8 Minutės
Era, kuri pakeitė internetinių pažinčių diskursą, pabaiga
Po daugiau nei dešimtmečio eteryje MTV nutraukė „Catfish: The TV Show“ rodymą pasibaigus devintajam sezonui. Tinklas toliau transliuos jau sukurtų serijų biblioteką ir leis prodiuseriams ieškoti naujų platformų bei kanalų, kuriuose būtų galima licencijuoti formato teises. Žmonėms, kurie augo stebėdami, kaip skaitmeninės pažintys atsiskleidžia per pagrindinį vakaro laiką, tai atrodo kaip uždarytas skyrius – laida, kuri ne tik atspindėjo, bet ir formavo internetinės eros pažinčių pokalbius.
„Catfish“ pradėjo gyvavimą kaip 2010 metų dokumentinis filmas ir perėmė plačiąją kultūrą, apibrėždama šiuolaikinį reiškinį: žmones, kurie kuria fiktyvias internetines tapatybes, siekdami apgauti romantinius partnerius. Kai televizijos serija pasirodė 2012 m., vedėjas Nev Schulman ir bendraautorius Max Joseph tas grynas, tyrimų kupinas dvasių transformavo į serializuotą formatą, suderintą iš konfrontacijos, polėkio išsivalyti, ir kartais švelnių susitaikymų.
Per ilgą laidos gyvavimą ji tapo ne vien tik pramoginiu reiškiniu – „Catfish“ ėmė formuoti visuomenės žodyną apie „interneto apgaulę“, skatinti diskusijas apie skaitmeninės tapatybės patikimumą ir atkreipti dėmesį į technologijų ir emocijų sąveiką. Serijos atvejai dažnai iliustravo, kaip socialinių tinklų algoritmai, pažinčių programėlės ir vizualinių redagavimo įrankių prieinamumas keičia tai, kaip mes kuriame ir suvokiame save internete.
Kaip laida keitėsi per devynis sezonus
Pirmuosius septynis sezonus vedė Nev Schulman ir Max Joseph; Joseph 2018 m. pasitraukus į laidos vedėjų gretas pradėjo atkeliauti svečių vedėjai. Į juos įėjo tiek muzikos industrijos atstovai – pavyzdžiui, Elle King ar Machine Gun Kelly – tiek sporto pasaulio veidai, tokie kaip Nick Young. Vėliau į laidos nuolatinių vedėjų sąrašą įsiliejo Kamie Crawford, kuri kartu su Schulman vedė 96 serijas ir tapo pastovia figūra. Iki 2024 m. liepos pasibaigus devintajam sezonui, gamybos ateitis ilgą laiką buvo neaiški, kol MTV oficialiai patvirtino laidos nutraukimą.
Be vedėjų kaitos, „Catfish“ siužetinė ir techninė struktūra nuolat vystėsi kartu su pačiais socialiniais tinklais. Ankstyvieji sezonai dažnai nagrinėjo apgaules, kilusias MySpace ir ankstyvosios Facebook eros kontekste, kur profilių tikrinimas buvo ribotas ir anonimiškumas lengviau sukeldavo romantines iliuzijas. Vėlesnėse serijose nagrinėtos temos ėmė apimti Instagram kultūros vaidmenį, pažinčių programėlių (pvz., Tinder, Bumble) dinamiką, skaitmeninių vaizdų redagavimo įrankių įtaką bei deepfake technologijų grėsmę.
Laidos dėstymas ir intervencijų metodai taip pat priaugo profesionalumo: vėlesniuose sezonuose prodiuseriai dažniau naudojosi tyrėjų, kibernetinio saugumo specialistų ir vietinių teisėsaugos kontaktų pagalba, kai situacijos išsivystydavo į galimus nusikaltimus ar rimtą tapatybės vagystę. Tuo pačiu formatas išlaikė savo populiarų elementą – tiesiogines konfrontacijas ir emociškai intensyvius susitikimus, kurie gerai veikia televizijos pasakojime.
Tarptautinės versijos Kolumbijoje, Čilėje, Brazilijoje, Meksikoje ir Jungtinėje Karalystėje pabrėžė, kad skaitmeninės tapatybės nerimas nėra vien regioninis reiškinys, o globali socialinė problema. Kiekvienas lokalus formatas adaptavo pagrindines laidos idėjas prie vietinio kultūrinio konteksto ir teisinių realijų – nuo privatumo įstatymų iki visuomenės požiūrio į viešą gėdą.
Paveldo, kritikos ir kultūrinės įtakos apžvalga
„Catfish“ nusipelno pripažinimo už tai, kad internetinę apgaulę atvedė į kasdienį žodyną ir televizijos istorinį naratyvą. Laida dažnai minima kaip viena iš pirmųjų, kurios dėka plačioji auditorija pradėjo rimtai galvoti apie tai, kaip asmeninės tapatybės gali būti manipuliuojamos skaitmeniniame amžiuje. Ji taip pat turėjo įtakos kitų dokumentinių ir realybės formatų atsiradimui, kurie nagrinėja internetinius santykius – nuo kriminalinių pažinčių serijų iki transliacinių dokumentų apie skaitmenines apgaules.
Tačiau „Catfish“ irgi susidūrė su kritika. Žiūrovai ir kai kurie ekspertai kėlė klausimus dėl scenarizuotumo elementų: ar tam tikros konfrontacijos būdavo šiek tiek režisuojamos siekiant emocinės įtampos ir reitingų? Etiniai klausimai liko aktualūs – ypač kalbant apie „ambush“ tipo susitikimus, kai asmuo yra netikėtai priverčiamas susidurti su jo tariamu apgaulingu partneriu, ir apie tai, kokios ilgalaikės psichologinės pasekmės gali kilti viešam išeksponavimui.
Tuo pat metu, daug dalyvių pranešdavo, kad po dalyvavimo juose jie patyrė uždarymą ar aiškumą dėl situacijos, o interneto bendruomenės dažnai solidarizuodavosi su poromis arba aktyviai kritikuodavo „surinkimo“ metodus bei moralinius laidos pasirinkimus. Fanų diskusijos, podkastai ir analizės sprendė ar laidos intervencijos buvo konstruktyvios, ar jos tiesiog ieškojo dramatiškumo – šis debatas pratęsė ir išryškino platesnę klausimų apie skaidrumą, atsakomybę ir žiniasklaidos etiką diskusiją.
Be to, „Catfish“ prisidėjo prie platesnio socialinių mokslų, teisės ir technologijų tyrimų laukų susidomėjimo – akademikai ir praktikai ėmėsi analizuoti, kaip tokie televizijos produktai formuoja visuomenės supratimą apie rizikas internete ir kokių prevencinių priemonių reikėtų imtis. Pavyzdžiui, diskusijos apie psichologinę apsaugą, viešą asmens duomenų valdymą ir platformų atsakomybę tapo dažnesnės tiek žiniasklaidoje, tiek renginiuose, skirtuose skaitmeniniam saugumui ir etikai.
Pramonės kontekstas ir galimi ateities keliai
Laidos nutraukimas įvyko kontekste, kuriame televizijos ir transliavimo industrija greitai keičiasi. Medijų konsolidacija, tinklų persitvarkymai ir korporatyvinės pertvarkos – pavyzdžiui, didžiųjų žaidėjų restruktūrizacijos ir biudžetų perpaskirstymai – verčia tinklus peržiūrėti, kurios serijos atitinka ilgalaikes strategijas. Dėl šių pokyčių daugelis ilgaamžių formatų patiria peržiūrą ir sprendimus apie tęsinį ar nutraukimą priima atsižvelgdami į tarptautinių licencijų potencialą, srautinių paslaugų priemonių pritaikomumą ir socialinių tinklų augimo strategijas.
Jeigu „Catfish“ suras naują namų platformą, tikėtina, kad laidos forma keisis. Ateities adaptacijos galėtų labiau pabrėžti restauracinį pasakojimą, kai dėmesys skiriamas atstatymui ir emociniam gydymui po apgavystės, arba įtraukti ekspertų vedamas verifikavimo technikas – pavyzdžiui, kibernetinės forenzikos žingsnius ir teisines procedūras. Giliųjų netikrų vaizdų (deepfake) ir automatizuotų tapatybės klonavimo atvejų gausa gali skatinti formatą plėsti tyrimų komponentą, įtraukiant daugiau teisinių ir technologinių specialistų.
Srautinės platformos su dokumentinių ir true-crime programų auditorija gali būti natūralus variantas – tokios platformos dažnai turi lankstesnį biudžetą, platesnį tarptautinį pasiekiamumą ir gebėjimą remtis ilgalaikėmis serijomis bei papildomu, giluminiu turiniu (pvz., taip pat parengti papildomus dokumentinius epizodus ar užkulisių turinį). Taip pat yra galimybių modeliuoti formatą taip, kad jis būtų labiau interaktyvus: įtraukti žiūrovų verifikacijos įrankius, bendruomenės moderavimo gaires ir edukacinį turinį apie saugumą internete.
Kritikė Anna Kovacs trumpai pastebėjo: „'Catfish' buvo tiek veidrodis, tiek stiprintuvas tam, kaip mes atliekame tapatybės vaidmenis internete. Jos nutraukimas signalizuoja tinklų nuotaiką dėl hibridinių dokumentikos ir realybės formatų vertinimo, bet reiškinys, kurį ji fiksavo, anaiptol nesibaigė.“ Tai atspindi platesnę pramonės diskusiją: formatai, kurie sujungia žurnalistinius tyrimus su televiziniu dramatiškumu, turi rasti pusiausvyrą tarp etiško elgesio ir auditorijos pritraukimo.
Smulkesnės užkulisių detalės ir trivia primena laidos kilmę: Nev Schulman pirmą kartą pasiekė viešumą per 2010 m. dokumentinį filmą „Catfish“, o Max Joseph turėjo cinematografijos ir montažo foną, vėliau režisavo ir ilgo metro projektus. Už televizijos ribų Schulman neseniai paskelbė apie karjeros pokytį – jis įgijo nekilnojamojo turto brokerio licenciją Niujorke, kas yra priminimas, kad ekrane ir už jo ribų karjeros keliai dažnai išsiskiria ir persipina.
Neaišku, ar „Catfish“ vėl pasirodys kitoje platformoje, ar taps kultūriniu artefaktu, bet jos indėlis į pasitikėjimo, tapatybės ir internetinės romantikos diskusijas jau įrašytas į televizijos istoriją. Santykių realybės TV ir socialinių tinklų eros dokumentinių filmų gerbėjams laidos nutraukimas uždaro vieną skyrių, tačiau palieka daugybę temų ir medžiagos, kurias gali nagrinėti ateities kūrėjai: nuo technologinio apgaulės anatomijos iki žiniasklaidos atsakomybes skatinančių etinių modelių.
Praktinė perspektyva: kūrėjams ir teisėsaugos institucijoms svarbu stiprinti žinių apie tapatybės apsaugą sklaidą, o žiūrovams – išlaikyti kritišką požiūrį į tai, ką jie mato internete. Liks klausimas, kaip formatas galėtų tapti ne tik pramoga, bet ir įrankiu, skatinančiu skaitmeninį raštingumą, o tai galėtų reikšti bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis, technologijų įmonėmis ir švietimo sektoriais.
Šaltinis: variety
Komentarai