7 Minutės
Jimmy Kimmel jautriai ir su dideliu atgarsiu antradienį grįžo į vėlyvąją televiziją, po šešių dienų sustabdymo, kuris trumpai nuėmė jo laidą nuo eterio. Atsidarymas buvo vienu metu ir keistas, ir asmeniškas: naujienų klipai pateikė akimirką kaip istorinę, užkulisiuose matėsi Kimmelis ir jo pagalbininkas Guillermo Rodriguez apsirengę tigrų ir bananų kostiumais, o po to seka sausas, ironizuojantis pasakymas — priminimas, kad net ir sudėtingas sugrįžimas išlieka televizijos performansu. Šis atidarymas ne tik demonstravo šou-formulės elementus, bet ir parodė, kaip popkultūros ritmas susipynė su rimta viešąja diskusija.
Kimmelis monologe dėkojo neįprastai plačiai palaikymo koalicijai — nuo kolegų komikų, tokių kaip Stephen Colbert, John Oliver ir Conan O'Brien, iki konservatyvių komentatorių, viešai gynusių jo teisę reikšti nuomonę. Jis atvirai pripažino, kad kai kurie jo rėmėjai yra politiniai oponentai, su kuriais jis esą stipriai nesutinka, ir išreiškė padėką už jų pasirengimą ginti prieš tai, ką pavadino reguliatorių ir transliuotojų perdėtu įsikišimu. Tokia netikėta politinė įvairovė palaikančiųjų rate atvėrė platesnę diskusiją apie principus, o ne vien politinę lojalumą.
Grįžimo centre buvo tiesioginis, akivaizdžiai emocingas pasisakymas apie triukšmą, kurį sukėlė jo rugsėjo 15 dienos monologas apie konservatyvų aktyvistą Charlie Kirką ir jo nužudymą. Kimmelis kategoriškai teigė, kad „niekada neketinau išjuokti jauno vyro nužudymo“ ir pabrėžė, jog tą pačią dieną jis paskelbė Instagram žinutę, kuria reiškė užuojautą Kirk šeimai. Jis taip pat aiškiai pasakė, jog nenorėjo priskirti kolektyvinės kaltės jokiai politinei grupei, pavadino žudiką „giliai sutrikusiu asmeniu“ ir atkakliai atmetė tezę, kad šis veiksmas reprezentuotų platesnį judėjimą. Toks aiškinimas siekė suminkštinti interpretacijas, kurios socialiniuose tinkluose ir politiniuose priešuose jau buvo įgavusios savo gyvenimą.
Be atsiprašymo ir paaiškinimų, Kimmelis perėjo prie platesnės argumentacijos apie spaudos laisves ir korporacinį spaudimą. Jis atskleidė FCC pirmininko Brendan Carr pavardę ir perskaitė tam tikrą diagramą su įspėjimu, kurį kai kas aiškino kaip grasinimą transliuotojams. Kimmelis šią grandininę reakciją — reguliacinį įspėjimą, pažadus iš didžiųjų filialų savininkų Nexstar ir Sinclair praleisti jo laidą, bei ABC sprendimą jį sustabdyti — pavaizdavo kaip atšaldantį momentą amerikietinei vėlyvųjų laidų komedijai. Jis aiškino, kad tokie precedentai gali pakeisti žanro ribas: ne tik kas galima pasakyti, bet ir kas išvis bus rodoma per transliacijas.
Taip pat jis nukreipė žodį prieš buvusį prezidentą Donaldą Trumpą, kuris po incidento jį išjuokė, ir pasinaudojo proga pagirti Eriką Kirk, Charlie Kirko našlę, už jos viešą sprendimą atleisti vyrui užnuodytojo vykdytoją per memorialą. Šis humoro, pykčio ir ašarų mišinys išryškino sudėtingą vaidmenį, kuriuo šiandien groja vėlyvųjų laidų vedėjai: jie vienu metu yra ir komikai, ir pilietinės komentatorių figūros, ir emociniai taškai, prie kurių prikaustomas dėmesys.
Pramonės reakcija buvo greita ir polarizuota. Naujienų svetainei matant, protestai kilo Niujorke ir Los Andžele; ACLU remtas atviras laiškas, pasirašytas daugiau nei 400 pramogų industrijos atstovų, protestavo prieš Disney/ABC sprendimą suspenduoti Kimmelį. Vis dėlto keletas reikšmingų filialų tęsė antradienio transliacijos praleidimą, kas pabrėžė, kaip savininkų struktūra bei vietinių stočių galia gali sumažinti tinklo sprendimo poveikį. Ši realybė yra svarbi stebintiems televizijos reitingus, tinklų strategiją ir kintančią vėlyvųjų laidų ekosistemą — nes vietinių sprendimų įtaka gali lemti kur kas daugiau nei centrinės redakcijos ketinimai.
Kontekstas ir palyginimai padeda šią epizodą įstatyti į platesnį vaizdą. Vėlyvųjų laidų istorija yra pilna ginčų — nuo senų transliavimo standartų konfliktų iki David Lettermano ir Conan O'Brien kovų su tinklais, kurių pranešimai užėmė antraštes. Tačiau šiuolaikinis skirtumas yra politinės eskalacijos greitis ir intensyvumas bei galios, kurią reikalauja korporaciniai filialai ir reguliacinės grėsmės, realus poveikis čia ir dabar. Kimmelio incidentas sutampa su kitais naujo laikotarpio židinais, kai socialinė žiniasklaida ir šališkos žiniasklaidos priemonės gali paversti nuorodą ar anekdotą diplomatine krize ar verslo sprendimu per keliolika valandų.
Užkulisiuose rašytojai ir komandos nariai reagavo ir privačiai, ir viešai. Louis Virtel, vienas iš Kimmelio laidos rašytojų, savo podkaste gynė originalių pasisakymų intenciją, paaiškindamas, kad tam tikri žodžiai buvo pasirinkti norint pabrėžti konkrečią mintį, o ne apkaltinti plačią visuomenės grupę. Tuo tarpu gerbėjai socialiniuose tinkluose užplūdo kanalus klipais, komentarais ir nuomonėmis — dalis sveikino Kimmelio sugrįžimą, kiti ir toliau kritikavo jo frazių pasirinkimą ar laiko pasirinkimą šiam pokštui. Ši įvairovė atspindi, kaip skirtingos auditorijos naudoja skirtingas lentes vertindamos viešus pasisakymus.
„Vėlyvųjų laidų vedėjai visada vaikščiojo įtempta linija tarp satyros ir jautrumo“, — sako kino istorikas Marcus Ellery. „Kimmelio epizodas primena, kad komedija veikia kultūriniuose srautuose; kartais pokštas suvokiamas kaip kritika, kartais — kaip provokacija. Dabar pramonė susiduria su didesnėmis statymais, nes politinė poliarizacija ir skaitmeninė prieiga reiškia, kad klaidos ar dviprasmybės gali turėti netikėtų pasekmių.“ Šis komentaras padeda suprasti, kodėl tiek daug dėmesio skiriama ne tik pačiam pokštui, bet ir platesniam kontekstui, kuriame jis pasirodė.
Kino ir televizijos entuziastams šis įvykis palieka kelias išvadas: kūrybinė laisvė vėlyvųjų laidų kontekste nėra vien juokų ir reitingų klausimas — ji priklauso nuo to, kaip tinklai, filialai ir reguliuotojai interpretuoja viešą spaudimą; incidentas greičiausiai bus cituojamas būsimuose debatuose apie cenzūrą ir transliavimo priežiūrą; ir tai pabrėžia greitos reakcijos viešųjų ryšių (PR) svarbą bei bendruomenės mobilizacijos reikšmę, ginant kūrybinius projektus. Šios implikacijos yra svarbios ne tik vedėjams, bet ir prodiuseriams, tinklams bei žiūrovams, kurie vertina platesnį pasakojimo ir satyros vaidmenį visuomenėje.
Kimmelio sugrįžimas buvo tiek asmeninis, tiek politinis: vedėjas atsiprašė dėl suvokto nejautrumo, tuo pačiu įspėdamas, kad korporacinis ir vyriausybinis spaudimas transliuotojams kelia grėsmę formatui, leidžiančiam satyrai klestėti. Ar laikysite jo komentarus klaida, ar laisvo žodžio išbandymu, šis epizodas tapo dar vienu skyriumi besitęsiančioje istorijoje apie tai, kaip televizija, politika ir visuomenės nuomonė susiduria. Tai taip pat priminimas, kad šou verslas dabar veikia ne tik pramoginių vertybių lygyje, bet ir kaip politinių bei reguliacinių jėgų laukas.
Galiausiai Kimmelis prašė žiūrovų neužmiršti ne skandalo, o užuojautos — pastaba, kuri daugeliui kino ir televizijos gerbėjų, vertinančių pasakojimų žmogiškąją šerdį, gali būti vakaro svarbiausia eilutė. Jo raginimas prisiminti užuojautą ir empatiją veikė kaip bandymas atgręžti dėmesį nuo dalijimosi kaltinimais ir į grįžtamąjį ryšį, kuris leidžia diskusijoms judėti konstruktyviau.
Šiame įvykyje taip pat akivaizdu, kad atsakomybė už viešąją komunikaciją dabar paskirstyta per platesnį aktorių tinklą: platintojus, reguliuotojus, politinius lyderius, socialinės žiniasklaidos platformas ir auditorijas pačias. Kiekvienas iš šių elementų gali pakeisti pasakojimo kryptį per kelias valandas. Todėl laidos kūrėjams ir tinklams būtina turėti strategiją ne tik dėl turinio, bet ir dėl krizės valdymo bei greitos, aiškios komunikacijos su žiūrovais ir partneriais.
Nepaisant visos painiavos, Kimmelio sugrįžimas priminė ir klasikinę žiniasklaidos dinamiką: dėmesys ir ginčas dažnai sukuria didesnį viešą susidomėjimą, kuris gali turėti tiek neigiamų, tiek teigiamų pasekmių reitingams ir reputacijai. Kai kurie vedėjai mato daugiau auditorijos tokiose situacijose, kiti — ilgalaikį pasitikėjimo praradimą. Kaip reaguos žiūrovai ilgainiui, parodys ateities reitingai ir socialinių tinklų reakcijos.
Galiausiai šis incidentas parodo, kad diskusijos apie ribas humorui ir žodžio laisvei toliau vystysis. Tai nėra vien tik vieno vedėjo problema — tai platesnė visuomeninė tema, susijusi su tuo, kaip mes vertiname satyrą, jautrumą ir atsakomybę viešojoje erdvėje. Būtent todėl Kimmelio pasisakymas ir jo sugrįžimas taps analizuojamu pavyzdžiu tiek akademiniuose tekstuose, tiek viešosiose diskusijose apie žiniasklaidą ir reguliavimą ateinančiais metais.
Šaltinis: variety
Komentarai