5 Minutės
Kvietimas kurti: kodėl filmas 'Paterson' svarbus šiandien
Jei kada nors jautėtės įstrigę savo kūrybiniame gyvenime — laukdami proveržio, kuris niekada neateina — Jimo Jarmuscho 2016 m. filmas 'Paterson' veikia kaip kino tepalas. Daugiau nei tik personažo studija, filmas yra švelnus manifestas kuriant be sensacingumo, rodydamas, kad įkvėpimas dažnai glūdi rutinoje, stebėjime ir mažose ritualuose. Filme, kuriame Adam Driver vaidina autobusų vairuotoją Patersoną, rašantį poeziją savo gyvenimo paraštėse, pateikiama ode paprastumui ir priminimas, kad menas gali būti kasdienė prieglauda, o ne spektaklis.
Ką filmas parodo apie meninę praktiką
'Paterson' vystosi per savaitę Patersone, Niudžersyje, ir jo naratyvas yra tyčia kuklus: darbas, pasivaikščiojimai su šunimi Marvinu, pokalbiai su jo barmenu draugu Docu (Barry Shabaka Henley) ir vakarai namuose su gyvybinga žmona Laura (Golshifteh Farahani), kuri siekia savo muzikinių svajonių. Nėra didelio konflikto, piktadario ar dirbtinio kulminacijos — ir tai yra esmė. Filmas teigia, kad kūrybiniam gyvenimui nereikia traumos, kad jis būtų prasmingas. Vietoje to jis švenčia amatą kaip matymo būdą, privatų praktiką, formuojančią, kaip žmogus patiria pasaulį.
Poezija kaip tylus variklis
Eilėraščiai, kurie suteikia filmui gyvybę — daugelis jų sukurti bendradarbiaujant su poetu Ronu Padgettu ir linkstantys į William Carlos Williams palikimą poemoje 'Paterson' — veikia kaip pagrindinio veikėjo vidinė geografija. Jie nėra pateikiami kaip prekės ar karjeros tramplinas; jie egzistuoja kaip disciplina, atsakas į paprastus dalykus. Ši žinia rezonuoja su visais, kurie rašo, tapo, groja ar kuria muziką: meno matas nebūtinai yra šlovė, bet ištikimybė praktikai, kuri gilina supratimą ir malonumą.
Kaip 'Paterson' dera prie šiuolaikinio kino
'Paterson' telpa į besitęsiantį lėto kino ir intymių personažų studijų judėjimą, vertinantį nuotaiką ir stebėjimą daugiau nei siužeto mechaniką. Eroje, kurią dominuoja franšizės šedevrai ir aukštokonceptiniai transliacijų hitai, Jarmuscho filmas yra priešpriešos dalis, į kurią įeina tokie filmai kaip Kelly Reichardt 'Certain Women' ir broliai Coenai meditaciniai kūriniai, pavyzdžiui 'Inside Llewyn Davis'. Nepriklausomo kino mėgėjai ir kritikai dažnai giria 'Paterson' už saikingumą: jo galia yra tyli, kaupiančiai ir žmogiška.
Palyginimai ir kontekstas
Palyginti su Jarmuscho kitais filmais, 'Paterson' pakeičia gotišką „cool“ ar deadpan absurdą (kaip 'Only Lovers Left Alive' ar 'Dead Man') švelniu minimalizmu. Adam Driver pasirodymas yra santūrus, tai atitinka filmo etiką: jo Patersonas yra stebėtojas, o ne atlikėjas. Žiūrovai, kuriems patiko sotus liūdesys Sofia Coppola 'Lost in Translation' ar kasdieninė artuma Greta Gerwig ankstyvoje kūryboje, ras 'Paterson' ritmą pažįstamą ir atlyginsiantį.
Smulkmenos, priėmimas ir užkulisių istorijos
Filmo autentiškumas tęsiasi iki jo literatūrinių šaknų: Jarmusch tyčia siejo scenarijų su miesto poezijos tradicija ir dirbo su šiuolaikiniais poetais, kad sukurtų posmus, kurie jaučiasi patirti, o ne dekoratyvūs. Kritikai gyrė 'Paterson' už lyrizmą ir žmogišką viziją, tuo tarpu kai kurie žiūrovai jį vadino lėtu ar be siužeto — įprastas susiskaldymas, lydintis filmus, statomus ant nuotaikos, o ne tempimo. Adam Driver gerbėjai dažnai mini 'Paterson' kaip vieną jo pažeidžiamiausių ir niuansuotų vaidmenų.
'Jarmuscho režisūra kiekvieną mažą sceną traktuoja kaip posmelį,' sako kino istorikė Elena Marquez, 'o Driveris suteikia tiems posmeliams žmogišką širdies plakimą. Filmas primena, kad kinematografinę poeziją galima atrasti pasikartojime ir tyliame stebėjime, o ne tik spektaklyje.'
Kritiniai požiūriai: kodėl kai kurie žiūrovai priešinasi filmui
Filmo atsparumas tradiciniam konfliktui taip pat skaidina auditoriją. Žiūrovams, pripratusiems prie naratyvinio pagreičio — posūkiai, antagonizmas ir žingsnis po žingsnio didėjantys reikalai — filmo didžiausias pasiekimas gali pasirodyti tuštuma. Tačiau ta tuštuma yra sąmoninga: Jarmuschas keičia šoką į apmąstymą, siūlydamas, kad vidinė gyvenimo ekonomika gali būti tokia pat dramatiška kaip bet koks filmo siužetas. Šiuolaikiniams režisieriams ir nepriklausomiems prodiuseriams 'Paterson' yra atvejo studija, kaip žemą toną turinti pasakojimas vis tiek gali suteikti gilių emocinių rezultatų.
Kaip 'Paterson' gali įkvėpti tavo kūrybinę praktiką
Žiūrėti 'Paterson' nereiškia rasti meno sėkmės šabloną; tai reiškia susigrąžinti kūrimo džiaugsmą. Filmas ragina paprastus ritualus — kasdienę rašymo praktiką, popietę klausymosi be vertinimo, dėmesį mažoms miesto detalėms — kaip būdus išlaikyti kūrybiškumą gyvą. Kiekvienam, kuris meninę vertę sulygina su žinomumu, 'Paterson' yra pataisa: meno vertė gali būti asmeninė, atgaivinanti ir tyliai transformuojanti.
Išvada: filmas, primenantis, kodėl kuriame
'Paterson' yra retas šiuolaikinis filmas, kuris siūlo, kad prasmingiausi apšvietimai įvyksta mažais, pakartotiniais veiksmais. Jo kombinacija — Adam Driver santūrus vaidmuo, Jarmuscho saikinga režisūra ir poetiškas balsas, persipynęs siužete — daro jį privalomu žiūrėjimui menininkams, rašytojams ir visiems, kuriems reikia priminimo, kad įkvėpimas dažnai tyko kasdieniame gyvenime. Filmas nepažada proveržių ar apdovanojimų — jis siūlo ką nors retesnio: meilės darbui argumentą.
Jei ieškote filmo, su kuriuo pasėdėti, prie kurio grįžti tarp kūrybinių projektų arba kurį naudoti kaip vadovą mažiau herojiškai, labiau tvariai meninei praktikai, 'Paterson' yra tylus meistriškumo kursas. Tegul jis įtikina jus, kad net mažos įpročiai gali sukurti gyvenimą, turtingą prasme.
Šaltinis: thoughtcatalog
Komentarai