Vienas vaizdas lieka su tavimi: mažytė vaiko delnelė, drebanti milžiniškame parke po smurtinio įvykio. Tai tokia scena, aštri, neperkrauta, beveik nepakeliama, kurią Beth de Araujo naudoja vedama Josephine į sritis, kurių dauguma įprastinių dramų vengia.
De Araujo parašė, režisavo ir prodiusavo šią intymią psichologinę dramą apie aštuonmetę Josephine, kurios pasaulis sugriūna po to, kai ji liudija brutalią užpuolimą San Francisko Golden Gate parke. Filmas neskuba aiškinti. Jis užsibūna ties mažais gestais, ties nelygiais būdais, kuriais vaikas atstatinėja pasitikėjimą. Rezultatas atviras ir neapdirbtas: trauma atskleidžiama per smulkius įpročius, atsirandančius po neįmanomo įvykio.
Channing Tatum ir Gemma Chan vaizduoja Josephine tėvus, o jų tarpusavio energija tyliai neramina. Tai žinomi atlikėjai, tačiau čia jie atskleidžia naujus, nelygius sluoksnius, tėvus formuotus savo praeities, besistengiančius apsaugoti, bet kartais nepataikančius į tikslą. Mason Reyes, Philip Ettinger ir Sierra McCarthy papildo aktorių būrį; Reyes pasižymi ypač įspūdingu, natūraliai gyvenamu vaidinimu jauno aktoriaus kontekste.
Kritikai reagavo gausiai. Svetainėje Rotten Tomatoes Josephine turi įspūdingus 96 procentus iš 99 apžvalgų, o Metacritic nurodo 86 balus iš 15 kritikų. Šie skaičiai reiškia ne tik techninį pripažinimą; recenzentai pabrėžia filmo emocinį tikslumą ir režisierės drąsą vaizduoti sudėtingą temą vengiant pigios melodramos.
Svarbūs balsai jau pasisakė. Variety kritikas Peter Debruge filmu suteikia aukštus įvertinimus, vadindamas jį drąsiu tyrimu apie tai, kaip seksualinis smurtas aidu nusidriekia per asmeninį gyvenimą. The Playlist apžvalgininkas Carlos Aguilar teigia, kad čia nėra paprasto moralinio nuorašo, o tik atkakli mažų empatijos ir drąsos veiksmų vertė, nors jie netobuli. IGN apžvalgininkas Siddhant Adlakha išskiria Mason Reyes ir tėvų sluoksniuotus vaidmenis, apibūdindamas filmą kaip tuo pačiu metu švelnų ir slegiantį.
Kiti kritikai akcentuoja meistriškumą. IndieWire giria de Araujo gebėjimą valdyti įtampą, pažymėdama, kad kiekvienas siužeto posūkis jaučiasi tuo pačiu metu ir netikėtas, ir neišvengiamas. Collider ir Screen Daily pabrėžia nuolatinę vilties giją, audžiamą per tamsą, priskirdami filmui sugebėjimą atsispirti nesiliauojančiam niūrumui. Net apžvalgos, kurios skamba atsargiau, pavyzdžiui The Guardian ir The Hollywood Reporter, sutaria, kad vaidybos suteikia filmui pagrindą, ypač kai scenarijus linksta prie aiškaus aiškinimo.
Yra ir prieštaraujančių balsų. Kai kurie apžvalgininkai laiko filmą vietomis sentimentalų arba teigia, kad kartais jis aiškiai išrašo traumos padarinius vietoje to, kad leistų jiems natūraliai susidėti. Vis dėlto net tokios kritikos dažnai pripažįsta, kad emocinis poveikis lieka stiprus, daugiausia dėl vaiko perspektyvos ir kino balsės, nebijančios užsibūti nepatogume.
Kas daro Josephine ilgai išlikančią mintyse, tai ne tik tema, bet ir žvilgsnis. Tai filmas, kuriam rūpi pasekmės, mažos, asmeninės būdai, kuriais žmonės bando susiūti kasdieninio gyvenimo audinį po smurto. Jis mažiau domisi spektakliu ir labiau įsitraukęs į tylų gijimo aritmetiką, kaip šeima persiderina aplink baimę ir ištikimybę.
Per aštuonmečio akis pasaulis atrodo kartu trapus ir milžiniškas. De Araujo leidžia mums ten pagyventi šiek tiek laiko: prie klibančių bandymų grįžti į įprastą gyvenimą, prie kartojamų klausimų be lengvų atsakymų, prie netikėtų švelnumo momentų. Tai kinas, kuris prašo pasilikti su neramiu ritmu, o ne siūlyti tvarkingus sprendimus, todėl apie jį galvosite dar ilgai po kreditų pabaigos.
Palikti komentarą
Komentarai
Komentarų dar nėra. Būkite pirmas.