7 Minutės
Roger Avary statosi ateitį su DI: trys filmai ruošiami
Roger Avary, Oskarą pelnęs Pulp Fiction bendraautorius, paskelbė ambicingą naują savo karjeros etapą: trys pilnametražiai filmai, kurių kūrime bus naudojamos dirbtinio intelekto (DI) priemonės. Kalbėdamas podkaste The Joe Rogan Experience, Avary atskleidė, kad įkūrė Teksase registruotą įmonę pavadinimu General Cinema Dynamics ir neseniai pritraukė reikšmingas investicijas, kurios turėtų finansuoti studijos pirmuosius projektus.
Avary teigė, jog raktinis žodis „dirbtinis intelektas“ greitai patraukė rėmėjus. Jis apibūdino procesą atvirai: „Visada stengiuosi paleisti projektus, bet tai beveik neįmanoma. Praėjusiais metais įkūriau technologijų įmonę, kad gamintume DI filmus, ir staiga atsirado daug kapitalo. Dabar turime tris filmus gamybos stadijoje.“ Nors siužeto detalių Avary atskleidė nedaug, jis pateikė leidimų langus ir nuotaikos užuominas, kurios leidžia manyti, jog programa bus įvairialypė.
Ką žinome iki šiol
- Vienas filmas, orientuotas į šeimos auditoriją, numatytas išleisti Kalėdų sezonui 2026 metais.
- Antras filmas, turintis religinę temą, planuojamas išleisti per Velykas kitais metais.
- Trečiasis apibūdinamas kaip plačiai nublizginta karo laikų meilės istorija.
Oficialių žiūrovų rūšiavimo, komandų sudėties ar detalių apie tai, kaip DI bus naudojamas kūrybiniame procese, General Cinema Dynamics neatskleidė. Tiek gerbėjai, tiek kino pramonės stebėtojai spėlioja, ar technologija generuos scenarijus, padės vizualiniuose efektuose, rems atrankas į vaidmenis ar taps hibridiniu kūrybiniu įrankiu, derinamu su žmonių komanda.
Kontekstas: kur Avary žingsnis dera pramonėje
DI eksperimentavimas kine nėra naujiena — ankstyvieji trumpo metražo darbai, tokie kaip 2016 m. „Sunspring“, parodė, kad algoritmai gali sukurti netikėtų ir kartais siurrealių scenarijų. Vis dėlto Avary projektas išsiskiria tuo, kad derina pripažinto scenaristo-režisieriaus balsą su institucinėmis investicijomis, nukreiptomis į pilnametražius filmus. Žiūrovams, prisimenantiems Avary aštrų dialogą Pulp Fiction arba jo ankstesnius režisūrinius darbus, tokius kaip The Rules of Attraction ar Killing Zoe, kyla pagrindinis klausimas: ar DI papildys jo kūrybinį balsą, ar jį susilpnins?
Investuotojų entuziazmas atsispindi platesnėje pramonės tendencijoje: DI žada greitesnę gamybos eigą, sąnaudų optimizavimą vizualiniuose efektuose (VFX) ir montaže, bei naujus kūrybinius įrankius pasakojimui. Tačiau tai taip pat iškelia etinius ir teisinius klausimus — autorystės kreditai, teisės į mokymui naudotą duomenų bazę, ir rašytojų bei kūrybinių komandų ateitis lieka neaiškūs.
Pramonės kontekste Avary sprendimas suvokiamas kaip dalis platesnio bandymo surasti naujus darbo modelius: studijos ir technologijų startuoliai testuoja, kaip DI gali integruotis į senus kino kūrimo žingsnius — nuo idėjos ir scenarijaus generavimo iki vizualiųjų sprendimų, garsinių takelių ar net postprodukcijos automatizavimo.
Palyginimai ir galimos rizikos
Jei DI bus pritaikytas atsakingai, Avary remiami filmai gali priminti hibridinius projektus, kuriuose žmonių kūrybinės komandos bendradarbiauja su pažangiomis priemonėmis — pavyzdžiui, de-aging VFX technikomis, mašininio mokymosi pagrindu atliekamu spalvų koregavimu ar automatizuotais previzualizacijos įrankiais. Tokie deriniai gali pagreitinti gamybą, sumažinti dalį biudžeto ir suteikti režisieriui daugiau laisvės eksperimentuoti su stilistiniais sprendimais.
Kita vertus, pernelyg didelė priklausomybė nuo algoritmų gali sukelti homogenizuotą estetiką arba kurti turinį, neturintį subtilaus, gyvo žmogiškojo patyrimo niuanso. Tai ypač aktualu dialogui, psichologinei veikėjų gylio interpretacijai ir kultūriniams kontekstams, kuriuos sunku reprodukuoti vien tik pagal duomenų rinkinį.
Kaip pastebi kino istorikas Marko Jensen, „Avary žingsnis svarbus ne todėl, kad DI yra naujiena, o todėl, jog rašytojas tokiu autoritetu viešai eksperimentuoja su juo.“ Tai gali paskatinti masinį kino pereinamumą prie produktyvių hibridinių darbo eigų — tačiau tuo pačiu patikrins mūsų sampratas apie autorystę, amatą ir intelektualines teises.
Geros ir blogos praktikos, technologiniai sprendimai
Techniniu požiūriu, yra keli būdai, kaip DI gali būti integruotas į pilnametražių filmų gamybą. Scenarijų generavimas gali vykti kaip pradinė idėjos kūrimo fazė—algoritmas pasiūlo siužeto variantus arba dialogo fragmentus, kuriuos vėliau redaguoja žmogus. Previzualizacija (previz) su DI gali leisti režisieriui greitai „išstatyti“ scenas virtualioje erdvėje, išbandyti kadravimo idėjas, apšvietimą ar choreografiją be brangių bandymų su realia komanda.
VFX srityje DI jau naudojamas de-aging, ištaisyti kadrų trūkumus ir automatizuoti tam tikrus kompozicijos etapus. Garso inžinerijoje mašina gali padėti sinchronizuoti garsus, išvalyti dialogą ar net sugeneruoti pagrindinį motyvą, tačiau autentišką kompozitoriaus ranką dažnai sunku pakeisti pilnai automatizuotu sprendimu.
Atrankų procesas (casting) taip pat gali keistis: DI gali padėti kataloguoti tūkstančius aktorių portretų, siūlyti kandidatus pagal tam tikrus stiliaus kriterijus ar net atlikti „virtualias“ aktorių patikras. Tačiau galutiniai sprendimai apie emocinį suderinamumą ir chemiją tarp aktorių išlieka žmogaus sritimi.
Svarbu pažymėti, kad visi šie skaitmeniniai privalumai reikalauja skaidrių sutarčių dėl mokymui naudojamų duomenų, aiškių kreditavimo taisyklių ir kompensavimo mechanizmų kūrėjams, kurių darbai galėjo būti panaudoti DI modelių mokymui. Tai ne tik techniniai, bet ir teisinių derybų klausimai, kuriuos industrija turės spręsti greitai, kad nekiltų ilgalaikių konfliktų.
Etiniai, teisiniai ir kūrybiniai iššūkiai
Vienas didžiausių klausimų lieka duomenų mokymo bazės teisės. DI modeliai dažnai naudoja plačius vaizdų, filmo klipų, garso įrašų ir scenarijų rinkinius; su tuo susijusios teisės ir licencijos gali būti neaiškios. Jei modelis buvo apmokytas naudojant autorių teisių saugomą medžiagą be sutarčių, gali kilti teisinių pretenzijų dėl neteisėto naudojimo arba reikalavimų kompensuoti originalius kūrėjus.
Autorystės priskyrimas — dar vienas painus klausimas. Kaip turėtų būti įvardijami kūrinio autoriai, kai filmui prisidėjo algoritmai? Ar DI turėtų būti nurodomas kaip įrankis, kaip šiuo metu minimos kameros arba redagavimo programos, arba reikėtų sukurti naują kreditavimo formą? Tokių klausimų sprendimas paveiks ne tik teises, bet ir kultūrinį supratimą apie tai, kas yra menininkas ir kas yra kūrinys.
Kūrybiniu požiūriu, kyla klausimas dėl originalumo: DI sugeba generuoti turinį, remdamasis išmoktomis tendencijomis, tačiau originalūs meniniai sprendimai dažnai kyla iš sąmoningų klaidų, intuicijos ir netikėtų asociacijų. Ar algoritmas, net jei ir itin pažangus, gali sukurti tokią netikėtumo lygmens dramaturgiją, kurios reikalauja aukštos kokybės kinematografinis pasakojimas? Tai lieka atvira diskusija.
Palyginimai su ankstesniais DI eksperimentais
Ankstyvieji DI eksperimentai, tokie kaip „Sunspring“, labiau priminė meninį bandymą nei komercinį filmą: jie parodė algoritmų gebėjimą generuoti sakinį po sakinio, bet ne visada — reikalingą dramatišką vientisumą. Dabar, kai kalba eina apie pilnos trukmės filmus su institucinėmis investicijomis, žaidimo laukas keičiasi: į projektus įtraukti finansiniai ir reputaciniai interesai, kurie stumia rezultatą link platesnės auditorijos ir komercinio sėkmės reikalavimų.
Svarbu pažymėti, kad hibridinė kūryba — kai žmogaus patirtis ir mašinos pasiūlymai persipina — jau naudojama daugelyje sričių. Kinui tai gali reikšti, kad DI tampa įrankiu, o ne kūrėju. Vis dėlto, jei technologinis šuolis bus pernelyg akcentuojamas kaip savitikslis sprendimas, galima sulaukti atšiaurios kritikos tiek iš kritikų, tiek iš žiūrovų.
Gerbėjų reakcija ir kas toliau
Reakcijos kino bendruomenėse yra mišrios: smalsumas ir susijaudinimas maišosi su skeptiškumu. Dalis auditorijos žavisi galimybe pamatyti naujovišką, technologiniu požiūriu pažangų kiną; kiti nerimauja dėl darbo vietų, kūrybinės kontrolės ir etikos. Kol kas žiūrovams teks kantriai laukti oficialių aktorių paskelbimų, anonsų ir techninės informacijos apie tai, kaip DI bus pritaikytas produkcijoje.
Avary rizika primena, kad technologijos dažnai veržiasi į pasakojimus kur kas greičiau, negu pramonė suspėja susitarti dėl taisyklių ir standartų. Ar šie trys filmai taps nauju DI kino modeliavimo pavyzdžiu, ar — priešingai — įrašyssi kaip perspėjimo istoriją, priklausys nuo to, kaip jie bus įgyvendinti ir kaip auditorija priims dalinai mašiniškai formuotus pasakojimus.
Trumpai tariant: tai intriguojantis eksperimentas, kurį verta stebėti — tiek dėl to, ką jis gali sukurti ekrane, tiek dėl to, ką jis gali reikšti kino ateičiai. Stebint procesą, svarbu atkreipti dėmesį į technines detales, teisinius susitarimus ir kūrybinę kontrolę, kad būtų užtikrintas sąžiningas ir tvarus DI integracijos į kino gamybą modelis.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą