5 Minutės
Meno žmonės reikalauja, kad Venecija užimtų poziciją
Šimtai kino kūrėjų, aktorių ir kultūros veikėjų iš Italijos ir viso pasaulio pasirašė atvirą laišką, ragindami Venecijos kino festivalį spręsti Gazos humanitarinę katastrofą. Išskirtinėje pasirašiusiųjų sąraše yra festivalio veteranų ir dažnų svečių, tokių kaip Ken Loach, Toni Servillo (Paolo Sorrentino 2025 m. atidarymo filmo La Grazia žvaigždė), seserys Alba ir Alice Rohrwacher, Jasmine Trinca, Céline Sciamma, Audrey Diwan, Charles Dance ir Palestinos režisierių duetas Arab Nasser ir Tarzan Nasser, ką tik gavę Kanų Un Certain Regard prizą už Once Upon a Time in Gaza.
„Be žmoniškumo nėra kino“
Laiške teigiama, kad meninės institucijos negali likti neutralios prieš masinį sukeltą kentėjimą, cituojami beveik 250 Palestinos žiniasklaidos darbuotojų žuvimo atvejai nuo konflikto pradžios. Jame priešinamasi senam pramogų pasaulio refrenui „šou turi vykti“, teigiant, kad festivalis turi nutraukti „abejingumo tėkmę“ ir sudaryti erdvę Palestinos balsams bei nuoseklioms diskusijoms apie etninio valymo, apartheido ir okupacijos kaltinimus.
Kas pasirašė ir kodėl tai svarbu
Pasirašiusiųjų spektras yra platus: politiniu požiūriu nusiteikę autoriai, kaip Ken Loach, kurio socialinio realizmo filmai ilgą laiką susiejo politiką ir kiną; Paolo Sorrentino artimos aplinkos aktorius Toni Servillo; poetinės, bet politiškai atidžios Rohrwacher seserys; ir Arab bei Tarzan Nasser, kurių neseniai sukurtas Gazos kontekste filmuotas darbas atneša skubų regioninį liudijimą į Europos ekranus. Toks festivalio žvaigždžių ir aktyvistų derinys pabrėžia platesnę tezę: kino festivaliai nėra vien tik prekybos ir premjerų vietos, jie — vieši forumai, formuojantys kultūrinę atmintį.
Palyginimai ir kontekstas
Once Upon a Time in Gaza galima skaityti kartu su kitais aktualiais konflikto kinematografiniais darbais — filmais, kaip Kaouther Ben Hania The Man Who Sold His Skin ar pernai pasirodžiusiu Dani Rosenberg Of Dogs and Men — kūriniais, kurie siekia perteikti šiuolaikinį traumą kino forma. Paolo Sorrentino La Grazia, kaip Venecijos atidarymo filmas, atspindi festivalio polinkį į autoriaus spektaklį; laiško autoriai teigia, kad toks programavimas turėtų būti subalansuotas nuolatinėmis platformomis pasakojimams iš Gazos pristatyti.
Bienalės atsakas ir festivalio programavimas
Bienalė išleido santūresnį atsakymą, nurodydama Venecijos istoriją kaip atviros diskusijos vietą ir paminėdama šių metų programą kaip įrodymą. Pareiškime buvo akcentuotas Kaouther Ben Hania filmas The Voice of Hind Rajab — dramatizacija, nagrinėjanti penkerių metų Palestinos mergaitės žūties atvejį — kaip varžybų pavadinimas. Bienalė taip pat pažymėjo, kad pernai programoje buvo darbų, sukurtų po spalio 7-osios, siūlydama, kad Venecija laiko save dėmesinga ir atvira dialogui.
Kino festivaliai kaip politinės scenos
Kino festivaliai jau seniai yra tarsi lydyklos, kur susiduria menas ir aktyvizmas. Nuo Kanų premjerų, kurios provokuoja protestus, iki Berlyno retrospektyvų, kurios vėl atveria istorines diskusijas, festivaliai nukreipia tarptautinį dėmesį. Programavimo pasirinkimai — kas rodoma, kokios diskusijos rengiamos, kam parodyti palaikymą raudonajame kilime — siunčia signalus tiek industrijos dalyviams, tiek pasaulinei publikai. Organizatoriai susiduria su spaudimu būti tiek kuratoriais, tiek sąžinės sergėtojais.
Ekspertų požiūris
„Festivaliai išsivystė į pilietines erdves, kur susikerta naratyvas ir politika,“ teigia kino kritikė Anna Kovacs. „Venecija turi matomumą, kad sustiprintų marginalizuotus balsus; jos reakcija atgarsius pajus kituose festivaliuose visame pasaulyje.“
Protestai, paneliai ir viešoji reakcija
Atskira Italijos menininkų grupė, Artisti #NoBavaglio tinklas, paskelbė viešą protestą „sustabdykite genocidą“ rugpjūčio 30 d., festivalio atidarymo savaitgalį. Ar festivalis pridės specialias diskusijų sesijas, seansus ar nuolatines forumų erdves — tai pagrindinis peticijos reikalavimas: ne vienkartinis gestas, o nuolatinis „pokalbių ir iniciatyvų fonas“ Palestinos pasakojimams.
Ką tai reiškia žiūrovams ir industrijai
Kinefilams ir kino industrijos specialistams diskusija kelia praktinius klausimus apie programavimo etiką, spaudos aprėptį ir kino kultūros vaidmenį konflikto metu. Žiūrovai dabar tikisi, kad festivaliai suderins žavesį su atsakomybe — tiek dėl to, ką jie rodo, tiek dėl to, kaip skatina sudėtingas diskusijas.
Išvada: kinas, sąžinė ir debatai nuo Kanų iki Venecijos
Venecijos atsakas išbandys festivalio vaidmenį kaip tarptautinę kultūrinę sceną. Ar organizatoriai pasirinks plėsti Palestinos atstovavimą ir rengti nuolatinį dialogą, ar remsis tik esama programa, diskusija apie Gazą jau pakeitė lūkesčius, ką reiškia pasaulinis kino festivalis — dalis kino pristatymas, dalis viešoji aikštė. Bendruomenei, kuri vertina pasakojimą, lieka klausimas: ar festivaliai gali vienu metu talpinti premjeras ir atsakomybę?
Šaltinis: hollywoodreporter
Komentarai