Ar prisimenate tylą pilnoje salėje, kai muzika nutrūkdavo ir nežinomybė įslysdavo į kadrą? Tas jausmas - elektrizuojantis, keistas, neišvengiamas - kadaise buvo Steveno Spielbergio stiprioji pusė. Ataskleidimo diena retai sugrąžina tą magiją. Vietoje to filmas skamba kaip režisieriaus sugrįžimas į pažįstamą teritoriją, kuri baigiasi nusivylimu.
Tai ne pirmiausia filmas apie ateivius. Jis taip pozuoja, bet praktiškai pasakoja apie kadaise magnetiško pasakotojo silpnėjimą. Ant plakatų esantys vardai - Emily Blunt, Josh O'Connor - žada kažką, bet filmas retai tai įvykdo.
Geriausi Spielbergio filmai suderindavo spektaklį ir sielą. Jaws gąsdino, bet ir mokė, kur kino salėje sėdėti ir kaip bijoti tylos. Schindler's List įsirėžė į kolektyvinę atmintį, o Saving Private Ryan perrašė, kaip ekrane jaučiama kova. Tie filmai sujungė amatą ir etinę refleksiją; jie paliko pirštų antspaudus. Ataskleidimo diena bando paliesti tuos pėdsakus ir tik juos susitepa.
Filmas meta žiūrovą į įvykio vidurį be jokių ramsčių. Toks požiūris gali suteikti gyvybės pasakojimui. Čia jis klaidina. Trūksta svarbaus konteksto. Veikėjai į scena ateina labiau kaip šachmatų figūros nei žmonės, kuriems norėtum palaikyti ar kuriems pulti. Sprendimai priimami, scenos keičiasi, bet žiūrovui trūksta emocinio žemėlapio, kad jam rūpėtų. Ar jie išsigandę? Ar jie meluoja? Kodėl turėtume dėl jų liūdėti? Filmas retai padeda atsakyti į šiuos paprastus klausimus.
Ilgą laiką režisierius tyrinėjo idėją apie „kitą“ - svetimą, atvykėlį, mūsų pačių trūkumų veidrodį - todėl buvo tikimasi gylio. Spielbergas anksčiau naudojo nežinomybę tyrinėti žmogišką elgesį: baimę, žiaurumą, švelnumą. Ataskleidimo diena sutelkia susidūrimą į biurokratinį slėpimą. Vyriausybė kaip blogiukas yra galiojantis pasirinkimas, bet čia jis supaprastėja iki santraukos. Šnipai, paslaptys, prisidengimai - tai pateikiama labiau kaip siužeto mechanika nei kaip moralinės analizės pradžia.
Ir tada yra veikėjai. Jie jaučiasi kaip kartoninės dekoracijos su žinomomis veidų išraiškomis. Emily Blunt pereina per scenas tarsi ieškodama charakterio eskizo, kuris niekada neatsiranda. Ji turi įgūdžių net mažus gestus paversti prasmingais; scenarijus jai to neleidžia. Josh O'Connor situacija ne geresnė. Abu aktoriai stengiasi, ir tas pastangos matyti; talentas kovoja su scenarijumi ir pralaimi.
Dialogai dažnai skamba kaip pranešimo pastabos. Pokalbiai informuoja, bet neatskleidžia. Chemija - blausus atgarsis; santykiai - funkciniai, o ne gyvenami. Kai filmas remiasi emociniais atlyginimais, pirmiausia turi sukaupti emocinį kapitalą. Ataskleidimo diena tokių indėlių retai atlieka.
Technine prasme filmas kelia nusivylimą. Montažas kliba tarp tempo ir nuovargio. Veiksmo scenos - kurios turėtų pritraukti žiūrovo dėmesį - nusileidžia be didesnio smūgio. Tai ne tik dėl adrenalino stokos. Lėtas ritmas išplauna dramatišką skubą, ir kai epizodai turėtų jaustis reikšmingi, jie tampa formaliais. Muzika retai pagauna klausytoją, perėjimai niekada visiškai neatsistoja į vietą.
O dabar vizualiniai efektai. Filme, kuriame pagrindinis elementas yra keistasis, VFX turi būti esminiai. Čia jie dažnai neįtikinami. Spielbergas anksčiau tobulino užuominos meną - mažiau rodyti, leisti žiūrovui įsivaizduoti daugiau. Ataskleidimo diena bando išsiskirti per vidurį ir galiausiai parodo per mažai įdomaus ir per daug to, kas atrodo netikra. Bendrai tonas nei šiurpina, nei įtraukia.
Struktūra ir logika taip pat išduoda pasakojimą. Veikėjai elgiasi neatitinkamai jų ankstesnės istorijos. Siužeto vingiai atrodo sukonstruoti tam, kad judintų figūras, o ne kilti natūraliai iš filmo pasaulio. Toks dramaturginis trintis griauna pasitikėjimą: jeigu filmas prašo jūsų laikinai pamiršti netikėjimą, jis pirmiausia turi įrodyti, kad to vertas.
Labiausiai nuvilianti yra tematų skurdumas. Filmas žingsniuoja pažįstama teritorija - tiesa prieš paslaptį, baimė nežinomybės, institucijų galia - bet siūlo nedaug naujų įžvalgų. Vietoje to, kad politinę aplinką išsamiau nagrinėtų dėl žmonių pasekmių, jis tik vaikšto antraštėmis ir grąžina nuspėjamus posakius. Režisieriui, kuris anksčiau kvestionavo karo etiką ir nekaltybės trapumą, toks susilaikymas kelia klausimų.
Kadrų sudėtis, apšvietimas ir mise-en-scène - sritys, kuriose Spielbergas dažnai kalbėdavo be žodžių - čia priverčia jaustis keistai konservatyviai. Kadrai fiksuoja informaciją, bet ne potekstę. Kamera daugiau įrašo nei interpretuoja. Scenos tampa ataskaitomis, o ne patyrimais.
Žiūrėti Ataskleidimo dieną yra keista nuovargio forma: ne tas sotus nuovargis po emocinio įsitraukimo, o pavargimas, kylantis iš pakartotinių pažadų ir mažo išpildymo. Išeinate galvodami ne tiek apie ateivius ar nutekėjimus, kiek apie didį menininką, kuris, atrodo, prarado savo kompasą.
Ar tai visiškas praradimas? Ne. Yra momentų - trumpų blyksnių - kai kadras arba frazė siekia kažko didesnio. Bet trumpumas yra problema. Filmas gestaiškai užklausia klausimų, kurių niekada pilnai neužduoda, ir rezultatas - filmas, kuris labiau primena geresnių kūrinių aidą nei originalų pareiškimą.
Jeigu jums rūpi kinas kaip gyva istorija, Ataskleidimo diena primena, kad vardai nėra garantija. Didis režisierius vis tiek gali klysti. Toks geliantis jausmas yra ilgos karjeros stebėjimo dalis: kalnai daro slėnius sunkiau priimti.
Mano įvertinimas: 4/10
Ar Ataskleidimo diena žymi klaidingą posūkį ar laikiną suklydimą, tai filmas, kuris verčia susimąstyti apie atstumą tarp reputacijos ir darbo - tarp atminties ir dabarties. Klausimas dabar yra paprastas ir šiek tiek negailestingas: ar Spielbergas atsakys, ar tai bus įrašyta kaip dar viena pamokanti istorija apie kūrybinį nuovargį?
Palikti komentarą
Komentarai
Komentarų dar nėra. Būkite pirmas.