6 Minutės
Zack Snyder vėl pravėrė mažą angą į alternatyvų DC kino pasaulį — šįkart pasidalindamas anksčiau nematyta juodai baltą fotografija, kurioje Gal Gadot vaizduojama kaip Wonder Woman. Ši įvaizdžio versija rodo kur kas tamsesnę ir kruvinesnę Dianą Prince nei įprastai mato plačioji auditorija.
Nuotrauka pradėjo sklisti po to, kai Snyder paaiškino, jog ją nufotografavo fotografas Stevenas Bergmanas, naudodamas Leica Monochrom fotoaparatą, o šalia buvo atliktos ir stiklo plokštelių fotografijos sesijos, siekusios suteikti senamadišką bei archyvinį tekstūrinį pojūtį. Kadre Diana stovi tarp karių, laikydama nukirstas priešo galvas — ši niūri tableau, kaip teigiama, buvo sugalvota kaip Elseworlds momento variantas, pirmapradė idėja siejo Krymo karo aplinką, kuri trumpai atsiranda filme Batman v Superman: Dawn of Justice.
Tokia koncepcija labai skyrėsi nuo to, ką vėliau nustatė Patty Jenkins filme Wonder Woman (2017): ten Dianai suteikiama kilmė, susieta su Pirmuoju pasauliniu karu, kur pabrėžiami viltis, atjauta ir žmogiškumo pažadinimas po susitikimo su Steve'u Trevodu. Snyderio nuotrauka, priešingai, nurodo į Dianą, sukietėjusią per šimtmečius trukusių karų ir nenutrūkstančios Areso paieškos — medžiotoją, dar neatsivėrusį meilei ar tikėjimui.
Karų sužalota Diana: Snyderio Elseworlds epizodas
Snyderis pats aiškino, kad ši fotografija niekada nebuvo numatyta kaip kanoninė Gadot miesto Dianai teatriniame Snyderverse. Jis ją apibūdino kaip „pavargusią Dianą, kuri persekiojo Aresą per mūšų laukus visame pasaulyje“, archetipą, tiriančią, kaip begalinis konfliktas gali eroduoti net mitinius idealus. Stiklo plokštelių gamybos procesas ir Leica Monochrom pasirinkimas buvo sąmoningas sprendimas: šios technikos suteikia anachronistinę autentiškumo aurą ir griežtą tonalinį kontrastą, kuris sustiprina vaizdo žiaurumą ir nepalieka žiūrovo abejingo.
Fanuose ir kritikų tarpe ši nuotrauka sukėlė provokuojančias diskusijas. Vienoje barikadų pusėje yra Snyderio besižavinčios publikos, vertinančios jo nesusitaikantį, dažnai mitiniu realizmu pasižymintį stilių — tokią estetiką galime matyti Batman v Superman ir jo Justice League režisūriniuose variantuose — kurie sveikina šiurkštesnę Wonder Woman kaip drąsų What-If eksperimentą. Kitoje pusėje stovi Jenkins gynėjai, teigiantys, jog emociniu pagrindu paremta ir humanistinė Wonder Woman rizikuoja prarasti pagrindinį Diana bruožą — jos empatiją, jei personažas per daug nutaikomas į žiaurumą ir brutalumą.
Ši diskusija yra svarbi ir platesnėje konteksto perspektyvoje, nes DC Studios aktyviai pertvarko veikėją dar kartą. Šiemet buvo paskelbta, kad naują Wonder Woman scenarijų rengia Anna Noguera — rašytoja, kuria pasitiki Jamesas Gunnas ir Peteris Safranas po jos darbo prie Supergirl ir veiksmo serialo Teen Titans adapcijos. Atranka aktorei dar vyksta, tačiau žiniasklaidos pranešimuose minima, jog Gunn ieško naujos veido savybės su Viduržemio jūros regiono bruožais ir tamsesniu įvaizdžiu — tai gali reikšti, jog franšizė sieks naujos kultūrinės ir estetinės krypties.
Lyginant su tuo, Snyderio vizija labiau artima superherojiniams pasakojimams, linkusiems į tragišką mitą ir operinį smurtą (pagalvokite apie 300 ar Snyderio akcentuotus Betmeno elementus), tuo tarpu Jenkins filmas seka šiuolaikinių milijoninių biudžetų tendencijas, kurios derina spektaklį su šiluma ir įgalinimu, panašiai kaip MCU tonaliniai mišiniai personažų kilmės istorijose. Šių interpretacijų dinamika atspindi platesnes kino industrijos tendencijas: auditorijos ir studijos nuolat derina, kaip modernizuoti mitines figūras neprarandant jų pagrindinio patrauklumo ir moralinių pamatų.
Kinų kino istorikas Markas Jensenas pateikia subalansuotą nuomonę: „Tokie Snyderio vaizdai veikia kaip kūrybiniai sprogimai — jie bando ribas, ką kultūrinis ikonostas gali reikšti. Jie neištrina veikėjo nustatytos tapatybės, bet praplečia paletę, iš kurios režisieriai gali semtis.“ Tai leidžia suprasti, kad eksperimentinės vizijos, net jei jos lieka alternatyvios, prisideda prie kultūrinio dialogo apie simbolių prasmę ir išraišką kinematografijoje.
Užkulisiuose slypinčios detalės dar geriau atskleidžia fotografijos sumanymą: Leica Monochrom ir stiklo plokštelių sprendimas nebuvo vien estetinė poza — tai buvo bandymas sukurti XIX amžiaus fotografinio realizmo pojūtį, kuris būtų netikęs šiuolaikiniam komiksų herojaus kontekstui, ir todėl vaizdas ilgai klaidžioja žiūrovo atmintyje. Tokia techninė detalė pabrėžia, kad Snyderis ir kūrybinė komanda siekė ne tik sukurti šokiruojantį kadrą, bet ir sukurti nuotaiką, guvajančią prie naratyvo mąstymo apie karą, atmintį ir mitą.
Nepažvelgus giliai į kontekstą, tokią meninę jungtį lengva vertinti vienareikšmiškai. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į keletą aspektų, kurie daro šią fotografiją reikšmingą tiek kino estetikos, tiek superherojų mitologijos požiūriu:
- Fotografijos technika: Leica Monochrom suteikia itin aukštą toninį diapazoną, o stiklo plokštelės prideda grūdėtumo bei archyvinės medžiagos įspūdį — tai nukelia žiūrovą laiku ir keičia suvokimą apie veikėjos istoriją.
- Mitologinis naratyvas: vaizdas pateikia Dianą kaip ilgų konfliktų produktą, kuris kelia klausimą, kaip jėga ir prievarta formuoja herojų morališkumą.
- Kultūrinė interpretacija: alternatyvios versijos, tokios kaip Elseworlds, leidžia kūrėjams eksperimentuoti su istoriniu laikotarpiu, kontekstu ir veikėjo motyvacijomis be būtinybės tai integruoti į pagrindinį kanoną.
Diskusijos apie tą vieną kadrą taip pat atskleidžia, kaip svarbu yra aktorės įvaizdžio ir režisieriaus vizijos derinys. Gal Gadot kaip Wonder Woman tapo šiuolaikine ikona dėl gebėjimo jungti karinį artistiškumą ir empatiją. Tačiau fotografijos tipo eksperimentai parodo, kad tas pats aktoriaus fizinis įvaizdis gali būti perskaitytas labai skirtingai, priklausomai nuo naratyvo konteksto, apšvietimo, kadravimo ir stilizacijos.
Be to, šis atvejis primena apie platesnę kino ir populiariosios kultūros diskusiją apie smurtą ir mitą: ar smurtas kaip estetinis elementas praplečia herojinių pasakojimų dramatizmą, ar jis mažina jų moralinį profiliavimą? Atsakymai dažnai priklauso nuo konteksto ir nuo to, ar smurtas pateikiamas kaip būtina naratyvinė priemonė, ar tik kaip šokiruojanti priedanga.
Galiausiai, nepriklausomai nuo to, ar žiūrovai labiau linksta į Snyderio niūresnę Elseworlds viziją, ar į Jenkins žmogiškesnį, viltį spinduliuojantį pasakojimą, ši nuotrauka primena, kad Wonder Woman yra daugialypė figūra: kariauninkė, diplomatė, simbolis ir kultūrinė ikona. DC ruošdamasi kitai veikėjos reinvencijai gali pasinaudoti šiomis alternatyviomis perspektyvomis kaip kūrybineis šaltiniais, o tamsesnis portretas lieka provokuojančiu what-if — akimirksniu, kuri atveria diskusijas apie mitą, smurtą ir kino toną superherojų žanre.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą