Įeinate į nepriekaištingus namus ir jaučiate šiurpą. Viskas atrodo lyg triumfas, bet ore trūksta gyvybės. Verity prasideda tuo pažįstamu kinematografiniu triuku: namų ramybė kaip kaukė. Crawfordų namai, visa iš stiklo ir tylos, žada komfortą. Vietoje to suteikia įtarimą.

Siužetas ant popieriaus paprastas. Lowen Ashleigh, vidutinės pakraipos rašytoja, įdarbinama užbaigti neužbaigtas Verity Crawford romanų versijas; garsioji autorė po avarijos nebegali rašyti. Lowen persikelia į Verity namus, kad išnagrinėtų užrašus. Ten ji susitinka su Jeremy Crawford, Verity vyru, ir randa paslėptą rankraštį: puslapiai, kurie skaito kaip asmeninė konfesija, smurtiniai ir intymūs. Kurią versiją patikėsite? Spausdinta, sudėliota gyvenimo versija, kurią visi demonstruoja. Arba nešlifuotas rankraštis žmogaus, kuris gali išpažinti arba meluoti?

Verity centre stovi nepatikimas pasakotojas, senas triukas, bet galingas, jei atliktas teisingai. Filmas sukuria dvi tos pačios gyvenimo versijas: tą, kurią siūlo Verity užrašai, aštrią ir kaltinančią, ir tą, kurią siūlo Jeremy elgesys bei šeimos blizganti išorė. Įtampa tarp šių naratyvų galėtų maitinti puikų psichologinį trilerį. Kartais taip ir nutinka. Kartais ne.

Anne Hathaway, Dakota Johnson ir Josh Hartnett sudaro nerimo trikampį. Hathaway įkūnija Verity tylia grėsminga aura, kuri užsibūna ilgai pasibaigus scenai. Johnson vaidinama Lowen yra kontroliuojama, šalta, personažas, kurio ramybę kamera nuolat tikrina dėl įtrūkimų. Hartnetto Jeremy yra žmogus susisukęs į save; niekada tiksliai nežinai, kuri jo sluoksnis yra tikras. Aktoriai kuria kibirkštis. Jos retai virsta į pilnavertį inferną, kurį užsimena scenarijus.

Filmo stipriausias įrankis yra atmosfera. Moderni architektūra: švarios linijos, atokūs koridoriai, aidintys kambariai tampa personažu. Namo klinikinis grožis slepia emocinį gedimą. Garso takelis remiasi klasikinėmis trilerio motyvais: niūrios stygos, širdies plakimo ritmas po dialogo. Šie elementai kviečia senosios įtampos kino vaizdus ir daug dirba, kai scenarijus jiems leidžia.

Bet čia ir problema: Verity dažnai klaidina stilingą staigmeną su konstrukcine gudrybe. Vietoj to, kad dviprasmybė natūraliai kiltų iš personažų pasirinkimų ir potekstės, scenarijus meta posūkius žiūrovams lyg dėlionės gabalus be vadovaujančios vizijos. Geras posūkis turėtų pažvelgti į ankstesnes scenas nauju kampu, atskleisti paslėptą raštą. Šiame filme keli posūkiai labiau atrodo kaip blyksniai, akimirksniu šokiruojantys, bet mažiau malonūs, kai atsitrauki ir ieškai logikos, kuri juos turėtų sujungti.

Keletas siužeto momentų atrodo nepakankamai išvystyti. Reakcijos vyksta be būtino pagrindo. Personažai priima sprendimus, kurie skaitosi keistai, nes scenarijus jų nepakankamai įtvirtino. Toks tarpas nukreipia žiūrovo energiją nuo smalsumo į skeptiškumą. Pradedate klausti, ar naratyvo vidinės taisyklės yra patikimos, o ne spėlioti, ką reikš kita atskirtis.

Visi elementai daugiasluoksniam, nerimą keliančiam trileriui yra čia, tačiau trūksta klijų, kurie sujungtų juos tarpusavyje.

Filmo ambicijos vertos pagyrimo. Jis nagrinėja temas, prie kurių verta sugrįžti: atminties klibumą, paviršius, kuriuos palaikome, ir tai, kaip kalba, rašytinis žodis, gali būti tiek ginklas, tiek užuovėja. Rankraštis, kurį randa Lowen, veikia kaip veidrodis ir spąstai. Žiūrovas keliauja per jį lyg skaitytų dienoraštį po pasvirusios lempos šviesa: pritrauktas, siaubiamas, negalintis sustoti.

Tačiau vien ambicijos negarantuoja nuoseklumo. Dvi pagrindinės problemos stabdo Verity. Pirma, pasikliaujama nuolatinėmis staigmenomis, kurios susilpnina emocinę svarbą. Posūkiai turėtų sustiprinti mūsų supratimą apie personažus; čia jie per dažnai iš naujo nustato tą supratimą, nepateikdami suderintos vizijos. Antra, galutinė dviprasmybė jaučiasi neužbaigta, o ne intriguojančiai atvira. Dviprasmybė vertinga, kai keli aiškinimai gali būti paremti filmo detalėmis. Kai dviprasmybė skaitoma kaip neužbaigtumas, ji erzina.

Vis dėlto tai nėra filmas be malonumų. Vaidybos pakelia medžiagą keliais lygmenimis. Vizualus dizainas ir garsas kuria tinkamą nerimo pojūtį. Filmas privers jus spėlioti, šnabždėdamas sąmokslo teorijas jūsų galvoje kol slenka titrai. Jis skatins diskusijas apie tai, kas yra tiesa ir ar mes iš tikrųjų pažįstame artimiausius žmones.

Jei į filmą žvelgsite tikėdamiesi kruopščiai sukalibruotos dėlionės, Verity gali palikti nepasotintus. Jei pasinersite į nuotaiką, vaidybą ir malonų diskomfortą neaiškumo dėl to, kas yra moralinis centras, rasite ką apmąstyti. Bet kuriuo atveju filmas primena, kad perspektyvi idėja ir geri aktoriai ne visada duoda pilnai tenkinantį trilerį. Įvertinkite vieną dalį stiliaus, vieną dalį atmosferos ir vieną dalį prarastos galimybės. Filmas nusileidžia kažkur tarpinių pozicijų, pramoginis, žavus ir šiek tiek neramus.

Įvertinimas: 5/10. Žiūrėkite dėl įtampos, likite dėl klausimų, kuriuos jis palieka.