7 Minutės
Ką pasikeitė ir kodėl tai svarbu
Los Andželo, Niujorko, San Francisko įlankos zonos ir Londono nariams skirtos specialios teatralinės peržiūros, kurias ilgus metus rengė Cinematografijos menų ir mokslų akademija (Akademija), oficialiai nutraukiamos. Šią tyliai priimtą sprendimą Akademija paskelbė savo sausio biuletenyje, o pirmasis apie tai pranešė The Hollywood Reporter. Tai uždaro ilgą praktiką, pagal kurią nariai turėjo pirmą eilę daugelio apdovanojimams pretenduojančių filmų peržiūroms.
Gali atrodyti, kad tai – tik logistinis pakeitimas, tačiau praktika turėjo gilesnę reikšmę kino bendruomenei. Daugeliui Akademijos narių šios asmeninės peržiūros buvo dalis ritualo ir kartu prabangus pramonės aptarnavimo elementas: galimybė peržiūrėti naujus filmus kino salėje, kuri buvo kruopščiai parengta ir nekelianti spaudimo, o po peržiūros dažnai vykdavo diskusijos ir asmeninės įžvalgos. Peržiūrų formatas skatino bendruomeniškumą – vienodą žiūrėjimo aplinką, kurioje vertintojai lygindavo įspūdžius.
Tačiau per pastaruosius metus lankomumas nuosekliai mažėjo. Reikšmingą poslinkį lėmė Akademijos prieš septynerius metus pradėtas privatus internetinis paslaugų tinklas, žinomas kaip Academy Screening Room, kuriuo dauguma narių gali patogiai naudotis namuose. Akademija teigia, kad po nominacijų paskelbimo rengiamų peržiūrų lankomumas smarkiai sumažėjo, o kiekvieno renginio surengimas kainuoja tūkstančius dolerių — tai darė spaudimą biudžetui ir pakeitė kaštų ir naudos santykį.
Šiuo žingsniu siekiama optimizuoti išlaidas, adaptuotis prie skaitmeninių peržiūrų realijų ir geriau paskirstyti resursus — pavyzdžiui, daugiau investuoti į narių paslaugas, įvairovės iniciatyvas ar kino išsaugojimą. Tačiau sprendimas taip pat kelia plačią diskusiją apie kino kaip kolektyvinės patirties reikšmę ir apie tai, ką reiškia vertinti filmą per monitorių lyginant su tikru kino seansu.
Kodėl kai kurie nariai yra nepatenkinti
Nereiškia, kad visi pritaria šiam pokyčiui. Daugelis Akademijos narių mano, kad srautinė peržiūra niekada visiškai neatsvers teatro patirties. Ypač tai aktualu spektakliui ir vizualiniams efektams imliems filmams — didelio biudžeto, efektais grįstiems projektams (pvz., tentpoles tipo «Avatar») ar gotikinėms epopėjoms (pvz., «Frankenstein» stilistikos kūriniams). Tokie filmai dažnai remiasi erdviniu mastu, platų veidrodžių, spalvų, kontrasto ir garso dinamikos spektru, kuriuos kompresuotas arba mažesnis ekrano formatas gali nuslopinti.
Keletas narių pabrėžė, kad kinematografijos vertinimas (kompozicija, apšvietimas, objektyvų pasirinkimas), garso dizainas (įskaitant erdvinį garsą ir Dolby Atmos miksus) bei bendras gamybos kokybės suvokimas dažnai reikalauja nuosekliai sukalibruotos, bendros aplinkos — būtent to, ką teikia kino salė. Be to, teatro aplinka suminkština išorinius trukdžius ir suteikia vieningą vizualinę bei garsinę patirtį, o tai svarbu sprendžiant, ar filmas nusipelno nominacijos už filmavimo meną, garsą ar montažą.
Kiti nepasitenkinimą grindžia socialiniu aspektu: visuotinė kino peržiūra stimuliuoja diskusijas po seansų, leidžia dalintis įžvalgomis veidu į veidą, o tai gali paveikti balsavimo dinamiką. Tačiau šiuolaikiniame hibride — kai dalis narių žiūri namuose, o kiti — kino salėse — atsiranda nelygybė: dalis vertintojų gali matyti filmo techninius niuansus kitaip nei kolegos, o tai gali lemti skirtingas interpretacijas.
Todėl kritikai, garso inžinieriai, operatoriai ir kai kurie režisieriai ragina išlaikyti bent dalinę teatralinių peržiūrų praktiką, ypač tais atvejais, kai vertinamos kategorijos yra tiesiogiai susijusios su kino salės patirtimi. Taip pat kyla klausimas dėl kino kino platintojų ir studijų pareigos suteikti nariams galimybes pamatyti filmus tokiose sąlygose, kokios buvo numatytos jų kūrėjų.
Akademija savo ruožtu teigia, kad nariai jau turi daug galimybių pamatyti filmus kino salėse prieš nominacijų paskelbimą: visuomeniniai kino leidimai, studijų organizuojamos FYC (For Your Consideration) peržiūros, festivalinės juostos ir paties Akademijos ankstyvojo sezono rodymas. Anot institucijos, sprendimas nutraukti tik nariams skirtas teatro peržiūras yra išteklių taupymo priemonė laikotarpiu, kai biudžetai yra įtempti, o skaitmeninis prieinamumas leidžia plačiau ir patogiau pasiekti ekranus.
Platesnis kontekstas ir poveikis industrijai
Šis sprendimas nėra izoliuotas: jis atspindi platesnius kino industrijos pokyčius. Srautinių transliacijų (streaming) plėtra ir skaitmeninių peržiūrų platformų augimas per pastarąją dešimtį metų kardinaliai pakeitė apdovanojimų sezono logistiką. Studijos vis dažniau taiko tikslines FYC kampanijas, naudoja skaitmenines peržiūrų sales ir leidžia balsuotojams žiūrėti konkurencines juostas patogiai namuose ar per saugias svetaines. Tai sumažina logistinius iššūkius, pailgina filmo pasiekiamumą ir leidžia kampanijoms būti labiau orientuotoms į duomenimis grįstas auditorijas.
Toks poslinkis gali pagreitinti kultūrinę permainą, kur apdovanojimų kampanijos tampa labiau virtualios, o mažiau priklauso nuo bendrų teatralinių ritualų. Vis dėlto potraukis gyviems renginiams išlieka: studijos ir toliau rengia žvaigždžių kupinus peržiūras, klausimų ir atsakymų sesijas (Q&A) bei specialius seansus spaudai ir industrijai, kurie pritraukia didelį dėmesį ir formuoja viešąją nuomonę.
Modernioje hibridinėje ekosistemoje prioritetas dažnai tenka patogumui: nariai gali žiūrėti filmus bet kuriuo laiku, net keliose peržiūros platformose, o tai palengvina balsavimo procesą. Tačiau ilgamečiai nariai ir kai kurie kino specialistai įspėja, kad toks kompromisas gali menkinti kino kūrinius, kurie buvo sukurti būtent teatre patirti.
Be to, pereinant prie skaitmeninių sprendimų atsiranda techninių ir teisiškai sudėtingų klausimų: kaip užtikrinti skaitmeninių peržiūrų kokybę (rezoliucija, spalvų valdymas, HDR, erdvinis garsas), kaip spręsti autorių teisių apsaugą ir pasipriešinti piratavimui, bei kaip reglamentuoti prieigą, kad balsavimai išliktų teisingi ir saugūs.
Ekonominiu požiūriu sutaupyti lėšų per mažesnį teatralinių renginių skaičių gali reikšti papildomų biudžeto lėšų perskirstymą — pavyzdžiui, lėšų skyrimą narystės paslaugoms plėsti, įvairių balsavimo rūšių patobulinimui, restauracijos ir kino archyvų išsaugojimo projektams, arba paramai naujiems kinui skatinti. Tokios perspektyvos pritraukia tuos, kurie mato ilgalaikę vertę platesnėse iniciatyvose.
Stambioms studijoms ir platintojams skaitmeninės peržiūros sumažina logistikos sąnaudas ir leidžia didesnę auditoriją pasiekti greičiau. Tačiau mažesniems kūrėjams ar nepriklausomiems režisieriams, kurie siekia didelio ekrano poveikio, tai gali reikšti papildomą iššūkį laimėti balsus tarp narių, kurie filmą matė skirtingomis sąlygomis.
Kritikai ir kino mylėtojai jau šalina ar ginčijasi, ar toks pokytis blukina Oskarų „teatrinį etosą“, ar tiesiog prisitaiko prie šiuolaikinių žiūrėjimo įpročių. Praktinė nauda, kurią dažnai įvardija Akademija, yra aiški: sutaupytos lėšos gali būti nukreiptos į kitus narystės privalumus arba į programų, skatinančių įvairovę ir kino paveldą, plėtrą. Vis dėlto klausimas apie tai, ar pikseliai kada nors galės visiškai pakeisti tamsios kino salės galią, išlieka ir yra esminis cinefilų diskusijų objektas.
Apibendrinant — sprendimas atspindi besikeičiančius žiūrėjimo įpročius ir finansinius iššūkius, tačiau kartu atkuria svarbias diskusijas apie kino patirties prigimtį. Galutinis atsakymas greičiausiai priklausys nuo konkretaus filmo ypatybių, vertintojų prioritetų ir Akademijos tolesnių sprendimų: ar bus ieškoma hibridinių sprendimų, ar visiškai pereinama prie skaitmeninių peržiūrų. Vienas iš realių kompromisų galėtų būti ribotų, techninius reikalavimus atitinkančių teatralinių peržiūrų įtraukimas tam tikroms kategorijoms arba regioninių peržiūrų tinklo sukūrimas, kad būtų išlaikyta kino salės svarba ir kartu užtikrintas prieinamumas.
Galiausiai, nors technologija suteikia galimybių ir patogumo, kino estetika ir profesionalūs vertinimai vis dar dažnai reikalauja fizinio erdvės ir garso koordinavimo. Akademijos sprendimas atveria kelią naujoms diskusijoms — apie tai, kaip subalansuoti skaitmeninį efektyvumą ir kino kultūros tradiciją taip, kad būtų išsaugotos techninės vertinimo standartų prielaidos, kartu išlaikant prieinamumą ir tvarumą.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą