8 Minutės
Bethesda televizinė Fallout adaptacija nustebino daugelį, pavertusi mylimą vaizdo žaidimų visatą pagrindiniu srautinio transliavimo hitu. Toks pasisekimas natūraliai sukėlė klausimą tarp fanų ir industrijos stebėtojų: ar The Elder Scrolls, o konkrečiai Skyrim laikų fantazija, galėtų atlikti tą patį šuolį į gyvo veiksmo televiziją? Pasak ilgamečio dizainerio Bruce'o Nesmitho — buvusio The Elder Scrolls IV: Skyrim vyriausiojo dizainerio ir Fallout 3 užduočių rašytojo — atsakymas nėra akivaizdus.
Kuo Fallout toks lengvai pritaikomas?
Fallout ekraninė trauka iš dalies kyla iš jo išskirtinumo. Retro-futuristinis, postapokaliptinis estetinis sprendimas, tamsus komiškas tonas ir kultūrinis specifikumas sukuria pasaulį, skirtingą nuo beveik visų kitų žaidimų. Šie elementai suteikia serialo prodiuseriams akivaizdžių vizualinių ir pasakojimo kablių: pažįstami, bet keisti rekvizitai, atpažįstamos subkultūros ir toninė paletė, kuri tvarkingai verčiasi į epizodinį pasakojimą. Galime prisiminti HBO ankstyvąjį Game of Thrones pasisekimą: reikėjo unikalaus vizualinio identiteto, stiprios politinės intrigų ašies ir veikėjų, kurių arkos galėtų išlaikyti sezonus. Fallout turėjo panašių pranašumų, tik kitokiu registru ir estetika.
Fallout atveju vizualiniai simboliai yra tvirti ir greitai atpažįstami — nuo Vault kostiumų iki radiacijos motyvų, nuo retro-technologijų iki netikėtų humoristinių užuominų. Tai leidžia serialui greitai nusistatyti estetiką ir toną, o žiūrovams — pradėti pažinti pasaulį be ilgų eksplikacijų. Be to, postapokaliptinės aplinkos suteikia galimybių egzampliariems, atskiriems siužetams, kurie vis tiek prisideda prie platesnės mitologijos. Tokia struktūra puikiai dera su serialo formatu: epizodas gali būti savaime užbaigta istorija, bet tuo pačiu atverti naujas linijas.
Nesmithas teigia, kad The Elder Scrolls priešingai yra labiau tradicinė aukštosios fantazijos atstovė. Elfiškos rasės, magijos burtai ir drakonai užpildo žanrą, kuris jau yra prisotintas panašių vaizdinių. Ekrane drakonai nebėra sensacija — auditorija matė juos daugybėje franšizių ir formų. Todėl kyla iššūkis: kaip padaryti televizijos adaptaciją šviežią, kai tiek daug atpažinimo taškų jau egzistuoja ir žiūrovai turi iš anksto susiformavusius lūkesčius?
Strateginis klausimas čia — ne vien ar žaidimo fansai myli pasaulį, bet ar kūrybinė komanda sugeba sulyginti žaidimo laisvę ir mitologijos mastą su nuoseklia, intriguojančia serijine pasakojimo architektūra. Tai reiškia ne tik turėti stiprius vaidmenų arkus ar epines kovas, bet ir aiškiai apibrėžtą vizualinį identitetą, kuriame būtų pakankamai naujovių, kad žiūrovai nesijaustų deja vu.
Elder Scrolls adaptacijos kliūtys
Yra tiek praktinių, tiek kūrybinių kliūčių. Aukštoji fantazija dažnai reikalauja didelių biudžetų būtybėms, efektams ir pasaulio kūrimui. Serijinė televizija reikalauja nuolatinės pasakojimo įtampos, kad žiūrovai grįžtų kiekvieną savaitę ar sezoną; iš žaidimo, kuriame daug dėmesio skiriama užduotims ir atviram pasauliui, tiesioginis perkėlimas į serialą gali sukelti pojūtį, kad epizodai yra izoliuoti arba pasikartojantys. Prodiuseriams reikėtų pertvarkyti arba persvarstyti pažįstamas fantazijos klišes, kad būtų pagrįsta kelių sezonų trukmė ir nuolatinis naratyvinis įtempimas.
Vienas svarbus aspektas — žaidimų atviros pasaulio naratyvo ir tradicinio serialo linijinio pasakojimo skirtumas. The Elder Scrolls žaidimuose žaidėjas pats nusprendžia, ką veikti, ką tyrinėti ir kokią moralę laikytis; žaidimas pats savaime kuria istoriją per žaidėjo pasirinkimus. Televizijoje tokia laisvė turi būti imitacija arba sutelkta į konkrečius personažus bei konfliktus, kurie palaikytų nuoseklų siužetą. Tai reiškia, kad būtų būtina pasirinkti: ar adaptacija kopijuos esamus žaidimo siužetus ir lokacijas, ar sukurs naują centrinę istoriją, įkvėptą tamrielio mitologijos, bet labiau struktūruotą serialui.
Palankūs pavyzdžiai rodo, kad galima rasti kelią. The Witcher pasiekė sėkmę sutelkiant dėmesį į veikėjų įtampas ir politinę intrigą, o ne vien pastovų spektaklį; tai leido serialui augti per sezonus ir gilinti santykius bei paslaptis. Amazonės Lord of the Rings: The Rings of Power investavo daug į naują mitologiją ir kinematografinį įvaizdį, kad pateisintų serijinį formatą — didžiulės gamybos vertės ir savito vizualinio tono derinys. Kiekvienas pavyzdys rodo, kad yra keliai pritaikyti fantaziją ekranui, tačiau jie reikalauja drąsių ir skirtingų sprendimų, o ne paprasto perkėlimo „kaip yra" iš žaidimo.
Be to, yra produkcinės realijos. Studijos linkusios rinktis franšizes, kurios žada ilgaamžiškumą ir aiškų prekės ženklo atpažįstamumą. Jeigu Fallout gali rodyti potencialą išsilaikyti dešimt metų ir pritraukti plačią auditoriją, komercine prasme logiška investuoti daugiau į tokius projektus prieš bandant dar vieną didžiulį IP. Tai nereiškia, kad Elder Scrolls negaus dėmesio; tai reiškia, kad prioritetai priklausys nuo finansinių prognozių, turinio strategijų ir turimos rinkodaros vertės.
Technologiniai aspektai taip pat nėra menkesni. Vaizdo efektai, kostiumai ir buities detalės tamrielio pasaulyje gali būti itin brangūs, ypač jei adaptacija nori išlaikyti žaidimo įvairovę: skirtingos rasės (orkai, khajiitai, argonianai, elnai), skirtingos klimato zonos ir miestų architektūros reikalauja varijuojančių lokacijų ir rekvizitų. Net tokios detalės kaip magijos sistema ar drakonų dydis ir judesiai gali pareikalauti aukštesnio VFX lygio nei vidutinė televizija. Tai turi įtakos ne tik pradinei gamybai, bet ir ilgalaikiam biudžeto planavimui per sezonus.
Dar viena dimensija — fanų bazė ir modifikacijų (modding) kultūra. Elder Scrolls turi vieną aktyviausių modų bendruomenių žaidimų istorijoje, kuri nuolat plėtoja lore, pataiso trūkumus ir siūlo alternatyvias vizijas. Tai yra stiprus privalumas: turima kūrybinė bazė, idėjų bankas ir lojalūs vartotojai. Tačiau tai taip pat kelia lūkesčius — kai fanai mato skirtingą viziją, reakcijos gali būti stiprios. Prodiuseriai turės balansuoti tarp gerbėjų lūkesčių, kūrybinės laisvės ir platesnės auditorijos poreikių.
Kalbant apie formatus, daugelis pavydi filmo ar limituoto serialo galimybei: vienas ilgas, didelio poveikio filmas gali būti saugesnis pirmas žingsnis, nes leidžia sutelkti visus resursus į vieną centrinį pasakojimą ir sukurti stiprų įspūdį. Filmui būdingas intensyvus biudžetas ir aukšta gamybos kokybė gali padėti nubrėžti vizualinę ribą, kuri atskirtų The Elder Scrolls nuo kitų fantazijų. Tačiau ilgalaikė franšizė dažnai labiau pelninga kaip serialas, jei tik galima rasti pasakojimo struktūrą, kuri išlaikytų žiūrovą sezonas po sezono.
Bendra nuomonė bendruomenėje į Nesmitho pastebėjimus buvo mišri: kai kurie sutinka, kad Skyrim pagrindiniai elementai gali atrodyti per daug pažįstami televizijai, o kiti tiki, kad kūrybingas režisierius ir showrunneris galėtų pertvarkyti pasaulį į kažką naujo ir intriguojančio. Tokiems skeptikams reikalingi konkrečių pavyzdžių įrodymai — tai nebūtinai problema su IP vertėmis, bet su adaptacijos koncepcija ir vykdymu.
Galiausiai, Elder Scrolls adaptacija nėra neįmanoma — tai kitokio pobūdžio iššūkis, palyginti su Fallout. Svarbu ne tik ar auditorija myli Tamrielį, bet ar televizijos versija sugebės pateikti naujumą ir serijinį pagreitį, kurių reikalauja modernūs srautinio transliavimo žiūrovai. Kuo aiškesnė bus adaptacijos vizija — ar tai bus politinė intriga, asmeninės likimo istorijos, arba epopeja apie drakonus ir magiją — tuo didesnė tikimybė, kad projektas suras vietą tarp sėkmingų fantazijos ekranizacijų.
Praktiniai žingsniai, kurie galėtų pagerinti adaptacijos šansus, apima: aiškų žanro tono pasirinkimą (pvz., tamsi politinė drama prieš epinę nuotykių sagą), originalių veikėjų kūrimą, kurie atlieptų žaidėjų laisvę, ir ribotą, bet įsimintiną pirmąjį sezoną arba filmą, kuris vėliau gali išsiplėsti. Taip pat verta apsvarstyti hibridines struktūras — pavyzdžiui, anthologinį serialą, kuri kiekvieną sezoną nukreiptų į kitą Tamrielio regioną ar epochos atkarpą, išlaikant tematinį vientisumą, bet pristatant nuolat naują miestą, kultūrą ir konfliktą.
Technologiniai sprendimai, tokie kaip derinys praktinių efektų ir pažangių VFX, ambicingas kostiumų dizainas bei autentiškas scenografijos darbų įdirbis, gali padėti sukurti taikų kompromisą tarp žaidimo atpažįstamumo ir kino kokybės reikalavimų. Muzika ir garsinis dizainas taip pat yra esminiai elementai: specifinė tematika ir instrumentacija gali suteikti Tamrieliui unikalų garsinį žymenį, atpažįstamą nepriklausomai nuo vizualinių sprendimų.
Galiausiai, ilgalaikė komercinė perspektyva — licencijavimas, prekių pardavimas, integracija su žaidimais ir bendruomenės renginiais — gali padidinti studijų susidomėjimą Elder Scrolls ekranizacija. Tokios sinergijos tarp žaidimų ir televizijos gali būti prioritetas strategėms studijoms, ypač jeigu adaptacija sugeba pritraukti ne vien tik žaidėjų, bet ir platesnę fantazijos auditoriją.
Apibendrinant: The Elder Scrolls turi tiek stiprių šaltinių medžiagų, tiek sudėtingų iššūkių. Sėkminga adaptacija reikalautų aiškios vizijos, drąsių kūrybinių sprendimų ir logiško formato pasirinkimo, kad būtų išlaikytas žaidimo pasaulio gilumas, bet tuo pačiu pristatytas novatoriškas ir nuoseklus serijinis pasakojimas. Tik tada Tamrielis galėtų jaustis ir pažįstamas žaidėjams, ir naujas kino žiūrovams.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą