6 Minutės
ScreenRant neseniai išryškino komentarus, kuriuos pateikė Anya Taylor-Joy, ir tai sumažino vilčių dėl antrojo Netflix proveržio mini serialo Karalienės gambitas sezono. Interviu leidiniui Entertainment Tonight Taylor-Joy paaiškino, kad serialo vieno sezono naratyvas jaučiasi užbaigtas — tai pasirinkimas, atspindintis augančią prestižinio televizijos turinio tendenciją link tvirtai suformuotų, uždarų istorijų. Ši nuostata buvo priimta tiek kūrybinėje komandoje, tiek tarp dalies žiūrovų, kurie vertina išbaigtą dramą ir aiškų emocinį užbaigimą.
Kodėl antras sezonas atrodo mažai tikėtinas
Taylor-Joy ET interviu pasakė, kad serialas „yra gražus toks, koks yra“ ir kad papildomas tęsinys gali sumažinti jo vertę. Tokia pozicija atitinka originalų riboto serialo požiūrį: Karalienės gambitas yra pritaikytas pagal Walterio Teviso romaną ir išbaigtai sudėlioja paauglystės perėjimo, brandos ir karjeros šachmatų pasaulyje istoriją apie Beth Harmon kilimą. Daugelio gerbėjų ir kritikų manymu, serialo galia kilo iš tikslios, apsisprendžiančios pabaigos — tvarkingo, emociškai patenkinančio uždarymo, o ne atviros kvietimo tęsti pasakojimo be galo.
Sprendimas nebekurti tęsinio taip pat dera su platesniais industrijos dinamikos niuansais. Srautinio vaizdo platformos, tokios kaip Netflix, pastaruoju metu dažnai renkasi ribotus serialus, kurie kuria kultūrinius momentus — pavyzdžiui, Chernobyl atvejis arba projektai, kurių vienas sezonas priverčia žiūrovus ilgai apie juos kalbėti. Tokios vienkartinės serijos sukuria intensyvų diskursą, o atgaivinimas vėliau rizikuoja atskiedžiant originalią kūrybinę poziciją ir suskaidant auditoriją. Be to, tęstinumo klausimas dažnai susiduria su praktiniais iššūkiais: autoriaus vizijos išlaikymas, aktorių prieinamumas, finansinės sąnaudos ir prodiuserių poreikis išlaikyti kokybę — visi šie elementai dar labiau sudėtingina galimybę sugrįžti prie jau užbaigtos istorijos.
Be politinių sprendimų dėl atnaujinimo, Karalienės gambitas padarė kur kas platesnį kultūrinį poveikį: po serialo pasirodymo išaugęs susidomėjimas šachmatais tapo akivaizdus — šachmatų rinkinių pardavimai šoktelėjo, internetinių partijų skaičius padidėjo, o vietiniai klubai ir mokyklos pranešė apie didesnį jaunųjų žaidėjų susidomėjimą. Toks reiškinys rodo, kaip serialas gali pakeisti popkultūros diskursą ir veikti kaip impulsas laikinoms ar ilgalaikėms tendencijoms. Lyginant su kino filmais, kuriuose pagrindinis dėmesys skirtas šachmatams, tokie kūriniai kaip Pėstininko auka arba Ieškant Bobby Fischerio taip pat atvedė šachmatus į plačiuosius žiūrovus, tačiau kiekvienas tai padarė skirtingu tonu: vieni kaip biografiniai pasakojimai, kiti – kaip fiktyvios psichologinės dramos.
Žvelgiant giliau į šachmatų bumo reiškinį, verta pažymėti keletą mechanizmų, galėjusių prisidėti prie šio rezultato. Pirma, serialo estetika ir naratyvas padėjo sukurti charizmatišką ir įtikinamą personažą, su kuriuo žiūrovai lengvai susitapatino; Beth Harmon istorija — tai ne tik šachmatų partija, bet ir asmeninis augimas, priklausomybės, izoliacijos ir gebėjimo įveikti vidinius demonus portretas. Antra, vizualinis pateikimas — kameros kampai, muzikos intonacijos, lėtas tempas ir artimi plano kadrai — suteikė šachmatams dramatiškumo, kuris tradiciškai filmuose dažnai priskiriamas fiziniams konfliktams. Trečia, serialo pasirodymo laikotarpis sutapo su didėjančiu kultūriniu interesu prie kultūros turinio, kuriuo žmonės dalijasi socialiniuose tinkluose; tai leido „Karalienės gambitui“ paplisti organiškai ir tapti pokalbio objektu.
Žiūrint į kūrybinę pusę, verta pabrėžti, kad adaptacija nuo romano iki ekrano reikalavo kruopštaus pasirinkimo, ką išlaikyti, o ką praleisti. Walteris Tevis pateikė literatūrinį pagrindą, kuriame daug dėmesio skiriama vidiniam personažo pasauliui — kazino, priklausomybei, sapnams ir vizijoms. Televizinis formatas leido praplėsti tas temas vizualiai ir tempui pritaikyti mažesnes epizodines kulminacijas, suteikdamas žiūrovui laiko tiek strateginėms partijoms, tiek Beth asmeniniams išgyvenimams. Tokia pusiausvyra tarp šachmatų technikos ir žmogaus istorijos yra viena iš priežasčių, kodėl daug žiūrovų jaučiasi patenkinti baigtine istorija.
Fanai, kurie tikėjosi tęsinio, gali rasti paguodą Anya Taylor-Joy sparčiai besiplečiančioje karjeroje. Nuo Karalienės gambito pasirodymo ji vaidino tokiose didelio biudžeto ir kritiškai pastebimų juostų kaip Šiaurės žmogus ir Furiosa: Mad Max saga. Be to, pranešama, kad ji susijusi su projektais kaip Dune: trečioji dalis ir būsimu Super Mario Galaxy filmu. Tokie pasiekimai parodo, kaip vienas apibrėžtas vaidmuo gali atverti kūrybines duris aktoriui ir suteikti galimybių dirbti įvairiuose žanruose, tuo pačiu leidžiant originaliam kūriniui likti nepakitusiam ir neprarasti savo identiteto.
Užkulisių detalės taip pat prisideda prie serialo reputacijos: mini serialas sulaukė pagyrų už laikotarpio stilistiką, kostiumų sprendimus, buitinio interjero autentiškumą ir kruopščią šachmatų režisūrą. Gamybos komandos konsultavosi su profesionaliais šachmatininkais, choreografavo partijas taip, kad net ir žaidimo nesuprantantis žiūrovas galėtų jausti įtampą ir strateginį mąstymą. To siekis — ne tik tikslus ėjimų atvaizdavimas, bet ir emocinis bei psichologinis kontekstas, kuris daro šachmatų scenas įtikinamas ir įtraukiamas.
Iš naratyvinės perspektyvos riboti serialai dažnai pasižymi specifinėmis stiprybėmis: aiškiu pradžia–viduriu–pabaiga struktūra, galimybe sutelkti dėmesį į temines linijas ir vengti nuobodulio, kurį kartais gali sukelti ilgalaikis, ištemptas serialas. Tęsiniai reikalauja naujų konfliktų, plėtros ar net radikalios personažų transformacijos, kurie gali neatitikti pradinės istorijos tono ar prasmės. Kartais gerai apgalvota pabaiga suteikia daugiau meninės vertės nei potencialus pratęsimas, kuris tekstūriškai arba konceptualiai prasilenktų su originaliu kūriniu.
Tačiau verta pripažinti ir prieštaringus požiūrius: kai kurie žiūrovai teigia, kad populiarios istorijos tęstinumas leidžia gilintis į likusias personažų linijas, atsakyti į neatsisakančius klausimus ar parodyti, kaip pagrindinio herojaus gyvenimas koreguojasi po reikšmingų įvykių. Tolimesnis pasakojimas taip pat gali paskatinti naujas temines kryptis — pavyzdžiui, Beth Harmon kaip mokytojos, mentorės ar šachmatų ambasadorės vaidmuo. Visgi banalus pratęsimas be aiškaus kūrybinio tikslo rizikuoja tapti tik prancūzišku tęsinio pratęsimu be prasmės.
Techniniai aspektai ir industriniai sprendimai dažnai yra taip pat lemiami. Reikia atsižvelgti į teisių klausimus, autoriaus ir prodiuserių sutarčių ypatumus, aktorių grafikų suderinamumą bei finansinio modelio pokyčius. Net jeigu kūrybinė komanda turėtų idėjų tęstinumui, praktiniai barjerai gali būti pakankami, kad vėl atidėtų arba visiškai užbaigtų bet kokius planus. Be to, platesnė žiūrovų bazė gali reikalauti tam tikros vizijos kompromisų, kad tęsinys būtų priimtinas platesnei auditorijai.
Galiausiai, žiūrint iš estetikos ir autoriaus požiūrio, kartais uždarymas yra pats kūrybiškiausias pasirinkimas. Pasirinkus neužtikrintą pratęsimą, galima prarasti tą vientisą, rafinuotą pasakojimo formą, kuri serialui suteikė jo stiprybę. Karalienės gambito atveju tai reiškia, kad Beth Harmon kelionė liko vientisa, jos augimas ir pasiekimas išsaugojo pradinę emocinę svarbą, o žiūrovas gavo užbaigtą meno kūrinį vietoje dalinai tetęstino produkto.
Jei mėgstate gerai parašytas, kryptingas ribotas serijas, Karalienės gambitas dažnai laikomas pavyzdžiu pasakojimo, kuris naudingiau išlieka nepertraukiamas. Tai nereiškia, kad gerbėjai nustos fantazuoti apie tęsinį; kūrybinė visuomenė ir gerbėjų bendruomenės nuolatos kuria alternatyvius scenarijus ir fanų interpretacijas. Tačiau kartais užbaigimas — ne kompromisas, o sąmoningas ir kūrybiškas sprendimas, leidžiantis originaliam darbui išlikti tvirtu ir įtaigiu.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą