9 Minutės
Kodėl verta tyrinėti tarptautinį kiną dabar?
Per pastarąjį dešimtmetį tarptautinis kinas iš periferijos persikėlė į kur kas matomesnę vietą pasaulinėje kino kultūroje. Srautinės platformos, tarptautiniai kino festivaliai ir lėtai kintanti apdovanojimų sistema – kurią simbolizuoja istorinis anglų kalba nekalbėjusio filmo laimėjimas geriausio filmo kategorijoje – išplėtė žiūrovų susidomėjimą užsienio filmais, art house šedevrais ir idėjine žanrine kūryba, kuri kuriama už Holivudo ribų. Šis vadovas pristato po vieną lemiantį tarptautinį filmą kiekvieniems metams nuo 2015 iki 2024 m., paaiškindamas, kodėl kiekvienas titulas buvo svarbus tuo metu ir kaip jis vis dar atsiliepia šiandien.
2015 — Embrace of the Serpent (Kolumbija)
Režisieriaus Ciro Guerra sukurtas Embrace of the Serpent yra hipnotizuojanti juodai balta odisėja per Amazonę, kurioje vietinės kosmologijos kontrastuoja su kolonializmo naikinamosiomis jėgomis. Skirtingai nuo labiau paplitusių 2015 m. nominantų, tokių kaip Son of Saul, Guerra filmas sujungia etnografinę gelmę ir sapnišką siurrealizmą. Tai vizualinė meditacija apie atmintį, netektį ir planetinį smurtą – ambicinga forma ir politiška išraiška.
Kodėl verta žiūrėti dabar?
Jo ekologinės ir postkolonijinės temos išlieka aktualios klimato krizės ir atnaujintų diskusijų apie kultūrinę restituciją eroje. Žiūrovams, kuriems patiko Apichatpong Weerasethakul lėtai kylančio lyrizmo estetika, Guerra filmas atrodys ir pažįstamas, ir radikalus.
.avif)
2016 — The Handmaiden (Pietų Korėja)
Park Chan-wook The Handmaiden yra prabangus, posūkių pilnas erotinis trileris, adaptuotas iš Sarah Waters romano Fingersmith ir perkeliamas į 1930-ųjų Korėją. Ten, kur Oldboy demonstruoja Park kinetinę keršto estetiką, The Handmaiden įrodo jo tono meistriškumą – puošniai nuodingą ir emociškai precizišką. Tai sudėtinga troškimo, klasės ir manipuliacijos studija, sukonstruota veiksmuose, kurie nuolat perdėlioja žiūrovų sukurtą žinią.
Įdomybė
Filmo scenografija ir kostiumai dažnai sulaukia kritikų ir gerbėjų pagyrų; Park reikalavo kruopštaus laikmečio detalių atkartojimo, kad sustiprintų filmo teatralumą.
.avif)
2017 — On Body and Soul (Vengrija)
Ildikó Enyedi On Body and Soul yra viena iš vaizduotės kupiniausių dešimtmečio romantiškų juostų. Du mėsos perdirbimo fabriko darbuotojai atranda, kad sapnuoja tą patį vaizdinį – kaip elniai vaikšto snieguotu mišku – ir Enyedi pavertė šią keistą prielaidą švelnia, nejaukia meditacija apie intymumą. Filmo santūrios aktorių vaidybos ir tikslus mise-en-scène kuria artumą, kuris išlieka gerai po titrų.
Palyginimai
Lėtai bangas keliančių Europos dramų gerbėjai ras panašumų su Jim Jarmusch ar Aki Kaurismäki ramiomis emocinėmis revoliucijomis, tačiau Enyedi magiškojo realizmo ir žmogaus pažeidžiamumo sintezė yra savita.
.avif)
2018 — Roma (Meksika)
Alfonso Cuarón Roma yra asmeninė, įtraukiančią XX a. 7 dešimtmečio Meksiko miesto namų tvarką perteikianti kronika, kuri taip pat tapo techniniu demonstraciniu projektu ir politišku portretu. Nufilmuotas stulbinamai juodai baltais kadrais, su ilgomis užfiksuotomis scenomis ir tiksliais kameros judesiais, jis primena Cuarón techninį meistriškumą iš Gravity ir Children of Men, pritaikytą intymiam, atmintį varančiam pasakojimui. Roma kultūrinis ir kritinis poveikis padėjo norminti didelio masto srautinį leidimą aukštos meninės vertės kinui.
Poveikis ir priėmimas
Filmas uždegė diskusijas apie srautinių platformų ir kino teatrų santykį, o jo sėkmė festivaliuose ir apdovanojimuose sustiprino idėją, kad asmeniniai pasakojimai gali tapti pasauliniais atspirties taškais.
.avif)
2019 — Parasite (Pietų Korėja)
Bong Joon-ho Parasite yra drąsus žanrų maišymo trileris, tapęs pasauliniu fenomenu ir pirmuoju neanglų kalba filmu, laimėjusiu Oskarą geriausio filmo kategorijoje. Sluoksniuotas, tamsiai komiškas ir struktūriškai drąsus, Parasite naudoja precizišką scenografiją klasių nelygybei dramatizuoti. Jo kylantis įtampa ir moralinė dvilypumas atskleidžia Bong gebėjimą subalansuoti socialinę kritiką su blockbuster lygmens pasakojimu.
Pramonės atgarsiai
Parasite pravėrė duris kitiems neanglų projektams tarptautinėse rinkose ir pagrindinėse apdovanojimų diskusijose, įrodydamas, kad filmai su stipria kultūrine specifika gali įgyti pasaulinę reikšmę.
.avif)
2020 — Another Round (Danija)
Thomas Vinterberg Another Round yra kartais ironiškas juodas komedijos tonas apie keturis mokytojus, eksperimentuojančius su kontroliuojamu apgėrimu, kad įveiktų vidurio amžiaus nuovargį. Mads Mikkelseno charizmatiškas vaidmuo laiko filmą ant savo pečių, o juosta nagrinėja draugystę, riziką ir prasmės paieškas. Jos tono poslinkis – nuo juokingo iki melancholiško – daro ją ir pramogine, ir giliąja.
Užkulisiuose
Filmo kūrybinį procesą paveikė pandemija, tačiau jo žmogiškos ryšio temos itin atsiliepė izoliacijos eroje; amerikietiškas perdirbinys buvo greitai patvirtintas, kas rodo pasakojimo universalumą.
.avif)
2021 — The Worst Person in the World (Norvegija)
Joachim Trier jautri charakterio studija seka jauną moterį, bandančią susikurti tapatybę per darbus, meilę ir egzistencinį spaudimą. Kaip Trier Oslo trilogijos viršūnė, filmas sujungia humorą ir širdies skausmą į šiuolaikišką suaugimo pasakojimą, kuris jaučiasi atviras ir universalus. Jo epizodinė struktūra, susidedanti iš lengvų vignietių ir gilesnių emocinių smūgių, atspindi modernios suaugystės amorfiškumą.
Kritinė perspektyva
Kur Drive My Car linko į teatrinę introspekciją, Trier filmas yra tiesioginis ir intymus – stebėjimo portretas apie gyvenimo mažus, bet negrįžtamus sprendimus.
.avif)
2022 — All Quiet on the Western Front (Vokietija)
Edward Berger adaptacija pagal Erich Maria Remarque klasikinį romaną grąžina karo beprasmiškumą į ekraną su žiauriu aiškumu. Filmas naudoja modernią kinematografiją ir garso dizainą, kad sukurtų visceralinius fronto epizodus, kurie atrodo gyvi ir baugūs. Ši versija mažiau romantizuota nei ankstesnės adaptacijos ir pabrėžia mechanizuotą siaubą bei psichologinę Pirmojo pasaulinio karo griūtį.
Techninis pastabas
Fotoaparatų technologijų ir efektų pažanga leido Berger pastatyti mūšių scenas su intymumu ir chaoso pojūčiu, anksčiau būdingu tik didelio biudžeto veiksmo filmams, tačiau filmas niekada nepraranda humanistinio branduolio.
.avif)
2023 — Anatomy of a Fall (Prancūzija)
Justine Triet Anatomy of a Fall yra elegantiška teismo ir šeimos drama, kuri atsisako paprastų atsakymų. Filmo protinis požiūris į tiesą ir atmintį, kartu su pribaigiančiu centrinio vaidmens pasirodymu Sandra Hüller, daro jį įtikinama naratyvo ir įrodymų studija. Jis sugrąžina teisiniam dramatui intelektualinį griežtumą, teikdamas pirmenybę forensiniam dialogui ir moralinei dvikovai prieš melodramą.
Žiūrovų priėmimas
Žiūrovai vertino filmo santūrumą ir tai, kaip jis pasitiki žiūrovu, leidžiant jam surinkti istoriją iš liudijimų fragmentų – neįprasta, bet apdovanojimų verta pozicija šiuolaikiniam teisiniam trileriui.
.avif)
2024 — Flow (Latvija)
Flow, latvių animacinė nuotykių juosta, išsiskiria pasakojimu be dialogų ir demonstruoja, kaip nepriklausoma animacija gali būti finansiškai taupi ir meniškai drąsi. Trumpa trukmė ir ryški vaizdinė kalba seka katę ir netipišką gyvūnų grupę per postapokaliptinių griuvėsių peizažą. Filmo paprastumas – jo pasikliovimas vaizdu, garsu ir emocija vietoje dialogo – daro jį lengvai suprantamą tarptautinėms auditorijoms.
Platesnis kontekstas
Flow iliustruoja tendenciją link mažesnių, vizualiai ambicingų projektų, kurie gerai keliauja per kalbines ribas. Kai festivaliai ir srautinės platformos didina nepriklausomos animacijos matomumą, tikėtina, kad daugiau neverbalinių ir eksperimentinių pasakojimų ras tarptautines auditorijas.
.avif)
Tendencijos per dešimtmetį: kas pasikeitė?
Susiejant šiuos filmus matyti kelios reikšmingos tendencijos: noras maišyti žanrus (pvz., trileris su socialine satyra Parasite), asmeninių atminties kūrinių sugrįžimas (Roma) ir augantis apetitas stilistinei rizikai (Embrace of the Serpent, Flow). Tarptautiniai režisieriai taip pat pasinaudojo festivaline ekspozicija ir srautinio platinimo galimybėmis, leidusiais filmams, kurie anksčiau galėjo likti tik art-house repertuare, įgyti platesnį kultūrinį poveikį. Apdovanojimų institucijos lėtai seka žiūrovų interesais, nors daugelis geriausių dešimtmečio kūrinių vis dar pirmiausia sulaukė sėkmės per kritikų palaikymą ir žodinę rekomendaciją.
Ekspertų požiūris
Kino istorikė dr. Elena Morozova, nepriklausoma kino tyrinėtoja, pastebi: "Šis dešimtmetis parodė, kad stiprios vietinės istorijos gali tapti universalios, neprarasdamos kultūrinės specifikos. Režisieriai naudojosi forma – vaizdine, struktūrine, net kalbos nebuvimu – kad tiltas kultūrinius skirtumus ir sukurtų filmus, kurie atspindi globalias nerimas."
Kaip žiūrėti ir vertinti šiuos filmus
Pradėkite nuo filmų, atitinkančių jūsų skonį: jei jums patinka psichologinė įtampa, pradėkite nuo The Handmaiden arba Parasite; jei mėgstate meditacinį, žmogų centruojantį pasakojimą, rinkitės Roma arba The Worst Person in the World. Atkreipkite dėmesį į kinematografiją, garso dizainą ir kultūrinį kontekstą – šie elementai dažnai neša nerašytą reikšmę. Festivaliai, kuruotos srautinės kolekcijos ir specializuoti platintojai išlieka puikiais vartais į pasaulio kiną.
Išvada: dešimtmetis, išplėtęs kino horizontus
Pastarieji dešimt metų parodė, kad puikus kinas nėra ribojamas kalbos ar sienų. Nuo Amazonės peizažų Embrace of the Serpent iki postapokaliptinės Flow meno – režisieriai naudojo vaizdą, pasakojimą ir garsą, kad pasiektų auditorijas skirtingose kultūrose. Šie filmai kartu žymi kūrybinės rizikos, techninių inovacijų ir besikeičiančių pramonės struktūrų dešimtmetį, kuris leido tarptautiniam kinui klestėti. Nesvarbu, ar esate patyręs kino mėgėjas, ar tik pradedate domėtis, šio dešimtmečio akcentai suteikia turtingą ir įvairų maršrutą per tai, kokiomis formomis gali pasireikšti pasaulio kinas.
Tyrinėkite juos seka arba rinkitės pagal nuotaiką – tačiau svarbiausia, tegul šie filmai primena, kad geriausios istorijos dažnai kyla iš vietų, kurias dar neatradote.
Šaltinis: screenrant
Komentarai