Įspėjimas: ši apžvalga atskleidžia visą siužetą.

Vienas įkandimas. Mažas poelgis, milžiniškos pasekmės. „Blogi obuoliai“ prasideda tarsi rami kasdieninė scena: saulės šviesa klasėje, švelni mokytoja, rutinos, kurios tyliai virpa, o vėliau paviršius įbrėžiamas ir drobė ima luptis.

Saoirse Ronan vaidina Mariją, geranorišką mokytoją, kurios kasdienė tvarka paremta rutina ir rūpesčiu. Pasirodo Deni: sprogstamas vaikas, alergiškas taisyklėms ir jaučiamas tik chaose. Vienas eskalavimas per daug, vienas incidentas, galintis Marijai kainuoti viską, ir ji priima sprendimą, pakeičiantį filmo moralinę geografiją: ji paslepia Denį savo rūsyje.

Pirmasis veiksmas yra tas, kur „Blogi obuoliai“ įsibėgėja. Jonathan Etzler perteikia spaudimą kaip meistrą: arti kadrai įkalina Ronan veidą rėmuose, kurie atrodo kaip išpažinčių kambariai. Kamera klauso jos kvėpavimo. Ji stingdo dirvą, kur auga nerimas. POV scena, kuri pereina nuo ramių stebėjimų prie chaotiško griuvimo — vienas vaikas išmestas laiptų šachtoje, sulaužyta ranka, žvilgsnis, nusileidžiantis lyg nuosprendis — paverčia dešimt minučių į lėtai kylančią paniką. Režisierius ir operatorius moka choreografuoti klaustrofobiją.

Ronan neša filmą. Ji nešaukia. Ji susigūžia. Ji mirksi. Baimė gūžiasi jos akyse ir lieka. Jos vaidybos ekonomika nuostabi: mažos gestos, paskelbiančios žlugimą prieš jam įvykstant. Tikite Marijos moraliniu slydimu, nes gyvenate jame kartu su ja, minutė po minutės. Ronan visada rinkosi projektus, leidžiančius jai atlikti tokią tylų, bet smurtinį vaidmenį — nepriklausomus, susilaikiusius, bet žeidžiančius — ir čia ji primena, kodėl yra viena ryškiausių jos kartos aktorių.

Tada filmas pakeičia pavarą. Vidurinė dalis linksta į keistą namų ūkio Edeną, kurį Marija kuria; rūsys tampa savotišku slaptojo sodo pakaitalu, kuriame trumpam pražysta ramybė. Klasė, buvusi mūšio laukas, nurimsta. Mariją paaukština. Akimirkai kompromisas — nusikaltimas — atrodo pelningas. Tačiau scenarijus verčia priimti sprendimus, kurie stengiasi patikimumą: tėvai, kurie suabejoję tiesiog numoja ranka ir leidžia problematiškam vaikui likti uždarytam? Moralinis sutarimas, kuris labiau dirbtinis nei pagrįstas? Šios dalys susilpnina dramatišką stuburą.

„Blogi obuoliai“ kaupia taškus už toninį valdymą, bet praranda keletą dėl naratyvinės logikos. Kai filmas prisiliečia prie sentimentalumo — Marija stengiasi žmogiškumu priartėti prie Denio, ieškodama ryšio — atmosfera suminkštėja. Tas suminkštėjimas atrodo ir kaip bandymas pasiekti psichologinį realizmą, ir kaip klaida tempo prasme; atrodo, kad filmas tikisi, jog empatija užklijuos įtampą. Tai ne visada veikia. Grįžimas prie grėsmės — pasirodanti kita keista mergina, lėtas Marijos paslapties dėvėjimas — jaučiasi neišvengiamas, bet ne visiškai įtikinamas savo išnarpliojimu.

Galų gale erzinantis dalykas nėra pati idėja, o sprendimai, kurie ją tempią į priekį. Dramatiškas atskleidimas vyksta su mažiau kinematografinio meistriškumo nei prieš tai matyta; moralinė logika siūbuoja. Filmas prašo auditorijos sekti jį, suspenduoti netikėjimą pasakos apie pagundą ir atmatą labui. Kartais tas lošimas atsiperka. Kartais ne.

Vis dėlto filmo vaizdiniai užsilieka atmintyje: supuvęs obuolys kaip pasikartojantis motyvas, Edeno metafora apversta aukštyn kojomis, mokytojos šypsena, kuri tampa privačia ir vaiduokliška. Paskutinis kadras — Marijos šypsena po to, kai Deni pabėga — skaudina, nes tai nėra palengvėjimas. Tai pripažinimas. Matote tremtį, besikuriančią akimirksniu, ir tai maža, preciziška suirimo akimirka.

Mano balas: 7,5/10.

„Blogi obuoliai“ yra studija apie griežtą, efektyvų filmavimą, kuris kartais sužlunga dėl momentų, kai naratyvinė tikėtina logika aukojama dėl tvarkingos simbolikos. Tai filmas, apie kurį galvosite ir po to, kai įsidegs šviesos — daugiausia dėl Ronan vaidmens, kuris nepalieka jūsų ramybėje, ir dėl idėjos, kad vienas neteisingas įkandimas gali sugriauti gyvenimą, kuri lieka trikdančiai įtikinama. Ar būtumėte ėmę tą įkandimą?