4 Minutės
Žygiuojant į Lido: festivalis, kuriam sutrukdyta
Venecijos kino festivalis, tradiciškai prašmatnus autoriaus kino ir raudonojo kilimo premjerų renginys, tapo masinio politinio protesto epicentru, kai tūkstančiai žmonių žygiavo link festivalio teritorijos protestuodami prieš Izraelio karinę operaciją Gazoje. Scena derino rimtus reikalavimus ir spektaklį: Palestinos vėliavų jūra, šūkiai "Laisvę Palestinai", pirotechnika ir signaliniai trimitai, ant stilijų stovintys atlikėjai mojuojantys plakatais su užrašu "Taika" bei garsiai per Lido gatves aidinti muzika.
Kodėl protestas buvo nukreiptas į kino festivalį
Organizatoriai ir dalyvavusios grupės apibrėžė žygį kaip sąmoningą pastangą pasinaudoti pasauline kultūrine platforma, siekiant atkreipti dėmesį į civilių kančias ir pareikalauti nutraukti tai, ką jie vadino genocidu. Renginys atkreipė dėmesį į augančią tendenciją: didžiosios kultūrinės platformos — nuo kino festivalių iki meno bienalių — vis dažniau suvokiamos kaip vierosios erdvės, kuriose viešinamos ir ginčijamos politinės bei humanitarinės krizės. Daugeliui dalyvių festivalis yra ne tik filmų rinka, bet ir sąžinės tribūna.
Festivalio atsakymai ir subtili pusiausvyra
Festivalio vadovybė susidūrė su spaudimu iš kelių pusių. Šimtai režisierių ir menininkų ragino Veneciją pasmerkti smurtą Gazoje ir peržiūrėti kvietimus į žinomų asmenybių renginius, kurie viešai remia Izraelį. Venecijos Bienalė gynė festivalį kaip vietą atviram dialogui ir meniniams pristatymams, tuo tarpu festivalio direktorius Alberto Barbera pabrėžė svarbą išlaikyti kvietimus atvirus menininkams, tuo pačiu reiškiant užuojautą dėl civilių aukų. Jurijos pirmininkas Alexander Payne viešai pasirinko koncentruotis į kiną ir vengė politinės pozicijos.
Palyginimai, kontekstas ir kultūrinis poveikis
Šis Venecijos įvykis primena ankstesnes situacijas, kai kino renginiai susidurdavo su politika: nuo karo priešininkų demonstracijų kino festivaliuose iki menininkų, panaudojančių premjeras kaip protesto platformas. Palyginti su pastarųjų metų stipriai politizuotais festivaliais, Venecija istoriniu požiūriu buvo mažiau akivaizdžiai politinė, todėl ši protestų banga ypač įsimintina. Režisieriams, kurių kūriniai tiesiogiai nagrinėja konfliktus, perkėlimus ar etinius klausimus, festivalių atmosfera gali lemti priėmimą ir programavimą.
Pramonės viduje pastebima, kad politiškai įkrautos akimirkos gali pertvarkyti festivalio naratyvus ir filmo viešinimą. Filmas atsiskleidžia ne tik ekrane, bet ir platesnėje diskusijoje, kurią sukelia festivalis; 2025 metais filmai, nagrinėjantys žmogaus teises, gali sulaukti didesnio dėmesio — arba griežtesnės kritikos — dėl įtemptos nuotaikos Lido saloje.
Kritika ir prieštaros: žodžio laisvė prieš raginimus atšaukti kvietimus
Debatai kėlė sudėtingus klausimus: ar kultūros institucijos turėtų atšaukti kvietimus menininkams dėl jų politinių pažiūrų, ar saugoti meninį įtraukimą net tada, kai vyrauja moralinis pasipiktinimas? Palaikantieji protestą teigia, kad kultūrinis tylėjimas reiškia bendrininkavimą; o oponentai įspėja, kad boikotai kelia cenzūros riziką ir slopina dialogą. Abi pozicijos turi atgarsį kino pramonėje, kur karjeros, užsakymai ir apdovanojimai jautriai reaguoja į viešą nuotaiką.
Užkulisiuose ir viešieji atsakai
Festivalio lankytojai apibūdino šventišką, karnavališką energiją, kuri nemažino žinutės rimtumo. Kai kurie dalyviai palaikė įsikišimą kaip būtinas moralinis spaudimas; kiti sakėsi jautęsi nejaukiai, kai aktyvizmas užgožė seansus. Socialinės medijos reakcijos buvo padalintos: režisieriai ir kino mėgėjai diskutavo, ar festivalis turėtų permainyti savo šventišką pobūdį į pilietinį įsitraukimą.
"Venecija visada buvo rodiklis, kur kino kultūra susikerta su visuomene",— sako kino istorikė Lucia Romano. "Šis protestas įkūnija naują etapą: festivaliai nebe neutralių prekių turgūs. Tai arenos, kur viešai tariamos ir derinamos pasaulinės politikos bei kinematografinis menas."
Išvados: ką tai reiškia kinui ateityje
Protestai Venecijoje rodo, kad kino festivaliai ir toliau išliks kultūrinės politikos fronto erdvėmis. Režisieriams, kuratoriams ir žiūrovams iššūkis bus išlaikyti meninį dialogą neleidžiant kiekvienos premjeros virsti politine kovos zona. Lido spektaklis priminė, kad kinas gyvena platesniame pasaulyje — ir kad raudonas kilimas kartais gali tapti tarptautinės sąžinės kanalu, keičiančiu filmų aptarimą, platinimą bei priėmimą.
Paskutinė mintis
Ar laikote protestus esminiu solidarumo veiksmu, ar nepatogia intervencija, jų buvimas Venecijoje performuoja festivalio akimirką. Tikėkitės, kad ateities leidimai dar tiesiogiau svarstys kultūros etines pareigas krizės metu.
Šaltinis: variety
Komentarai