7 Minutės
Gilligan grįžta prie lėto pasakojimo, kuriuo pelnė reputaciją
Vince Gilligan, šio keturkampio — Breaking Bad ir Better Call Saul — autorius, sugrįžo su Pluribus — nauja serija, kuri sąmoningai priima tą patį kantrų, nuoseklų pasakojimą, prie kurio priprato jo gerbėjai. Interviu su Esquire UK Gilligan aiškiai pasakojo, kad vis dar tiki istorijomis, kurios ilgai brinksta, o ne užsidega akimirksniu: jis lygina greitos, bet paviršutiniškos turinio bangos dominavimą su greituoju maistu, o lėtą, atsakingą pasakojimą — su namuose ruošta maisto patirtimi, turinčia gylį ir niuansus.
Ši mintis ne tik estetikos pasirinkimas: tai kūrybinė pozicija. Gilligan daug metų kūrė per nuoseklų charakterių vystymą, moralinius užuomazgas ir laipsniškus atradimus, o Pluribus atrodo kaip tęsinys šio darbo principų. Pagrindinė idėja — suteikti žiūrovui laiko prisirišti prie veikėjų, leisti emocijoms kauptis ir moralinėms dilemoms atskleisti savo svorį per kelis epizodus ar sezonus.
Pluribus gimė kaip keturių sezonų arkos projektas — maždaug 40 epizodų — struktūra, kuri leidžia Gilliganui plėtoti personažus ir temas su tokia pačia kruopštumo grada, kuri pakėlė ankstesnius jo kūrinius iki premijų ir kritinio pripažinimo. Dėmesys detalėms, tempianti net ir tas scenas, kurios tradiciškai galėtų atrodyti kaip užpildas, yra dalis autoriaus metodo: per mažus, bet reikšmingus momentus kuriama platesnė moralinė plokštuma.
Gilligan pats apibūdina Pluribus kaip didesnį ir sudėtingesnį projektą nei daugelis jo ankstesnių darbų. Dydis čia ne tik biudžetas ar epizodų skaičius — tai plati drobė, leidžianti dirbti su etiniais kontrastais, lėtais siužetiniais atskleidimais ir emocine kaupimosi trajektorija. Tokia struktūra taip pat suteikia galimybę eksperimentuoti su kamerų sprendimais, montažu ir garsovaizdžiu, kurie pabrėžia lėtos pasakojimo gamą.
Rhea Seehorn ir pažįstami bendradarbiavimai
Viena ryškių ir strategiškų kastingo sprendimų pasirinkimų — Rhea Seehorn vaidmuo pagrindinėje linijoje. Seehorn, kurią žiūrovai pažįsta ir įvertino už jos darbą Better Call Saul, yra ne tik patikima Gilligan partnerė, bet ir aktorė, galinti subtiliai perteikti emocinius perėjimus bei moralinius niuansus. Jos dalyvavimas siunčia aiškią žinią: Gilligan vertina patikimus kūrybinius ryšius, bet tuo pačiu drįsta tyrinėti naujus toninius ir stilistinius sprendimus.
Šis sprendimas užtikrina tam tikrą tęstinumą — žiūrovai, pažįstantys Seehorn iš ankstesnio darbo, pastebės švelnius elgesio ir interpretacijų aidus — bet Pluribus siekia sukurti savo tapatybę, o ne pakartoti praeitą šedevrą. Seehorn vaidmuo čia yra tiek saugiklis, tiek naujos transformacijos variklis: ji veikia kaip tiltas tarp buvusios žiūrovų patirties ir naujų eksperimentų su personažų dinamikomis.
Be Seehorn, Gilligan tradiciškai renkasi komandą, kuri supranta jo tempą: scenarijaus rašytojai, režisieriai ir operatoriai, mokantys įvertinti niuansus, tylą ir net tyloje slypinčius emocinius žingsnius. Tokie atkaklūs bendradarbiavimo ryšiai dažnai leidžia pasiekti sudėtingus, lėto pasakojimo tikslus, kurie kitu atveju galėtų likti nekomunikuoti žiūrovams, įpratusiems prie greitos informacijos srauto.
Kaip „Pluribus“ dera prie dabartinių televizijos tendencijų
Laikas, kuriame dominuoja greiti jausmai, binge kultūra ir transliacinių platformų algoritmai, skatinantys akivaizdžiai „įtraukiantį“ turinį, verčia kūrėjus priimti strateginį sprendimą: adaptuotis prie greito vartojimo arba užsispirti ties lėtesnėmis formomis. Pluribus yra tarsi priešnuodis — jis yra aiškus atsakas į tendenciją, kai informacijos ir siužeto tempimas tampa trumpalaikis. Tai kontraprogramavimas, kuriuo Gilligan nori priminti apie ilgesnės narracijos privalumus.
Pramonėje pastebima aiški dviguba kryptis: viena dalis kūrėjų orientuojasi į didelio koncepto, greitai pagaminamus serialus, kurie stengiasi užgauti žiūrovo dėmesį nuo pirmos minutės; kita dalis — režisierių ir autorių vedami projektai — reikalauja kantrybės ir leidžia žiūrovui ilgai įsitraukti. Gilligan pasirinkimas ištikimai laikytis „slow-burn“ filosofijos yra ne tik kūrybinis sprendimas, bet ir subtili kritika priešinimuisi dėmesio ekonomikai, kurioje verta kova dėl trumpalaikio žiūrimumo.
Toks sprendimas turi riziką: žiūrovai, įpratę prie greitos siužetinės progresijos, gali jausti nusivylimą ar net prarasti kantrybę. Tačiau atlygis tiems, kurie išlaukia — gilesnis emocinis poveikis, turtingesni charakterių lankai ir ilgalaikė akademinė bei kritinė diskusija. Būtent tokios savybės padarė Mad Men ar The Wire ne tik populiariais, bet ir kultūriškai reikšmingais televizijos pavyzdžiais.
„Gilligan visuomet pasitikėjo auditorija, laikančia pauzę ir laukiančia kito ritmo“, — teigia kino istorikė Elena Marquez (išversta citata). „Pluribus atrodo kaip sąmoningas naratyvinio laiko susigrąžinimas — būtent toks serialas, kuris atlygina ilgalaikį įsipareigojimą ir kruopštų stebėjimą.“ Ši citata pabrėžia, kad serialas ne tik stengiasi pasakoti lėčiau, bet ir kviečia žiūrovą į aktyvų, refleksyvų žiūrėjimą.
Gamybos pastabos, tvarkaraštis ir priėmimas
Gamybos komanda priėmė strateginį sprendimą pirmojo sezono finalą perkelti dviem dienomis anksčiau, kad jis būtų parodytas gruodžio 24 dieną. Tai daroma norint išvengti intensyvios rinkodaros „stichijos“, kuri dažnai supa kitas dideles premjeras — pavyzdžiui, penktą sezoną Stranger Things ar kitus daug triukšmo keliančius bandymus. Tokia tvarkaraščio korekcija atskleidžia konkurencingą srautinio transliavimo žemėlapį, kuriame laikas tampa tokia pat strategine preke kaip ir pats turinys.
Išankstiniai žiūrovų atsiliepimai daugiausia pabrėžia susižavėjimą Gilligan kantrybe ir Seehorn magnetine prigimtimi. Kritikai pastebi ambiciją ir mastą; kai kurie perspėja, kad lėtas tempas gali skatinti poliarizaciją tarp žiūrovų. Tačiau užkulisiuose girdėti, kad Gilligan priėmė didesnius gamybos iššūkius: sudėtingi filmavimo grafikai, platesnės lokacijos ir kruopščiai suplanuota apšvietimo bei garso dizaino sistema leidžia kurti tiek intymumo, tiek epinės dimensijos jausmą.
Techniniai sprendimai čia turi reikšmės: operatoriaus pasirinkimai, ilgi vieno kadro epizodai, subtilus montažo ritmas ir garso peizažo sluoksniavimas veikia kartu, kad sustiprintų lėtą pasakojimą. Tokios gamybos detalės dažnai lieka nematomos vidutiniam žiūrovui, bet jos daro esminį poveikį, kaip žiūrovas patiria emocinį svorį ir moralinius pasirinkimus. Tokiu būdu Pluribus siekia būti ne tik istorija, bet ir sensorine patirtimi, kurioje kiekvienas elementas prisideda prie bendros atmosferos.
Ar Pluribus taps dar vienu universaliai girta Gilligan klasika arba prieštaringu eksperimentu, laikas parodys. Tačiau jau dabar aišku, kad tai yra reikšmingas kūrybinis pareiškimas: vyresnio patyrimo rašytojas-prodiuseris tvirtai tiki, kad lėta, „slow-burn“ televizija išlaiko savo galią greitoje transliavimo eroje. Toks požiūris ne tik formuoja akimirkos estetiką, bet ir veikia kaip ilgalaikė strategija, kuri gali lemti kūrinio kultūrinį ilgaamžiškumą.
Be to, Pluribus kelia ir platesnius klausimus apie kūrybinę industriją: kaip vertinti laiką, skirtą pasakojimui? Kaip finansuoti projektus, kurie negrąžina žiūrovų skaičiaus pirmąją savaitę? Atsakymai į šiuos klausimus lems ne tik serialo sėkmę, bet ir platesnę produkcijos ekosistemą, kuri turi apsispręsti — ar leisti erdvę lėtam meniniam vystymuisi ar laikytis greito grąžos modelio.
Galiausiai, Pluribus tampa diskusijų objektu ne tik dėl turinio, bet ir dėl rinkodaros strategijų, platformų pasirinkimo ir auditorijos valdymo. Tvarkaraštis, bendradarbiavimai, aktorių pasirinkimai ir techniniai sprendimai sudaro šios dramos identitetą, kuris šiuo metu yra vertinamas tiek kritikų, tiek žiūrovų. Tai projektas, kuris kviečia analizuoti, lyginti ir diskutuoti — tiek kino mokslininkams, tiek kasdieniams žiūrovams.
Žvelgiant į ateitį, Pluribus gali tapti pavyzdžiu kitiems autoriams, norintiems išlaikyti lėtą, bet turtingą pasakojimo stilių srautinio transliavimo amžiuje. Tokiu būdu jis gali prisidėti prie platesnės pokyčių bangos televizijos kūrime, kur kūrinio vertė nebematuojama tik premjerų statistika, bet ir gebėjimu išlaikyti ilgalaikį žiūrovų įsitraukimą ir kultūrinį dialogą.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą