7 Minutės
Kaip gandų malūnas pagaliau nurimo
Po beveik dvidešimties metų, kai darbo prie „Žmogaus-voro 4“ kūrimas sustojo, režisierius Sam Raimi viešai uždarė ilgai sklandžiusį sklandžių kastingo gandų puslapį apie galimą filmo priešą. Gerbėjai daugelį metų spėliojo, kas būtų stojo prieš Tobey Maguire’o Peterį Parkerį ketvirtoje Raimi trilogijos dalyje. Naujausi režisieriaus komentarai dabar padeda atskirti faktus nuo fanų fantazijų.
Šis paaiškinimas svarbus ne tik kaip smulkmena kino istorijoje: tai taip pat rodo, kaip net ir menkas viešas klegesys gali išaugti į ilgalaikes mitologijas apie franšizės kryptį, aktorių pasirinkimus ir kūrybinius sprendimus. Gandai apie „Juodąją katę“, John Malkovich ar kitus kandidatus ilgą laiką veikė interneto forumuose, žiniasklaidoje ir tarp kolekcininkų, formuodami alternatyvią „kas būtų buvę, jei…“ realybę.
Ką iš tiesų vyko kūrimo metu
Po to, kai Raimi užbaigė „Žmogų-vorą 3“ (2007), studijos sprendimai ir kūrybinės įtampos, kartu su tvarkaraščių vėlavimais, sulėtino darbo tempą prie ketvirtos dalies. Prieš nei Sony ryžosi atnaujinti franšizę su „The Amazing Spider-Man“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Andrew Garfield, gandų puslapiai ėmė pilnėti teiginiais, kad Rachel McAdams tariamai derėjosi dėl „Juodosios katės“ vaidmens kaip filmo antagonistės. McAdams pati tuo metu paneigė tokias derybas.
Raimi neseniai CinemaBlend pranešė, kad istorija apie „Juodąją katę“ niekada nebuvo tikra: jo patirtimi „Žmogaus-voro 4“ nevyko jokių atrankų moteriškiems piktadariams. Vietoje to vienintelis rimtas kastingo pokalbis, kurį jis prisimena, buvo susijęs su John Malkovich vaidmeniu „Vulture“ — pasirinkimas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė perspektyvus, tačiau niekada neišsivystė iki galutinio sprendimo prieš Raimi pasitraukiant iš projekto. Kitaip tariant, gamyba niekada nepasiekė tokio atrankų proceso lygio, kuris būtų patvirtinęs McAdams gandus.
Šie aiškinimai yra reikšmingi, nes jie paneigia dešimtis internetinių pasakojimų ir leidžia žiūrėti į praeities sprendimus pro aiškesnę prizmę. Tuo pačiu tai primena, kiek priklauso nuo prieinamų informacijos šaltinių ir kiek – nuo pirminių interviu tonų, stokos ar interpretacijų, kurios gali pakeisti viešą suvokimą apie kino kūrimo procesą.
Kontekstas: kodėl tai rūpi gerbėjams ir kino istorijai
Toks paaiškinimas svarbus todėl, kad Raimi „Žmogaus-voro“ filmai yra vartai į tam tikrą superherojų kinematografijos etapą: jie suderino emocinį svorį su kinetine veiksmo estetika ir tai turėjo įtakos vėlesniems komiksų filmams. Jei „Žmogus-voras 4“ būtų įvykęs pagal Raimi viziją, jis galėjo tęsti trilogijos toninę arką — panašiai kaip Sam Raimi „Evil Dead“ tęsiniai išlaikė nuoseklų balsą ir savitą režisūrinį stilių per daugiasluoksnes dalis.
Vietoje to studijos sprendimas perkrauti franšizę su kitais kūrybiniais vedliais signalizavo kitą kryptį. Sony sprendimas atnaujinti seriją demonstruoja platesnį pramonės modelį: kai kūrybinės nuomonės nesutampa arba kai vėlavimai pasiekia lūžio tašką, studijos dažnai renkasi reboot’ą arba perskirstymą, kad atgaivintų prekės ženklą ir pritrauktų naują auditoriją.
Tokia dinamika ne tik keičia atskirų filmų estetinius sprendimus, bet ir ilginam laikotarpiui veikia franšizės intelektualinę nuosavybę, saugomą žiūrovų atmintyje. Skirtingos režisūrų vizijos tampa savotiškomis „kas būtų, jei“ alternatyvomis kino istorijoje, kurios lemia, kaip ateities kartos interpretuos ir vertins originalius darbų segmentus.
Be to, Raimi atvejis tapo pavyzdžiu, kaip kūrėjų pasitraukimas gali išsaugoti tam tikrą intelektualinės nuosavybės vientisumą: kai pasitraukiama, nebūtinai uždaroma duris – tai gali leisti ateičiai prisitaikyti prie naujų idėjų be prievartos atkurti senos formos. Dėl to diskusijos apie Raimi negrįžimą dažnai sutinkamos ir kaip atsakingas sprendimas, ir kaip prarasta galimybė.
Už kadro ir gerbėjų reakcija
Gerbėjai ilgai leidavosi į „kas būtu, jei…“ scenarijus apie Raimi paliktą tęsinį: konceptualūs piešiniai, hipotetiniai priešų dueliai ir internetinės peticijos, siekusios susigrąžinti originalią komandą. Patvirtinti Malkovich pokalbiai yra įdomus užkulisinis faktas, suteikiantis papildomą sluoksnį: įsivaizduoti jo išskirtinį ekrano buvimą kaip „Žmogaus-voro“ piktadarį vis dar kursto gyvas diskusijas tarp gerbėjų.
Kritikai pastebi, kad Raimi sprendimas negrįžti — sakydamas, kad jis verčiau perduos fakelą negu atgaivins savo ankstesnį požiūrį — greičiausiai buvo protingas; sugrįžimas prie franšizės po ilgo laiko gali pakenkti tiek kūrybiniam šviežumui, tiek žiūrovų lūkesčiams. Ilgainiui tai galėjo sukelti prieštaringas reakcijas, nes originalaus balso prievartinis atnaujinimas dažnai neatitinka laiko pokyčių bei auditorijos evoliucijos.
Palyginimui, režisieriai kaip Christopher Nolan ir James Gunn parodė, kaip tęstinė kūrybinė kontrolė arba apgalvotas perėmimas gali išsaugoti toną per tęsinus ir reboot’us. Nolan atvejis su „The Dark Knight“ trilogija ir Gunn su „Guardians of the Galaxy“ bei vėlesne „Marvel“ integracija demonstruoja strategijas, kuriomis galima palaikyti vientisumą arba sėkmingai transformuoti franšizę. Raimi pozicija pabrėžia svarbią pamoką franšizės kūrime: kartais žingsnis atgal apsaugo tiek originalią viziją, tiek ateitį.
Galiausiai, trumpas ir atviras patikslinimas primena, kad daugelis kino legendų išlieka „beveik, bet nevisiškai“ pasaulyje — istorijose, kurios mažiausiai yra apie tai, kas nutiko, ir daugiau apie tai, ką gerbėjai įsivaizdavo.
Gilesnis techninis ir kūrybinis požiūris
Norint suprasti, kodėl tokie gandai įgauna pagreitį, verta pažvelgti į kastingo ir gamybos proceso technines detales. Kastingas dažnai prasideda nuo idėjų mainų tarp režisieriaus, prodiuserių ir studijos. Ankstyvieji pasiūlymai, pasiūlymų sąrašai ir neoficialios diskusijos gali būti interpretuojami kaip „derėjimasis“, nors techniškai tai tik aptarimas ar pasiūlymų sąrašo formavimas.
Be to, atranka nėra vienintelė priemonė apibrėžti, kas pasirodys ekrane. Kartais talentų derinimas remiasi prieinamumu, leidimų sutapimais, finansiniais modeliais ir kūrybiniais kompromisais. Pavyzdžiui, net jei John Malkovich buvo rimtai svarstomas „Vulture“ vaidmeniui, negalėjimas suderinti tvarkaraščio, finansiniai reikalavimai ar tiesiog kiti prioritetai gali užkirsti kelią tolesniems veiksmams.
Kitas aspektas — scenarijaus vystymas: kol nėra tvirto scenarijaus, į kurį būtų aiškiai įtraukti personažai ir jų motyvai, atrankos dažnai būna fragmentiškos. Raimi atvejis parodo, kad net esant tam tikroms rimtoms diskusijoms, projektas gali niekada nepasiekti to taško, kur žinios apie potencialius vaidmenis būtų patikimos ir galutinės.
Gamybos procesas taip pat apima teisinius ir sutartinius aspektus, kurie neretai lieka nematomi visuomenei: aktorių agentų derėjimasis dėl sąlygų, teisių klausimai dėl personažų panaudojimo, bei studijos strateginiai sprendimai dėl geresnės rinkodaros kampanijos. Visi šie elementai gali lemti, ar gandas virsta realybe.
Ilgalaikės pasekmės ir pamokos industrijai
Ši istorija išryškina keletą ilgesnės trukmės pamokų filmų industrijai ir kūrėjams. Pirma, skaidrumas ir aiškūs komunikatai gali užkirsti kelią spekuliacijoms; visgi studijos retai atvirai aptarinėja ankstyvąsias derybas ar idėjų diskusijas, todėl spragos informacijoje greitai užpildo gandai. Antra, kūrybinė kontrolė ir teisingas laikas yra labai svarbūs faktoriai: kartais geriau laukti tinkamo momento, nei skubėti sugrąžinti seną formą praradus tam tikrą autentiškumą.
Galiausiai, šis atvejis primena gerbėjams ir kritikams, kad alternatyvios versijos ir „kas būtų, jei“ pasakojimai yra vertingos kultūrinės praktikos dalis. Jie palaiko diskusijas, šilumą bendruomenėse ir padeda išlaikyti dėmesį prie franšizių. Tačiau profesionaliame lygyje aiškus darbo vystymo dokumentavimas ir adekvatus informacijos valdymas gali sumažinti klaidinančią informaciją ir išlaikyti reputaciją.
Išvados ir užuomina į ateitį
Sam Raimi pareiškimai apie „Žmogaus-voro 4“ kastingo mitus leidžia uždėti tašką ilgoms spekuliacijoms ir suteikia galimybę įvertinti, kaip formuojasi kino legendos. Nors pamėgdžiojimai ir fanų teorijos toliau gyvuoja, dabar yra aiškesnis supratimas apie realius kūrybinius pokalbius ir ribas tarp idėjų bei įgyvendinimo.
Ateityje, vertinant kitus panašius atvejus, galima tikėtis, kad tiek studijos, tiek kūrėjai taps atsargesni komunikacijoje, ypač dėl sensacingų gandų, kurie gali paveikti projekto reputaciją. Gerbėjams tai primena, jog kino istorija dažnai rašoma ne tik per tai, kas pasirodo ekrane, bet ir per būtent tas „prieš“ ir „po“ istorijas — ir būtent jos dažnai lieka įdomiausia dalimi.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą