8 Minutės
Tom Hanks imasi Linkolno Bookerio premijos adaptacijoje
Tom Hanks pirmą kartą kino ekrane atliks Abrahamo Linkolno vaidmenį drąsioje ir neįprastoje George'o Saunderso knygos "Lincoln in the Bardo" adaptacijoje. Pagal pranešimą portale Deadline, filmą režisuos Duke Johnson, geriausiai žinomas kaip kartu režisavęs Oscarui nominuotą stop-motion filmą "Anomalisa". Vietoje tradicinio istorinio biografinio filmo, šis projektas žada tapti menišku hibridu: gyvo veiksmo epizodai, kuriuose matysime Hanksą kaip Linkolną, bus susipynę su stop-motion animacija, vaizduojančia knygos kitokį, kitonišką dvasių choro pasaulį.
Ši naujiena sudomins tiek kino žiūrovus, tiek literatūros gerbėjus: adaptacijos formatas ir pasirinkta estetika rodo aiškų ketinimą išlaikyti Saunderso romano eksperimentinį toną. Projekto pranešimai ir ankstyvos žinios apie kūrybinę komandą kelia laukimo nuotaiką tarp pramonės stebėtojų ir potencialių kino festivalio programų sudarytojų.
Kodėl ši adaptacija yra svarbi
George'o Saunderso 2017 metų romanas nėra tradicinis biografinis pasakojimas. Jis koncentruojasi į gedintį Abrahamą Linkolną, kuris kovoja su sielvartu po 11 metų amžiaus sūnaus Willie mirties, ir gilina skaitytoją į tibetietišką sąvoką bardo — tarpinę būseną tarp gyvenimo ir atgimimo. Knyga daugiausia vyksta per vieną naktį ir yra pasakojama daugiadaliu balsų choru, kurių pozicijos ir tapatybės nuolat kinta. Tokia eksperimentinė struktūra kino kalba kelia specifinių iššūkių: kaip perteikti daugybės balsų, vienos nakties laiko ir liminalinio lauko pojūtį ekrane?
Vienas ryškiausių sprendimų — derinti gyvą aktorių vaidybą su stop-motion technika — leidžia atskirti skirtingus pasakojimo lygmenis: realumo laukas galėtų būti perteiktas tradiciniu filmuotos medžiagos būdu, o bardo, dvasinės sferos balsai ir jų tarpusavio santykiai — per animacines, stilizuotas figūras. Tokia estetika suteikia galimybę vizualiai pavaizduoti gedėjimo metaforas, prisiminimus ir psichologinius sielvarto sluoksnius be nereikalingo istorinio realizmo.
Adaptacijos aktualumą dar sustiprina platesnis kino kontekstas: režisieriai ir scenaristai vis dažniau eksperimentuoja su forma, siekdami atgaivinti istorines temas nauju, emociniu požiūriu. Vietoje paprasto, faktais grįsto pasakojimo, „Lincoln in the Bardo" adaptacija, panaudodama animaciją kaip poetišką įrankį, gali sukurti apčiuopiamesnę gedėjimo patirtį — paverčiant abstrakčias idėjas į matomus, kinematografiškai išraiškingus elementus.
Taip pat svarbu pažymėti kultūrinį ir politinį Linkolno figūros svorį Jungtinių Valstijų atmintyje. Pasirinkus tokį intymų, psichologinį Linkolno portretą, adaptacija turi potencialą atverti naujus perspektyvos kampus apie šalies istorines traumas, lyderystę krizės metu ir asmeninį sielvartą už politinio fasado.
Stilistinės aidės ir pramoninis kontekstas
Duke Johnson patirtis su stop-motion technika daro jį tinkamu režisieriumi Saunderso burtų ir dvasinių choru užpildytam pasauliui. "Anomalisa" gerbėjai atpažins Johnsono polinkį derinti rankų darbo lėles ir dekoracijas su intensyviais, žmogiškais emocijų sluoksniais. Stop-motion leidžia suteikti kiekvienam personažui unikalų, rankų darbo jausmą — tai ypač vertinga projekte, kuriame daugiausia dėmesio sulaukia nematerialios būsenos, prisiminimai ir balsai, kurie turi tapti vizualiai atpažįstami ir emociniu požiūriu patikimi.
Hibridinis formatas taip pat įsilieja į mažėjantį, bet reikšmingą kino praktikų būrį: filmus, kuriuose animacija ir gyvas vaizdas maišosi, naudojantys skirtingas technikas (praktišką efektą, lėles, skaitmenines priemones), norėdami perteikti vidines būsenas, o ne tik reprezentuoti fizinę realybę. Tokie filmai dažnai labiau orientuojasi į subjektyvų patyrimą nei į linijinį, objektyvų pasakojimą, ir dėl to jie gali sužadinti stipresnį žiūrovo empatijos atsaką.
Be techninės formos, šis projektas taip pat atsiduria laiku, kai kino industrija ieško naujų būdų pritraukti auditoriją į istorinius naratyvus. Tradicinės epochos filmų formos kartais atrodo nutolusios nuo šiuolaikinio žiūrovo emocinių poreikių — todėl kūrybinis sprendimas panaudoti animaciją kaip poezijos priemonę gali padėti atnaujinti susidomėjimą istorine tematiką tarp plačiosios auditorijos ir festivalinių žiūrovų.
Vaidmenų pasirinkimas ir lūkesčiai
Tom Hanks karjera apima giliai jausmingus realių asmenybių bei išgalvotų kiekvieno žmogaus atstovų portretus — nuo Forresto Gampo iki Cast Away ir balso vaidmenų „Toy Story“ serijoje. Nepaisant daugelio istorinių figūrų interpretacijų (pvz., „Captain Phillips“ Richard Phillips ar Fred Rogers vaidmuo filme "A Beautiful Day in the Neighborhood"), Hanksas dar nebuvo atlikęs JAV prezidento vaidmens. Toks vaidmuo žymi naują posūkį jo kūryboje ir atveria vietos interpretacinei rizikai.
Žiūrovams, pripratusiems prie Danielio Day-Lewiso niūrios ir apdovanojimų pelniusios Linkolno interpretacijos Steveno Spielbergo 2012 m. biografiniame filme, Hankso versija neišvengiamai sukels palyginimus. Tačiau Hanksas turi savitą žvaigždės personą — šilumą, empatiškumą ir tylią, bet įtaigią intensyvumą — kurie gali suteikti šiam Linkolnui itin intymų, žmogišką kampą. Vietoje monumentalios, beveik sakralinės figūros, Hankso Linkolnas gali būti artimesnis tėvui, žmogui su asmenine tragedija, o ne tik politiniam simboliui.
Stop-motion komponentai taip pat suteikia galimybę antraeiliams personažams ir knygos balsų chorui įgyti vizualinę bei emocinę unikalumą. Animacinės figūros gali išryškinti skirtingas asmenybės, traumų ir prisiminimų sluoksnius, o tai gali sukurti daugiasluoksnį kino potyrį, kuriame žiūrovas nuolat balansuoja tarp tikrovės ir metafizinės dimensijos.
Filmų istorikė Elena Morozova pateikia išsamų komentarą apie adaptaciją: „Tai ambicingas literatūrinio eksperimento ir kinematografinio meistriškumo susidūrimas. Jei bus atlikta tinkamai, tokia adaptacija gali atnaujinti tai, kaip platausji auditorija išgyvena gedėjimą ekrane, neprarandant istorinio rezonanso.“ Ši mintis atkreipia dėmesį į riziką ir galimybes: adaptacija turi išlaikyti pagarbą istoriniam kontekstui, tuo pačiu atrandant naujus emocinius ir formos sprendimus.
Ko laukti — ką stebėti
Verta atkreipti dėmesį į gamybos dizaino išradingumą, stiprų toninį balansą tarp realaus ir siurrealaus, bei režisūrinius sprendimus, kaip bus pateiktas knygos vienos nakties ark. Kino vertinimo požiūriu reikšmingos šios sritys:
- Produkcijos dizainas: kaip bus sukurti perėjimai tarp gyvo vaizdo ir stop-motion pasaulio bei kaip rinkiniai, kostiumai ir apšvietimas sustiprins ribinių būsenų pojūtį.
- Animacijos technika: kokie stop-motion metodai bus naudojami — tradicinės lėlės, hibridinės technologijos ar skaitmeninės korekcijos — ir kaip tai paveiks žiūrovo emocinį įsitraukimą.
- Garso dizainas ir muzika: kaip garso takelis ir ambiente tematika padės sukurti perėjimus tarp realybės ir bardo, bei kaip balsai bus miksuojami, kad išlaikytų chorinio pasakojimo esmę.
- Vaidybos niuansai: Hankso gebėjimas subalansuoti viešąją Linkolno figūrą su intymia, asmenine kančia, bei antraeilių vaidmenų įtaka istorijos emociniam svoriui.
- Scenarijaus adaptacija: kaip scenaristai (jei bus įtraukti literatūros adaptacijos specialistai) išvers romaną, kuriame daug dialogų ir balsų paslėpta po pastraipomis ir istorijomis, į vizualiai nuoseklų, bet stilistiškai atvirą filmą.
Užkamerinėje gamyboje tikėtina, kad Duke Johnsono ir animatorių bendradarbiavimas apims ilgas lėlių dirbtuvių sesijas, nedidelių erdvių ir miniatiūrinių dekoracijų surinkimą — procesus, kurie atspindi rankų darbo estetiką, panašią į „Anomalisa“. Tai nebūtinai reiškia grįžimą prie grynai analoginių priemonių: dažnai stop-motion kūriniuose šiandien naudojamos hibridinės technologijos, kur fizinė lėlė derinama su skaitmeniniais efektai, išplečiant išraiškos galimybes.
Filmo platinimo strategija gali būti įvairi: nuo festivalinių premjerų (Venecija, Kanai, Torontas, Sundance) iki išleidimo tradicinėse kino salėse ir vėliau transliacijos platformose. Priklausomai nuo pirmųjų peržiūrų reakcijų, filmas gali stengtis siekti apdovanojimų sezono arba rinktis kūrybinę nišinę auditoriją per specializuotus kino renginius.
Ar šis filmas taps festivalio favoritas, apdovanojimų pretendentu ar drąsiu kūrybiniu eksperimentu, parodys auditorijos ir kritikų reakcija. Kino mėgėjams, kurie domisi adaptacijomis, hibridine kinematografija ir vaidybiniu istorinio dramos centru, tai bus vienas iš svarbiausių projektų stebėti artėjant kinematografijos sezonui.
Trumpai tariant, Hanksas kaip Linkolnas nėra tik vien tik žinių apie vaidybos pasirinkimą; tai ženklas, kad studijos tęsią investicijas į ambicingą, formų ribas griaunantį kiną, kuris reikalauja ne tik mąstyti, bet ir jausti. Tokios adaptacijos gali pakeisti platesnę diskusiją apie tai, kaip literatūros kūriniai gali įgyti naują kinematografinę gyvenimą, išlaikant tiek intelektualinį, tiek emocinį svorį.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą