą rinkodaros strategiją padeda studijoms sukurti ilgalaikę vertę, kuri pasimato per kelerius metus — ne tik per atidarymo savaitgalį.

Ši istorija taip pat primena, kad kino industrija yra tiek meno, tiek pramonės susikirtimas: kūrybinės vizijos reikalauja didžiulio kapitalo ir sudėtingų finansinių sprendimų, o jų sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių — nuo darbuotojų santykių iki tarptautinių mokesčių režimų ir auditorijos reakcijos.