7 Minutės
A World Built on Drama and Humanity
Skirtingai nuo daugelio komercinių siaubo filmų, kurie pasikliauja vien tik staigmenomis ir šokais, The Conjuring franšizė visuomet statė į žmonių dramą ir emocionalumą. James Wan suprato, kad tikras siaubas veikia tada, kai žiūrovas rūpinasi personažais, kuriuos mato ekrane. Be empatiško ryšio su veikėjais, bet kokie garsai ar vizualiniai triukai liktų tušti; serija pavyko todėl, kad veikėjų žmogiškumas suteikė istorijoms svorį.
Wan pasakojimo stilius derino klasikinius siaubo elementus su giliais emociniais motyvais. Taip susiformavo pasaulis, kuris atrodė gyvas ir nuoseklus — pagrindas buvo intensyvus, asmeniškas Edo ir Lorraine Warrenų tyrinėtojų ryšys. Jų meilės ir atsidavimo istorija tapo The Conjuring siela: šie filmai ne tik apie vaiduoklius ar demonus, bet ir apie tikėjimą, ištikimybę šeimai bei meilės galią, kovojant su tamsa.
Wan požiūris buvo paprastas, bet efektyvus: pirmiausia sukurkime emocinį karkasą, o tik tada sluoksniuokime siaubą. Būtent todėl originalūs filmai veikė—mes stebėjome ne vien tik užgrobimus ar kaprizinius triukus ekrane, o žmones, kovojančius vieni už kitus prieš nežinomą blogį. Tokia žmogaus-orientuota dramaturgija leidžia baisiausiems įvykiams įgyti reikšmės ir ilgiau išlikti žiūrovų atmintyje.
Fear Through Story, Not Noise
The Conjuring visatoje baimė išauga iš pasakojimo, o ne iš pigios triukšmo isterijos. Nors čia yra nuotaikingas garso dizainas ir kartais pasirodo netikėti šokai, jie tarnauja pasakojimui ir negali jo pakeisti. Garsas ir vizualai padeda stiprinti emocinę įtampą, bet tik tada, kai veikia kartu su išvystytais personažais ir jų istorijomis.
Siaubas čia kyla natūraliai iš veikėjų vidinių kelionių: tai baimė prarasti artimuosius, strigtis tikėjime ar susidurti su dvasine krizė. Wan sugebėjo atnaujinti „apsėsto namo“ potipį, nes jis išnaudoja universalų, primityvų poreikį apsaugoti šeimą ir išlaikyti tikėjimą. Šie egzistenciniai elementai padaro scenas autentiškas ir ilgam užfiksuoja žiūrovo dėmesį.
Tačiau ši filosofija, regis, prarado dalį savo jėgos filme Last Rites, kur emocinis pagrindas kartais atrodo silpnesnis nei ankstesniuose įrašuose.
Michael Chaves’ Struggle With the Formula
Šįkart James Wan vaidina tik prodiuserio rolę ir režisūrą patiki Michaelui Chaves — režisieriui, žinomam pagal The Curse of La Llorona ir The Conjuring: The Devil Made Me Do It. Chaves rodo gerą techninį meistriškumą, tačiau sunkiai atkuria emocinį svorį, kuris ilgą laiką buvo šios franšizės stiprioji pusė. Jo bandymai imituoti Wan metodus dažnai virsta paviršutiniška mimika be tos vidinės įtampos, kuri slegia gerai parašytus siaubo pasakojimus.
Filme Last Rites trūksta to lėto, užsitęsiančio įtampos augimo, kuris padarė pirmąjį Conjuring nepamirštamą. Tiesiog sakant, filmas dažnai nėra baisus. Ten, kur Wan statė ant atmosferos, subtilios kameros choreografijos ir personažų vystymo, Chaves remiasi nuspėjamomis scenomis, perteklinėmis vizualinėmis priemonėmis ir dažnai pakartotinais sprendimais. Dėl to įtampa pranyksta dar iki kulminacijos, o scenos, kurios turėtų spausti krūtinę, lieka „permatomos“ ir nejudina žiūrovo giliau.
Aišku, Chaves bando atkurti Wan parašą — ilgų kadrų įtampa, lėtai slenkanti kamera, religinės simbolikos įterpimas — tačiau trūksta tikslumo ir emocinio svorio, kurie darė Wan darbus tokiais paveikiais. Dėl to Last Rites dažnai atrodo kaip atspindys praeities šlovės, o ne naujas balsas franšizėje.
Plot: Revisiting the Warrens’ Legacy
Siužetas sukasi apie Judy Warren, Edo ir Lorraine dukterį. Filmas prasideda keliasdešimt metų anksčiau, kai demoninė jėga bando atimti kūdikę iš Lorraine gimdymo metu — scena, kuri turėtų nustatyti grėsmės mastą ir emocinį foną. Vėliau pasakojimas persikelia į 1980-uosius, kur Judy jau suaugusi ir Laukimo tarnyba bei jos tėvai ruošiasi pasitraukimui iš aktyvios veiklos. Šis laiko peršokimas suteikia galimybę nagrinėti paveldą, šeimos ryšius ir kaip praeities traumos formuoja dabartį.
Lygiagrečiai vystomas šalutinis siužetas apie šeimą, kurią persekioja prakeiktas veidrodis — tas pats daiktas, kuris kadaise grasino Judy gyvybei. Kai artimas draugas ir kunigas mįslingomis aplinkybėmis miršta, Warrenai vėl įtraukiami į paskutinį tyrimą, kuris priverčia juos susidurti su savo praeitimi ir išbandyti tikėjimo ribas. Šio dramatiško susidūrimo potencialas galėtų suteikti stiprų emocinį centrą, tačiau filme jis ne visada realizuojamas pilnai.
Daug kas čia atrodo pažįstama: apsėdimo scenos, egzorcizmo ritualai, net emociniai taškai, kurie skirti sujaudinti žiūrovą. Vis dėlto šįkart trūksta tikros grėsmės pojūčio. Demonai tampa estetiniu elementu, o ne tikru priešu; posūkiai tampa nuspėjami, o emocinis intensyvumas dažnai praranda aštrumą. Tai ne visai prastas pasirinkimas — kai kurios scenos vis dar veikia — bet bendras įspūdis yra ne pabaigos aukštis, o lėtas nusileidimas iki neutralaus tono.
A Franchise Running on Memory
Jeigu Last Rites vis dar išlaiko žiūrovo dėmesį, tai dažniausiai dėl emocinio pamato, kurį prieš daugelį metų sukūrė James Wan. Patrick Wilson ir Vera Farmiga tarpusavio chemija išlieka stipri; jų poros dinamika ir toliau suteikia šilumos ir žmogiškumo net ir silpnesniuose siužeto momentuose. Tai primena, kad stiprūs aktorių santykiai gali užnešti filmą tose vietose, kur režisūrinės idėjos galbūt neįgyvendintos iki galo.
Tačiau už nostalgijos ribų naujovių yra mažai. Filmas nieko esminio neprideda prie Conjuring mitologijos — jis neišplečia pasaulio, nei sukuria įsimintino antagonisto ar reikšmingo naujo naratyvinio sluoksnio. Visgi, teigiamai vertintina, kad filmas ir nesuteikia žymesnio pavojaus ar dėmės šiai franšizei; jis tiesiog prideda raminamąją, bet ne revoliucinę užbaigą.
Galiausiai The Conjuring: Last Rites nėra nei visiškai prastas, nei išskirtinai geras — tai silpnas, praeities šlovės aidėjimas. Jei tai tikrai yra paskutinė dalis, knyga uždaroma tyliai, be grandiozinių finalinių akordų: ji daugiau respektuoja sukurtą palikimą nei kuria naują, išskirtinę viziją.
Verdict
⭐ Įvertinimas: 6/10
Privalumai: tvirti aktorių pasirodymai, pažįstamas emocinis pagrindas, atmosferinė kinematografija
Trūkumai: silpnas įtempimas, kartojami siaubai, režisūros spragos ir vietomis paviršutiniška simbolika
James Wan palikimas išlieka svarbus ir reikšmingas, tačiau Last Rites primena, kad The Conjuring siela ilgą laiką buvo Wan rankose — be jo režisūrinės vizijos baimė ima blankti. Tai filmas, kuris veikia labiau kaip pagarbos aktas originalioms idėjoms, o ne kaip naujas, drąsus žingsnis siaubo žanro link.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą