6 Minutės
Vince Gilligan atsako kritikams
Vince Gilligan, serialų Breaking Bad ir Better Call Saul kūrėjas, atvirai atsiliepė apie pastabas, kad jo naujausias projektas, Pluribus, juda per lėtai. Nors ankstesni jo darbai sulaukė beveik vieningo pagyrimo už siužeto tempą ir įtampą, Pluribus sąmoningai renkasi ramesnį, apgalvotą ritmą — sprendimą, kuris suskaldė tiek žiūrovus, tiek kritiką.
Interviu podkaste The Ringer TV Gilliganas paaiškino, jog ne visi, kurie įsimylėjo Breaking Bad, būtinai mėgs Pluribus, ir tai yra natūralu. Jis pristatė serialą kaip intymų charakterių judesio ir atmosferos tyrimą, o ne pastovų siužeto posūkių maratoną. „Jei visiems patiktų tas pats, pasaulis būtų labai monotoniškas“, — sakė jis, pabrėždamas, kad serialas gali turėti vertę net jei jis pritraukia siauresnę auditoriją.
Ši Gilligano pozicija perteikia kūrybinį pasirinkimą — ne bandyti atkartoti ankstesnių hitų tempą, bet leisti veikėjams kvėpuoti, skleistis ir kisti subtiliai. Tai savotiškas atviras kvietimas žiūrovui pasiimti laiko, susitelkti į niuansus ir priimti neakcentuotą pasakojimą. Tokia strategija dažnai reiškia riziką komerciniame horizonte, tačiau tuo pat metu atveria galimybes giluminiam personažų portretui, kinematografijai ir garso dizainui, kurie reikalauja kantrybės.
Ką žiūrovai ir kritikai komentuoja
Daugelis pastabų dėl Pluribus susitelkia ties sąmoningu tempės sulėtinimu ir nedidele aktorių grupe. Kelios serijos labiau akcentuoja nuotaiką ir subtilius charakterių pokyčius nei akivaizdų veiksmo intensyvumą, todėl kai kuriems žiūrovams atrodė, jog tarp epizodų nutinka labai mažai. Tiems, kurie laukė tvirto ir sparčio muzikalumo, pažymimo Gilligano ankstesniuose serialuose, šios tylos ir lėtas tempas gali atrodyti užsitęsusios pauzės.
Visgi šis „lėtas ugnies“ (slow-burn) metodas yra viena iš serijos stiprybių. Susitelkimas į mažesnį veikėjų skaičių suteikia erdvės psichologiniam niuansui, tyliai įtampai ir kinematografinėms kompozicijoms, kurios atlygina žiūrovo kantrybę. Tokie sprendimai leidžia kūrėjams gilintis į elgesio motyvus, moralines ambivalencijas ir santykių dinamika, kuri dažnai lieka užkadriuje greitesnių serialų atveju.
Žvelgiant į šiandieninę srautinio transliavimo pramonę, kai daugelis serijų orientuojasi į greitus žiūrėjimo rodiklius, Pluribus renkasi klasikines, kontempliatyvias pasakojimo strategijas. Tai reiškia, kad serialas gali būti labiau vertinamas kino ir televizijos kritikų, žiūrovų, kurie vertina „slow television“ bruožus, ir tų, kurie ieško gilumo bei atmosferos, o ne nuolatinių siužetinių posūkių.
Techniniu požiūriu tai taip pat reiškia kitokį montavimo tempą, garso takelio naudojimą ir kadrų planavimą. Kai veiksmas keičiamas per ilgesnius kadrus ir tylos intarpus, operatoriaus darbas, apšvietimas ir aktorių mikro-reakcijos įgauna didesnę reikšmę. Tokia estetika dažnai paslepia savo meistriškumą po paviršiumi — žiūrovas, neturintis kantrybės, gali praleisti detales, iš kurių susideda pasakojimo branduolys.
Tarp kritikos pastebimų momentų — publikos lūkesčiai. Daugelis laužo standartinį požiūrį, kad Gilligano vardas reiškia aukštą tempo dinamiką, todėl pasikeitimas į lėtesnį „ritualinį“ pasakojimą gali sukelti nesusipratimų. Tačiau tai taip pat atveria galimybę aptarti, ką iš tiesų reiškia „vertinga“ televizija šiandien: ar tai rodikliai, ar gebėjimas sukurti ilgalaikį kultūrinį rezonansą?
How it compares to Gilligan’s past and current trends
Skirtingai nei Breaking Bad palaipsniui auganti įtampa ar Better Call Saul metodiškas nusileidimas link šlovės ir žlugimo, Pluribus linkęs įsikurti akimirkoje. Tai sieja jį su kitais moderniais „slow-burn“ drama žanro pavyzdžiais, kurie prioritetizuoja charakterių studijas — mintyse gali iškilti The Americans ar kai kurios Succession sezono dalys — tačiau Pluribus vis tiek išlaiko savitą Gilligano nuotaiką: moraliai niuansuotus personažus bei kruopščiai komponuotas scenas.
Iš dramaturginės perspektyvos Pluribus dažnai žaidžia su laiko suvokimu: įvykiai, kurie greitesniame seriale būtų perteikti per trumpą, intensyvų įvykį, čia išskirstomi per kelias scenas ir epizodus, leidžiant atskleisti priežastinius ryšius ir veikėjų vidinį gyvenimą. Tokia taktika suteikia privalumą — žiūrovas mato ne tik priežastį ir pasekmę, bet ir tarpines emocines būsenas, kurios formuoja sprendimus.
Be kūrybinio požiūrio, yra ir industrinis kontekstas. Pluribus transliuojamas per Apple TV+, o Gilliganas užsiminė, kad sprendimai dėl to, ką laikyti serijos „vertinga“, neišvengiamai susiję su platformos metrikomis ir korporatyvine strategija. Tai reiškia, kad kūrybiniai pasirinkimai neretai vertinami per rodiklių filtrą — žiūrėjimo valandas, išlaikymo rodiklius tarp epizodų, užsisakymus ar naujų prenumeratų skaičių. Nepaisant to, Apple jau patvirtino antrąjį sezoną, o tai signalizuoja pasitikėjimą kūrybine kryptimi nepaisant mišrių recenzijų.
Tai kelia įdomų klausimą apie dabartinę televizijos ekologiją: ar platformos priima riziką finansiškai investuodamos į serijas, kurios nedaro akivaizdžių viršūnių per pirmąsias kelias savaites, bet turi potencialą ilgainiui sukurti kultūrinį svorį? Apple sprendimas pratęsti Pluribus rodo, kad kartais įvertinami ne tik momentiniai rodikliai, bet ir kūrybinė vizija bei reputacija, kurią autorius ar kūrybinė komanda gali atnešti platformai.
Galutinė diskusija tarp fanų ir kritikų sukasi apie tai, ar Pluribus tempas tikrina kantrybę ar atlygina už ją. Jei į serialą žiūrėsite tikėdamiesi adrenalino pliūpsnio — nuvilsite; jei vertinsite artimą charakterių stebėjimą ir palaipsninį kūrimą, serija gali suteikti stipriai satisfakcijos. Taip pat svarbu paminėti, kad ši strategija dažnai lemia ilgalaikį dialogą — serijos, kurios neįsitvirtina ankstyvose diskusijose, vėliau gali tapti aptarinėtomis tarp kino ir televizijos kritikų bei specialistų.
Pluribus nėra skirta kiekvienam — ir tai yra vienas iš jo esminių teiginių. Antras sezono patvirtinimas rodo, kad Gilliganas ir prodiuseriai ketina gilinti serijos tylų architektūrinį braižą, o ne spartinti jį vien tam, kad patenkintų momentinius žiūrovų lūkesčius. Tai reiškia nuoseklų pasakojimo tempo palaikymą ir tolesnį charakterių plėtojimą, kuris gali atnešti ne vieną paslėptą motyvą ar simbolinį sluoksnį.
Praktiniu požiūriu žiūrėti Pluribus verta tokiems žiūrovams, kurie gali vertinti daugiau nei vien tik siužeto posūkius: tiems, kurie semiasi malonumo iš aktorių mikro-ekspresijų, kinematografijos kompozicijų, garsų erdvių ir režisūros pasirinkimų. Tai taip pat traukia auditoriją, kuri vertina literatūrinį pasakojimą televizijos formate — subtilius dialogus, vidines spragas ir simbolinius elementus, kurie atsiskleidžia palaipsniui.
Technologiniai aspektai, tokių serialų kaip Pluribus gamyboje, taip pat sulaukia dėmesio: aukšto lygio vaizdo kokybė, atidus apšvietimo dizainas ir garso takelio integracija su veiksmais ar tyla sukuria specifinę žiūrėjimo patirtį. Tokie sprendimai įtakoja ne tik estetiką, bet ir vartotojo įsitraukimą — žiūrėjimo sąlygos (ausinės, televizoriaus sistema, net interneto sparta) gali stipriai pakeisti, kaip auditorija suvokia lėtą pasakojimą.
Galiausiai, Pluribus skatina diskusiją apie autorių laisvę televizijoje ir apie tai, kiek platformos ir žiūrovų lūkesčiai turėtų formuoti kūrybą. Gilligano komentarai primena, kad nenuspėjamos žiūrovų reakcijos yra normalios ir, kad įvairovė televizijos žanruose bei tempuose yra vertybė pati savaime.
Trumpa pastaba: serija apdovanoja žiūrovus, kurie palieka vietos neaiškumui ir tekstūrai, o ne greitiems atsakymams — tokiai patirčiai reikia ne tik kantrybės, bet ir aktyvaus stebėjimo bei gebėjimo pastebėti mažus, bet reikšmingus niuansus.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą