6 Minutės
David Thewlis sako, kad negrįš į Hogvartą
Britų aktorius David Thewlis, daugeliui gerai žinomas kaip profesorius Remusas Lupinas, atvirai atmeta galimybę sugrįžti į Hario Poterio pasaulį. Neseniai ScreenRant cituotame ir ScreenTime vykdytame interviu Thewlis teigė, kad jaučiasi per senas vėl imtis šio vaidmens ir pavargo nuolat sulaukti klausimų apie galimą sugrįžimą. „Jaučiu, kad pasenau pats sau vaidinti. Ir ne — manęs nedomina grįžti į tą pasaulį — sąžiningai, man tikrai nusibodo apie tai kalbėti“, – sakė aktorius. Vis dėlto jis pripažino franšizės ilgalaikį patrauklumą: ji daro vaikus laimingus, o tai yra graži palikimo dalis.
Šis pareiškimas atspindi ir asmeninį aktoriaus požiūrį, ir platesnę industrijos dinamiką — kai karjera trunka kelis dešimtmečius, atlikėjai dažnai peržiūri savo pasirinkimus dėl tipavimo, vaidmens pakartojimų ir asmeninių prioritetų. Thewliso žodžiai nebuvo atsainūs: juose jaučiama nuoširdumo ir noras eiti toliau su kitais kūrybiniais projektais, o ne sugrįžti prie vieno iš savo žinomiausių vaidmenų.
Be asmeninių priežasčių, Thewliso atsisakymas sugrįžti į Hogvartą turi ir praktinių pasekmių: tai keičia planus kūrėjams, verčia svarstyti alternatyvas ir formuoja diskusijas tarp gerbėjų, kritikų ir industrijos profesionalų apie pasitikėjimą originaliais aktoriais, serijų adaptacijas bei franšizės vystymą.
Kodėl tai svarbu HBO naujai adaptacijai
HBO rengia ambicingą seriją, kurios idėja — ekranizuoti kiekvieną Hario Poterio knygą po sezoną. Kadangi Remusas Lupinas svarbesni pasirodymai prasideda trečioje knygoje (Azkabano kalinys), personažas natūraliai turėtų pasirodyti tik trečiajame sezone. Tokia siužetinė tvarka ir sezoniškumas reiškia, jog Thewliso atsakymas yra pragmatiškas: jei projektas bus tęsiamas, labiausiai tikėtinas sprendimas yra aktoriaus pakeitimas — t. y. „aktorių pakeitimas“ (angl. recasting).
Iš gamybos perspektyvos tokie sprendimai yra įprasti: studijos ir transliuotojai dažnai perrenka ar pakeičia aktorius dėl laiko grafiko, biudžeto, kūrybinės krypties ar aktoriaus paties pageidavimų. Ilgoms franšizėms ir didelio masto adaptacijoms tai nėra retenybė — pavyzdžiui, ankstesnėse kino ir televizijos projektų stadijose vykę pakeitimai dažnai grindžiami realiomis praktinėmis priežastimis, o ne vien tik noru „atnaujinti“ veidą ekrane.
HBO formatas — po vieną knygą per sezoną — suteikia kūrėjams laisvę gilintis į detales, plėsti siužetą ir atkurti pasaulį lėčiau bei išsamiau nei kino filmai. Tačiau šis modelis taip pat iškelia iššūkį – aktoriams reikia būti prieinamiems per kelis metus trunkančią produkciją. Kai kurios personažų įžangos atidedamos iki vėlesnių sezonų, o tai reiškia, kad kai kurie originalūs aktoriai gali būti nepasiekiami arba nenorėti sugrįžti į senus vaidmenis, kaip matome Thewliso atveju.
Operatyviniai klausimai — kaip ilgai bus filmuojami sezonai, kur vyks filmavimai, ar bus naudojami intensyvūs grimo bei efektų sprendimai, kiek laiko užims postprodukcija — visi veikia galutinį sprendimą daryti perskyrimus. Jei HBO nuspręs eiti pirmyn ir serija gaus finansavimą, tikėtina, kad casting komandos pradės ieškoti naujų aktorių, kurie galėtų perimti Lupino vaidmenį ir pritaikyti jį prie serijos tono bei reginio vizijos.
Kontekstas: nostalgija, aktorių pakeitimai ir franšizės nuovargis
Thewliso atsisakymas pabrėžia du platesnius kino ir televizijos tendencijų lopus: nostalgijos trauką prieš kūrybinį atnaujinimą bei aktorių valdymą dirbtinio tipavimo ir visuomeninių lūkesčių kontekste. Gerbėjai dažnai trokšta matyti pažįstamas veidus, ypač kai susiduria su kultūrine legenda ar vaikystės palikimu. Tačiau pramonė dažnai renkasi šviežią castingą arba personažų reinterpretacijas, kad priderintų juos prie naujo formato—šiuo atveju televizijos serijos, kuri gali reikalauti kitokio ritmo, pasakojimo ar akcentų nei kino filmai.
Istoriškai matyti pavyzdžiai patvirtina, kad aktorių pakeitimai gali būti sėkmingi arba prieštaringi, priklausomai nuo daugelio veiksnių: casting sprendimų krypties, gerbėjų lūkesčių, naujos interpretacijos kokybės ir to, kaip kruopščiai kūrėjai sujungia senąją mitologiją su nauju požiūriu. Pavyzdžiui, kitose franšizėse pakeitimai buvo būtini dėl aktorių mirties, amžiaus skirtumų ar kūrybinių reikalavimų, o kartais pakeitimai leido suteikti personažams naują gyvybę.
Fanų reakcijos į žinią apie Thewliso negrįžimą svyruoja nuo nusivylimo iki supratimo. Daugelis vertina jo indėlį į šaltinio materialo premijas ir jaučiasi dėkingi už ankstesnį darbą, tačiau taip pat supranta, kad aktoriui gali būti tinkama pasitraukti arba pasirinkti kitokius projektus. Socialiniuose tinkluose ir forumuose diskusijos kreipėsi tiek į nostalgiją — „jis buvo tobulas Lupinas“ — tiek į realistišką požiūrį: „jei aktorius nenori, perlasdyti vaidmenį yra natūralus žingsnis“.
Smulkesnė detalė: Thewlis pirmą kartą įkūnijo Lupiną filme Azkabano kalinys, kai jam buvo 41 metai, nors personažas knygoje aprašytas maždaug trisdešimties. Šis amžiaus skirtumas parodo, kodėl aktoriaus pats jausmas „per senas“ yra argumentas, turintis realų pagrindą. Kintančios aktorių ir personažų amžiaus interpretacijos dažnai lemia papildomus kūrybinius sprendimus — nuo grimo ir kostiumų iki personažo istorijos adaptavimo serijos kontekste.
HBO sprendimas sukoncentruoti svarbesnius veikėjus skirtinguose sezonuose suteikia prodiuseriams lankstumo: jie gali laikyti siužetinį lauką ilgesnį laiką, griežčiau valdyti biudžetą ir planuoti aktorių grafiką etapais. Tačiau tai taip pat priverčia priimti sprendimus dėl castingų anksčiau, nei kai kurie gerbėjai tikėjosi, todėl rimtos diskusijos apie nuoseklumą, identitetą ir estetiką yra neišvengiamos.
Ar serija linkstis prie ištikimo casting prie originalių filmų ar perkurs mylimus personažus – tai klausimas, kurio atsakymas paaiškės tik kūrėjams įžiūrint serijos toną, režisūros viziją ir scenarijaus adaptacijas. Kol kas David Thewlis žengė aiškų žingsnį: jis pasirengęs žengti toliau, o burtininkų pasaulis ieškos naujų veidų, kurie parems istorijos tęstinumą ir galbūt atneš naują kūrybinį impulsą.
Praktinis poveikis produkcijai ir gerbėjų bendruomenei yra daugialypis. Kūrėjai turi suderinti norą patenkinti nostalgiškus žiūrovus su poreikiu atnaujinti ir išplėsti pasakojimą naujai auditorijai. Casting procesas taps reikšmingu etapu: jis turės užtikrinti, kad naujas aktorius pabrėžtų Lupino esmę — jo švelnumą, traumatines patirtis ir mokytojo autoritetą — tuo pačiu prisitaikydamas prie naujo serialo estetinių sprendimų ir scenarijaus interpretacijų.
Galiausiai verta paminėti, kad aktorių pakeitimai nebūtinai reiškia praradimą. Jei kūrėjai ir casting vadovai dirbs apgalvotai ir kūrybiškai, naujas pasirinkimas gali papildyti ir pagilinti personažą, atskleidžiant jam ankstesnėse adaptacijose galbūt nepastebėtus aspektus. Taip pat svarbu pakartoti, kad Thewliso indėlis išlieka reikšmingas: jis padėjo įtvirtinti Lupino vietą populiariojoje kultūroje ir suteikė žiūrovams atmintiną interpretaciją.
Apibendrinant, šis atvejis — ne tik vieno aktoriaus sprendimas — bet ir priminimas apie sudėtingą pusiausvyrą tarp gerbėjų lūkesčių, kūrybinės laisvės ir praktinių gamybos reikalavimų. HBO serijos kūrėjams dabar tenka užduotis surasti sprendimą, kuris gerbėjams būtų priimtinas ir tuo pačiu leistų serijai augti bei pritraukti naują auditoriją.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą