6 Minutės
Jameso Camerono saga sugrįžta į didžiuosius ekranus su trečiąja dalimi – „Avataras: ugnis ir pelenai“. Šis filmas, kaip ir jo pirmtakai, žengia į kino teatrus su milžiniškais lūkesčiais, žadėdamas dar neregėtą vizualinį spektaklį. Tačiau, nepaisant technologinės meistrystės, kuri ir vėl kelia kartelę visai industrijai, naujoji dalis palieka dvejopą įspūdį. „Avataras: ugnis ir pelenai“ yra filmas, kuris lygiomis dalimis vizualiai įspūdingas, bet ir tematiškai nuviliantis – tai stulbinantis techninis pasiekimas, kurį, deja, varžo kūrybinis sąstingis ir scenarijaus trūkumai. Šioje apžvalgoje detaliai išnagrinėsime šį dvilypumą, įvertindami filmo vaizdo efektus, veiksmo scenas, scenarijaus sprendimus ir bendrą poveikį žiūrovui.
1. Vizualinė didybė: Cameronas vėl kelia kokybės kartelę
Jameso Camerono vardas jau seniai tapo technologinio proveržio kine sinonimu. Kiekvienas jo „Avataro“ filmas ne tik išnaudoja naujausias technologijas, bet ir nustato standartą, į kurį lygiuojasi visa industrija. „Ugnis ir pelenai“ tęsia šią tradiciją su kaupu. Filmo vizualiniai efektai (CGI) yra tiesiog neįtikėtini – gerokai pranašesni už bet ką, kas iki šiol buvo rodoma kino teatruose. Cameronas tarsi parodo visam pasauliui, „kur technologiškai turėtume būti dabar“, ir kontrastas su kitais didelio biudžeto filmais yra akivaizdus.
Žiūrovo patirtis yra tiesiog pribloškianti. Kiekvienas kadras yra taip preciziškai sukurtas, kad smegenys atsisako patikėti, jog tai, kas matoma ekrane, neegzistuoja realiame pasaulyje. Pavyzdžiui, scenos, kuriose sekliame vandenyje į uolas daužosi putos, atrodo absoliučiai tikroviškai. Tikrasis suvokimas ištinka vėliau, galbūt jau važiuojant namo, kai staiga supranti: beveik niekas, ką ką tik matei ekrane, realiai neegzistuoja. Šis įsipareigojimas realizmui yra Camerono vizitinė kortelė.
Veiksmo scenos taip pat vertos aukščiausių pagyrų. Tai yra absoliutus spektaklis, kuriame Na'vi, žmonės ir Pandoros fauna susiduria įspūdinguose mūšiuose. Šios scenos yra tikras smagumas ir išsiskiria iš nuobodžios didelio biudžeto filmų rutinos. Tačiau, kol akys mėgaujasi neginčijamu vizualiniu šedevru, protas lieka alkanas – filmo turinys, deja, neprilygsta jo formai.
2. Scenarijaus nuovargis: Kai formulė tampa pančiais
Nepaisant kvapą gniaužiančios techninės pažangos, filmo scenarijus kenčia nuo kūrybinio sąstingio. Atrodo, kad Cameronas rado patogią ir pelningą formulę, kurios nenori paleisti, o tai trečiojoje sagos dalyje jau ima varginti.
2.1. Pasikartojanti siužeto struktūra
„Ugnis ir pelenai“ akivaizdžiai skolinasi siužeto elementus tiek iš pirmojo filmo, tiek iš „Vandens kelio“. Filme yra momentų, kurie yra tiesioginė pirmojo „Avataro“ kopija, ir tai nebekelia jokio įspūdžio. Toks pasikartojimas sukelia žiūrovui nusivylimo jausmą: momentas, turėjęs priblokšti, dabar nieko nereiškia, nes tai jau matyta anksčiau. Tai sukelia tam tikrą „nutirpimo“ jausmą.
Filmas praleidžia progą sukurti tikrą „tvirto žandikaulio atvėpimo“ momentą, panašų į tą, kurį sukėlė „Imperija kontratakuoja“. Užuot pasiūlęs netikėtą posūkį, kuris priverstų nekantriai laukti tęsinio, Cameronas lieka ištikimas saugiam keliui. Kyla retorinis klausimas: ar režisierius turėtų „sulaužyti nusistovėjusią tvarką vardan meno“, ar laikytis formulės, kuri garantuotai „uždirba porą milijardų dolerių“? Panašu, kad atsakymas jau aiškus.
2.2. Spiderio charakterio supaprastinimas
Vienas labiausiai nuviliančių scenarijaus sprendimų yra susijęs su Spiderio personažu. Filme Eywa suteikia jam galimybę kvėpuoti Pandoros oru be kaukės. Šis sprendimas yra visiškai absurdiškas ir, kalbant atvirai, paviršutiniškas.
Svarbiausia, kad šis pokytis „ištrina tai, kas darė Spiderį patrauklesniu“. Jo nuolatinis poreikis dėvėti kaukę ir fizinis negalėjimas susijungti su Eywa pabrėžė jo, kaip „ateivio“, statusą tarp Na'vi. Tai buvo vidinio konflikto šaltinis, kuris darė personažą įdomų. Pašalinus šią esminę kliūtį, Spideris tampa gerokai paprastesniu ir mažiau įsimenančiu.
2.3. Neišnaudotas Ugnies Na'vi potencialas
Ugnies Na'vi gentis yra neabejotinai „įdomiausia šio filmo dalis“. Priešingai nei anksčiau matytos dvasingos gentys, šie Na'vi yra apibūdinami kaip „pagonys“, kurie „atsisakė Eywa“. Jie yra „laukiniai, žiauresni, brutalūs“, o jų kovos stilius tai tik patvirtina. Tai atveria duris naujoms temoms ir konfliktams.
Deja, šis milžiniškas potencialas lieka neišnaudotas. Filme Ugnies Na'vi atlieka tik nenuspėjamų veiksnių vaidmenį. Jų istorijai, kultūrai ir netikėtai sąjungai su Quaritchu skiriama akivaizdžiai per mažai laiko, paliekant žiūrovą norėti daugiau.
Šis kūrybinio nuovargio jausmas, deja, persmelkia ne tik scenarijų – jo atgarsius galima išgirsti ir filmo garso takelyje.
3. Garsas ir muzika: Jameso Hornerio šešėlyje
Muzika yra neatsiejama filmo atmosferos dalis, o originalus Jameso Hornerio garso takelis pirmajam „Avatarui“ tapo ikonišku. Nors trečiosios dalies muzika yra „žingsnis į priekį“ lyginant su „Vandens keliu“, jai vis dar trūksta to „muzikinio smūgio“, kurį turėjo originalas.
Naujasis garso takelis, panašiai kaip ir visas filmas, dažnai remiasi jau pažįstamomis muzikinėmis temomis iš pirmosios dalies. Užuot kūręs naują, savitą skambesį, kompozitorius dažnai grįžta prie Hornerio palikimo, taip tik sustiprindamas bendrą pasikartojimo įspūdį. Net ir muzika prisideda prie jausmo, kad saga sunkiai randa naujų būdų išreikšti save.
4. Išvada: Dviejų triukų ponis
Apibendrinant, „Avataras: ugnis ir pelenai“ yra įspūdingas reginys, kuriam trūksta tematinio gilumo ir originalumo. Filmas patvirtina, kad Jamesas Cameronas šiuo metu yra tarsi „dviejų triukų ponis“. Pirmasis jo triukas – sukurti neprilygstamą technologinį stebuklą. Antrasis – pateikti neįtikėtinai smagų ir įtraukiantį veiksmo spektaklį.
Tačiau kai kuriama saga apie „šeimą, įsibrovėlius, konfliktą, kerštą ir sielvartą“, šių dviejų triukų „nebepakanka“. Technologinis spindesys negali kompensuoti scenarijaus trūkumų ir tematinio pasikartojimo.
Galutinis verdiktas? Filmą „verta pažiūrėti, kai jis pasirodys transliavimo platformose“. Tačiau reikia pripažinti, kad tokiu būdu prarandama „90 % priežasčių“, dėl kurių šį filmą apskritai verta žiūrėti – jo vizualinė didybė tiesiog sukurta didžiausiam įmanomam ekranui. „Avataro“ saga atsidūrė kryžkelėje tarp finansiškai saugios formulės ir būtinybės evoliucionuoti meniškai. Belieka tikėtis, kad ateityje Cameronas pasirinks pastarąjį kelią.
Palikite komentarą