5 Minutės
Markas Jenkinas sugrįžta į Kornvalį su taktiline, paslaptinga kelione
Markas Jenkinas, Kornvalio autorius, žinomas dėl savo analoginio, grūdėto požiūrio į kiną, vėl subūrė ištikimą bendradarbių komandą filmui Rose of Nevada — juostai, kuri premjerą patyrė Venecijos Orizzonti programoje ir iškart išsiskyrė kaip viena festivalio ypatingiausių darbų. George'o MacKay ir Callumo Turnerio vedamas Jenkinso naujausias kūrinys yra jūrinė fabula, jungianti folkloro siaubą, elegišką poetiką ir atšiaurų pakrantės darbo kasdienybę.
Siužetas ir vaidinimai: mažas aktorių kolektyvas, didelės potvynės
Veiksmas vyksta pamirštame žvejų kaimelyje: Rose of Nevada sukasi apie vaiduoklišką laivą, kuris sugrįžta į uostą po trisdešimties metų nuo tada, kai jis dingo kartu su visa įgula. MacKay vaidina Nicką, tėvą, įsidarbį laive, kad galėtų išlaikyti šeimą. Turner yra Liamas, naujokas, ieškantis pabėgimo. Po trumpos kelionės jūroje vyrai sugrįžta ir aptinka, jog laikas tapo atitrūkęs — kaimelis sutinka juos tarsi jie būtų buvę originalios įgulos nariai. Premisa paprasta, tačiau filmas vystosi kaip nuotaikos kūrinys — uždaro, šiurpus ir tyliai griaunantis.
MacKay ir Turner apie amatą ir atsidavimą
Abu aktoriai giria Jenkinso kompromisų netoleruojančius darbo metodus. Pasak Turnerio, scenarijus jautėsi tarsi „paveikslas, susitinkantis su poezija“ ir iškvietė fizinius pojūčius ne mažiau nei siužetą. MacKay pabrėžė projekto liminalumą, apibūdindamas scenarijų kaip „asketišką, bet poetišką“. Jų vaidmenys formuojami mechaninės disciplinos pagal Jenkinso procesą: trumpi kadrai ant 16mm kino, reikalaujanti fizinė atlikimo kultūra ir kruopštus garso postprodukcijos darbas.
Kaip buvo kuriama Rose of Nevada: Bolex, 16mm ir bangų garsas
Jenkinas filmavo 16mm juosta naudodamas rankinį Bolex fotoaparatą — jo pasirinkimas, kuriam būdingi tekstūruoti, taktiliniai vaizdai, sunkiai atkuriami skaitmeniniu būdu. Fotoaparato ribos buvo priimtos, o ne vengiamos: kiekvienas kadras trukdavo maždaug 27 sekundes, tada reikėjo vynioti mechanizmą iš naujo. Toks apribojimas atnešė retą preciziškumą. Bolex taip pat neregistruoja sinchroninio garso, todėl kiekvienas žingsnis, aimana ir pūstelėjimas galutiniame kine buvo atkurtas ADR būdu — dažnai paties Jenkinso, kuris įrašė daugumą filmo foley elementų.
.avif)
Tikri laivai, tikri žvejai
Produkcija naudojo tikrą žvejo laivą ir rėmėsi vietos žiniomis. Aktoriai repetavo kartu su Lee Carteriu, kurio laivas matomas ekrane; MacKay prisimena, kaip jam rodė jūroje iškovotus randus ir tiesmuką tikrų įgulų tvirtumą. Daugelis traukimo ir tinklų kėlimo scenų buvo atliekamos kuo gyviau, kas prisidėjo prie autentiškumo ir padarė antgamtiškas filmo ribas labiau įtikimas.
Kur Rose of Nevada dera Jenkinso kūryboje ir šiuolaikiniame kine
Rose of Nevada jaučiasi kaip tęsinys režisieriaus estetinių siekių nuo Bait iki Enys Men — filmų, kurie susieja folklorinį nerimą su analoginėmis tekstūromis. Jei Bait nagrinėjo ekonominį atskirtumą, o Enys Men mitologizavo izoliaciją, tai Rose of Nevada dar labiau pasineria į jūrinę mitologiją ir siaubo lėto uždegimo registrą. Festivalio programuotojai ir kritikai lygino jo slinktį siaubą su Kubricko The Shining atmosfera, o praktiniai jūriniai epizodai galbūt primena didesnius filmus kaip The Perfect Storm — tačiau Jenkinso kūrinys išlieka aiškiai mažas, intymus ir formaliai griežtas.
Tarp Tarptautinio kino taip pat vyksta auganti diskusija apie analoginį atgimimą: režisieriai sugrįžta prie kino juostos ir mechaninių kamerų, siekdami atgauti tekstūrą ir nenuspėjamumą. Jenkinso atsidavimas 16mm formatui ir rankiniam garso darbui jį pozicionuoja prie šio judėjimo centro, pritraukiant kino mėgėjus, vertinančius materialumą tiek pat, kiek ir pasakojimą.
Kritinė perspektyva ir festivalinis kelias
Rose of Nevada yra ambicingiausia Jenkinso produkcija iki šiol: ji sluoksniuoja sudėtingas sekvencijas atšiauriomis sąlygomis ir atsisako išaiškinti pabaigą. Toks neapibrėžtumas yra sąmoningas pasirinkimas. Turner sako, kad Jenkinas „nemėgsta pabaigų“ ir labiau linksta palikti žiūrovą dvasinėje kelionėje nei pateikti riestą paaiškinimą. Filmo premjera Venecijoje yra tik pradžia: jis keliaus į Toronto, Niujorką ir Londoną, o Protagonist Pictures rūpinasi platinimu ir pardavimais.
Eksperto nuomonė
„Jenkinso filmai kviečia žiūrovus sulėtėti ir pajusti pačio kino tekstūrą,“ sako kino istorikė Elena Márquez. „Rose of Nevada tęsia jo eksperimentą, kuriant formą, kuri turi prasmę: kameros apribojimai virsta pasakojimo įrankiais, o tyla ir garsas yra pasirinkimai, formuojantys mūsų laiko patyrimą.“
Įdomybės, įtaka ir baigiamosios mintys
Už kadro: kadrai buvo trumpi, ADR procesas — išsamus, o Jenkinas asmeniškai prisidėjo prie daugelio foley garsų. Režisierius esą minėjo Robertą Bressoną už santūrų moralinį kiną ir jūreivystės epus kaip The Perfect Storm toniniam orientyrui, nors jo požiūris yra idiosinkratiškas, o ne tiesioginė imitacija.
Žiūrovams, sekantiems autoriaus kine orientuotus festivalinius darbus, Rose of Nevada atrodys ir kaip sugrįžimas, ir kaip žingsnis į priekį — pažįstamas metodas, bet svetimesnis savo jūrine mitologija. Jo neaiški pabaiga padalins auditoriją, ir būtent to režisierius ir siekia.
Išvada
Rose of Nevada yra filmas, vertinantis kantrybę ir atidų žvilgsnį: taktilinė 16mm patirtis, kurioje garsas formuojamas studijoje, vaidinimai temperuojami mechaniniais apribojimais, o Kornvalio pakrantės pasaulis virsta vieta kažko neįprasto. Analogo technikos, lėto siaubo ir filmų, pasitikinčių žiūrovu, mėgėjams Jenkinso naujausias darbas yra privalomas.
Šaltinis: deadline
Komentarai