8 Minutės
Julia Roberts karūnuoja NYFF atidarymą kaip vieną iš jos Niujorko akcentų
Niujorko kino festivalis (NYFF) atsidarė įspūdingai, kai Alice Tully Hall scenoje pristatyta Luca Guadagnino juosta After the Hunt — ir Julia Roberts, viena iš filmo stipriųjų aktorių, apibūdino šį momentą kaip „Top 3 didžiausią pasiekimą mano Niujorko gyvenime“. Tokia deklaracija sklido per salę, pilną kino mylėtojų, kritikų ir kino industrijos atstovų, kurie NYFF traktuoja kaip rimtos, diskusijas skatinančios kino patirties matuoklį. Festivalis tradiciškai pritraukia tarptautinį dėmesį dėl programos išminties ir gebėjimo iškelti filmus, kurie ilgai lieka kino pokalbių centre.
Luca Guadagnino, režisierius, kurio vardas jau tapo sinonimu prabangiai vizualinei kalbai ir emociniu intensyvumu, festivalio publiką pavadino „geriausia auditorija festivaliai pasaulyje“. Jo dėkingumas nebuvo vien mandagumo forma: po Venecijos pasaulinės premjeros, kur filmas sulaukė šešių minučių stovinčių ovacijų, Niujorke reakcija — nors ir trumpesnė — buvo šilta, apmąstanti ir lydima beveik 15 minučių trukusio klausimų ir atsakymų seanso, kuris palaikė salės gyvybingumą ir ilgai tęsiamas diskusijas po seanso.
Aktorių komandos pokalbis scenoje
Po seanso moderatorius Dennis Lim vedė gyvą diskusiją su Guadagnino, Roberts, Andrew Garfield, Ayo Edebiri, Michael Stuhlbarg ir scenariste Nora Garrett. Q&A metu atskleistos detalės suteikė užkulisinio konteksto: Garfield prisipažino, kad vienos scenos prisiminimas jam sukėlė diskomfortą — scenoje jis turėjo elgtis seksualiai agresyviai prieš „National Treasure“ įžymybę Julią Roberts; ta scena buvo nufilmuota vienu kadru, ir aktoriui atsiduso tik tada, kai ji pasibaigė. Tokios atviros išpažintys parodo filmo sudėtingą teminę medžiagą ir aktorių įsipareigojimą rizikuoti dėl autentiškumo.
Diskusijos metu taip pat paliesti jautrūs kūrybiniai sprendimai, režisūriniai kompromisai ir aktorių darbas su sudėtingais personažais. Buvo aptarta, kaip vieno kadro sprendimas įtakojo emocinę scenos įtampą, kaip aktoriams teko balansuoti tarp profesionalumo ir perspėjančio kūrybinio eksperimento. Tokios detalės parodo, kodėl NYFF yra svarbus forumas — čia galima ne tik pamatyti filmą, bet ir išgirsti kūrėjų mintis, suprasti pasirinkimų motyvus ir sužinoti apie kūrybinį procesą.
Garsas, partitūra ir techniniai festivalio atnaujinimai
Šis NYFF seansas taip pat pažymėjo pirmą kartą Alice Tully Hall erdvėje panaudotą Dolby Atmos festivalio pristatyme — 120 garsiakalbių sistema, kurią Guadagnino ir jo garso komanda išnaudojo subtiliai ir preciziškai. Su Trent Reznor ir Atticus Ross kuriama muzika After the Hunt remiasi garsine tekstūra, kad sustiprintų įtampą ir atmosferą; atnaujinta garso sistema išryškino šiuos sprendimus ir paskatino garso dizainą tapti esmine premjeros patirties dalimi. Išplėstinė erdvinė garso paletė leido kūrėjams kryptingai manipuliuoti klausymo dėmesiu, nukreipti žiūrovo suvokimą ir stiprinti emocines scenų sanklas.
Be techninių smulkmenų, buvo diskutuojama apie partitūros vaidmenį filme: Reznor ir Ross yra žinomi už savo gebėjimą kurti tekstūras, kurios kartu su vaizdu kuria specifinį psichologinį foną — jų darbai dažnai žymi ribą tarp muzikos ir garso dizaino. Toks požiūris ypač tinka filmui, kuriame tonas ir nuotaika yra pagrindiniai naratyvo varomieji elementai. Amazon MGM Studios planuoja ribotą kino rodymą spalio 10 d., o platesnis pasirodymas numatytas kitą savaitę — įprasta strategija apdovanojimų sezonui, leidžianti filmui ir kritikų dėmesiui užsistovėti, ir žiūrovams pamažu atrasti filmą komerciniuose ekranuose.
Tokio tipo išleidimo planas dažnai naudojamas siekiant pasiekti abiejų tikslų: kritinį pripažinimą festivaliniuose ir akademiniuose rateliuose, o vėliau — platesnę auditoriją per platesnį kino teatrų tinklą. Tai taip pat suteikia galimybę kampanijoms apdovanojimų sezonui susikaupti ties kritine žiniasklaida ir kritikų balsais.
Kur šis filmas stovi Guadagnino filmografijoje ir festivalinėje kultūroje
Lyginimai su Guadagnino ankstesniais darbais yra neišvengiami. Jei Call Me by Your Name pasikliovė lėtiniu ilgesiu ir elegantiška stilistika, o Suspiria (2018) įsitraukė į formalaus siaubo ir audringos estetikos žaidimus, tai After the Hunt nukreipia režisieriaus jautrumą sensorikai į aštresnį, konfrontacinesnį universiteto dramos žanrą. Ši juosta nagrinėja temas apie cancel culture, institucijų įsitraukimą ir atsakomybę akademinėse bei meninėse erdvėse — tai stipriai rezonuoja šiandienos kultūrinių diskusijų kontekste, kai viešas ir privatus gyvenimas dažnai susikerta per viešąją nuomonę.
Filmas įsitaiso platesniame tendencijų kontekste: pastaruoju metu kino rinkoje matome daug sluoksniuotų, morališkai dviprasmiškų dramų, kurios nagrinėja atsakomybės klausimus meno ir mokslo institucijose. Guadagnino pasirinkimas pasitelkti rafinuotą estetiką ir tuo pat metu užduoti nepatogius klausimus demonstruoja siekį sukurti kino kūrinį, kuris ir žavi, ir provokuoja diskusijas.
Renginio kontekste taip pat buvo paliesti festivalio vadovybės pokyčiai — scenoje minėta, jog praėjusį rudenį Mariko Stern pradėjo darbą kaip Lincoln Center generalinė direktorė, o Daniel Battsek neseniai perėmė vykdomąją atsakomybę už Film at Lincoln Center programą. Battsek savo atidarymo kalboje pagerbė festivalio programą (107 pilnametražiai filmai ir trumpametražės juostos iš 41 šalies) ir prisiminė Robertą Redfordą bei Davidą Lynchą, kurių indėlis į nepriklausomą kiną buvo minimas programoje su pagarba ir nostalgiška užuomina.
Vadovybės pokyčiai festivalyje dažnai atspindi platesnius kultūrinius ir institucioninius pokyčius: naujos vadovybės prioritetai gali įtakoti programos kryptis, finansavimo sprendimus ir bendradarbiavimo galimybes su studijomis bei distribucijos partneriais. Tokio lygio institucijos, kaip Lincoln Center, taip pat turi gebėjimą formuoti, kas laikoma reikšmingu festivalinėje ar akademinėje kino diskusijoje.
Žiūrovams ir festivalio lankytojams mažos detalės dažnai tampa ryškiausiomis premjeros atmintimis: pasakojimas apie Venecijos ovacijas, minėtas vienu kadru nufilmuotas epizodas, Garfield pastaba apie specifinį emocinį iššūkį — visos šios detalės paryškino audiovizualinę ir emocinę premjeros patirtį. Kritikų nuomone, Roberts vaidmuo jau vadinamas vienu iš filmo atramų: jos pasirodymas yra tiek charizmatiškas, tiek daugiasluoksnis, leidžiantis jos personažui būti įvairiai interpretuojamam ir aptarinėjamam.
Scenaristės Nora Garrett provokuojantis scenarijus kartu su Guadagnino kruopščia režisūra rodo, kad After the Hunt greičiausiai kels tiek pagyrimus, tiek intensyvius debatus. Tokie filmai, kurie neatsako į visus klausimus aiškiai, bet priverčia auditoriją ilgai mąstyti ir diskutuoti, dažnai turi ilgesnį gyvenimą kritinėje erdvėje, akademiniuose apmąstymuose ir tarptautinėse kino diskusijose.
„Guadagnino rizikuoja su tonu ir garsu taip, kad budrūs žiūrovai yra apdovanojami“, — sako kino kritikė Anna Kovacs. — „Šis filmas mažiau apie aiškius atsakymus ir daugiau apie tai, kad žiūrovas turi išbūti su nemaloniu pojūčiu — tai ir yra tiek jo stiprybė, tiek iššūkis.“ Tokia kritinė interpretacija parodo, jog filmas siekia ne užtikrinti moralinį verdiktą, bet atverti diskusiją apie atsakomybę, kontekstą ir žmogiškąją silpnybę.
NYFF premjera dar kartą patvirtino festivalio vaidmenį gyvuojančiu ir kvėpuojančiu kino forumu — vieta, kurioje susikerta ryškios pavardės, nauja technika ir sunkūs, svarbūs pokalbiai. Tokie susitikimai palaiko kino mediją aktualią: čia ne tik demonstruojamos naujos filmo formos, bet ir aktyviai formuojamos diskusijos apie tai, ką reiškia kurti, žiūrėti ir vertinti šiuolaikinį kiną.
Be premjeros nakties akcentų, svarbu paminėti ir platesnę industrinę perspektyvą: festivalių premjeros dažnai veikia kaip pamatas, ant kurio filmuotojai, distribucijos partneriai ir kritikų bendruomenė gali statyti tolimesnius komunikacijos ir rinkodaros žingsnius. Šiame procese dalyvauja ne tik režisieriai ir aktoriai, bet ir garsų dizaineriai, kompozitoriai, montuotojai bei kiti kūrybinės komandos nariai, kurių indėlis kartais tampa esmine priežastimi, kodėl tam tikras filmas galiausiai pateikia stipresnį estetinį užmojį ir kritinį rezonansą.
Galiausiai, kai filmas patenka iš festivalio aplinkos į platesnę rinką, jo sėkmę gali lemti ne tik talentingi vardai ekrane ir už kadro, bet ir gebėjimas susieti temą su platesne kultūrine sąveika. After the Hunt, spręsdamas sudėtingas institucinės atsakomybės, kultūrinės kritikos ir asmeninių sprendimų temas, turi potencialą tapti ne tik festivaline sensacija, bet ir plačiai aptariamu kūriniu, kuris skatins diskusijas apie tai, kaip šiandien mes vertiname kūrybą, etikos ribas ir viešąją atsakomybę.
Šaltinis: deadline
Komentarai