Įsivaizduokite Šekspyro garsiausius mylimuosius įstrigusius pasaulyje, kurį kuria Robertas Eggers: atmosferiškame, klaustrofobiškame ir keistai archajiškame. Šis vaizdinys ką tik persikėlė iš kino studijos į realybę. Eggers, režisierius, sekęs raganų, vikingų ir nepaaiškinamos jūrinės beprotybės pėdsakais, dabar nusitaikė į „Romeo ir Džuljetą“.
Po karštos varžybos, kurioje dalyvavo A24, Sony ir Warner, projektą laimėjo Focus Features. Eggers režisuos ir prodiusuos, o šaltiniai teigia, kad sandoris gerokai viršija 70 milijonų dolerių. Studijos statosi ant jo gebėjimo pritraukti žiūrovus po netikėtos „Nosferatu“ sėkmės 2024 metais. Trumpai tariant, jam suteiktas laisvas laukas daryti kažką drąsaus.
Bet kaip konkrečiai drąsu? Ar Eggers pavertis idilišką romansą į karštligės sapną? Ar jis nušlifuos pjesę iki skaudančios žmogiškosios esmės? Provokuojantis sprendimas jau svarstomas: aktoriai ir ekipa atliks Šekspyro dialogus originalia elizabethietiška anglų kalba, arčiau to, kaip skambėjo pjesės pirmųjų žiūrovų kalba, o ne šiuolaikinių adaptacijų. Tai gali skambėti ekstremaliai. Tačiau tai būtent toks disciplinuotas ekscentriškumas, kurį Eggers ankstesniuose darbuose rodė. Jis priverdavo Willemą Dafoe ir Robertą Pattinsoną kalbėti senam jūreivio intonacija „The Lighthouse“, o „The Northman“ gilinosi į šiaurės kalbų tartis. Jam kalba yra dar viena priemonė sukurti istorinę atmosferą.
Tai nebus pirmas kartas, kai „Romeo ir Džuljeta“ atgims kine. Franco Zeffirelli 1968 metų klasika ir Baz Luhrmann 1996 metų neoninė versija su Leonardo DiCaprio ir Claire Danes yra įsirėžusios į visuomeninę vaizduotę. Eggerso versija beveik neabejotinai stovės kitame registre, tamsesnė, galbūt labiau elementari nei bet kuri iš tų žymių versijų. Jei vadovautis jo ankstesniais darbais, verta tikėtis daugiau tekstūros nei spektaklio, daugiau dėmesio kvėpavimui ir kaului nei ryškiems kostiumams ir blizgiems paviršiams.
Kyla ir praktinių klausimų. Kaip šiuolaikinė auditorija reaguos į elizabethietišką dikciją filme, kuris greičiausiai bus reklamuojamas kaip masinis renginys? Ar kalba atitolins žiūrovus, ar pagilins patirtį? Režisieriai jau anksčiau ir pasisekė, ir nepasisekė dėl lingvistinio autentiškumo. Eggerso ankstesni darbai rodo, kad jis sieks paversti tai įtraukiamu privalumu, o ne barjeru.
Detalių, tokių kaip vaidmenų paskirstymas, vis dar neatskleidžiama, bet pati prielaida jau yra nedidelis kultūrinis virpulys: režisierius, žinomas dėl savo šaltai preciziško braižo, imasi vienos mylimiausių pasaulio meilės istorijų ir pasirenka palikti Šekspyro originalų balsą. Toks sprendimas pateikia adaptaciją ne tiek kaip vertimą, kiek kaip prisikėlimą, kviesdamas žiūrovus įsiklausyti, iš tikrųjų įsiklausyti į tą ritmiką, kuri paleido tūkstančius sceninių pastatymų.
Ir kino mylėtojams, ir Šekspyro gerbėjams įdomiausias klausimas nėra ar šis filmas pagerbs tekstą. Svarbiau, ar Eggers tą pagarbą pavers kuo nors netikėtu, versija, kuri atrodo tiek ištikima, tiek naujai neraminanti. Bet kuriuo atveju projektas žada būti vienu įdomiausių šiuolaikinių adaptacijos eksperimentų, ir stebėsime kiekvieną keistą bei gražų jo sprendimą.
Palikti komentarą
Komentarai
Komentarų dar nėra. Būkite pirmas.