7 Minutės
San Sebastian 2025: a festival evening of faith, politics and craft
73-iasis San Sebastiano tarptautinis kino festivalis užsidarė vakaru, kuris jautėsi tiek intymus, tiek skubus. Kursaal teatro salėje tarptautinė spauda, festivalio svečiai ir kino mylėtojai stebėjo aštriai konkuravusį pagrindinį konkursą, kuriame varžėsi tiek istorinės biografinės juostos, tiek queer tematika paremti dramai. Tačiau pagrindinį prizą – Auksinę kriauklę – pelnė baskų paauglystės dramos filmas Sundays (Los domingos).
Režisierės Alauda Ruiz de Azúa filmas Sundays pasakoja Ainara istoriją: talentingos 17-metės, kurią traukia tiek šeimos lūkesčiai, tiek netikėtas, gylėjantis tikėjimo potraukis. Ši jautri paauglystės ir dvasinio ilgesio portretizacija stipriai atsiliepė tiek žiuri nariams, tiek publikai, siūlydama apmąstymų kupiną kontrastą prie kai kurių festivalio garsesnių ir politiškesnių filmų.
Why Sundays stood out
Ruiz de Azúa, kuri pirmą kartą sulaukė platesnio dėmesio su santūresne šeimos drama Ane (2018), šiame filme dar labiau gilina dėmesį į vidinį konfliktą. Jei Ane tyrinėjo šeimynines ryšius baskų kaimiškoje aplinkoje, tai Sundays susitelkia į paauglės dvasinį ir moralinį pasaulį. Šis artimesnis žvilgsnis iškelia vaidybos niuansus ir atmosferą kaip pagrindinius pasakojimo variklius.
Filmo ritmas, režisūros pasirinkimai ir vizualinis santūrumas primena naujausias Europos arthouse tendencijas, kurias domina charakterius vedantys naratyvai ir natūralistinė kinematografija. Tai filmas, kuriame kamera dažniau renkasi stebėtojo poziciją, leidžiančią žiūrovui patekti į vidinį veikėjų pasaulį per ilgesnius kadrus ir tylos akimirkas.
Sundays taip pat laimėjo dėl stipraus pagrindinio vaidmens atlikimo ir produkcijos dizaino, kurie Ainara dvasinę paiešką pririša prie vietinių, lengvai atpažįstamų tekstūrų: bažnytinių erdvių, šeimos ritualų, regioninės muzikos fragmentų ar interjerų detalių. Per festivalio sezoną, kupiną efektų ir didelių gamybų, tokia filmo kuklumas pasirodė kaip sąmoningas teiginys apie mažo masto pasakojimų vertę ir jų gebėjimą palikti stiprų poveikį.
Other major winners and festival highlights
- Silver Shell for Best Director and Jury Prize for Best Screenplay: Joachim Lafosse for Six Days in Spring — asmeninė ir kruopščiai parašyta drama, kurią kritikai įvardijo kaip vieną intymiausių Lafosse darbų nuo Our Children. Režisūra čia pasižymi aukštu empatiškumo lygiu ir griežtu naratyviniu susitelkimu, kuris leidžia veikėjams atsiskleisti be perteklinių paaiškinimų.
- Audience Award: The Voice of Hind Rajab by Kaouther Ben Hania — ši filmo rekonstrukcija, paremta balso įrašais, atkūrė šešiamečio vaiko paskutines akimirkas Gazos ruože; žiūrovų prizas atspindi stiprią emocinę įtampą ir gebėjimą paliesti plačią publiką. Filmas kelia esminius klausimus dėl dokumentinio kino etikos ir reprezentacijos principų.
- Special Jury Prize: Good Valley Stories, José Luis Guerin. Šis darbas buvo įvertintas dėl savo originalaus pasakojimo požiūrio į vietovės istorijas ir kruopštaus kino kalbos naudojimo, kuris balansuoją tarp eseistinės dokumentikos ir poetinės fikcijos.
- Notable acting awards: shared Silver Shell for Best Leading Performance for Zhao Xiaohong (Her Heart Beats in Its Cage) and Jose Ramon Soroiz (Maspalomas); Silver Shell for Best Supporting Performance to Camila Plaate for Belén. Šie apdovanojimai pabrėžė aktorių vaidybos išraiškingumą ir gebėjimą perteikti vidinį konfliktą net ir minimaliomis emocinėmis išraiškomis.
- Technical prizes included best cinematography for Los Tigres (Pau Esteve) and a screenplay prize also awarded to Lafosse and collaborators. Techniniai apdovanojimai atspindėjo festivalio dėmesį vizualiams sprendimams, kurie formuoja pasakojimo toną ir suteikia filmams struktūrinį bei estetinį svorį.
Festivalio programų sudarytojai vėl sugebėjo suderinti politinį aktualumą ir formalinę eksperimentaciją. Kaouther Ben Hania, kurią anksčiau taip pat pastebėjo kritikai dėl The Man Who Sold His Skin, sugrįžo su darbu, kuriame ryškiai išryškėja dokumentiniai elementai ir etiniai klausimai apie liudijimą bei atstovavimą. Šis filmas verčia žiūrovą konfrontuoti realybę per archivalinius balsus ir intonacijas, dažnai be aiškaus naratoriaus, todėl emocinis poveikis tampa dar intensyvesnis.
Žiūrovų reakcija į The Voice of Hind Rajab buvo greita ir stipri: daugelis paliko seansus akivaizdžiai sujaudinti. Tokios publikos patirtys primena, kad festivaliai išlieka vieta, kur kinas gali skatinti diskusijas apie moralines atsakomybes, karo traumą ir žiniasklaidos vaidmenį informuojant pasaulį.
„Sundays primena, kad festivaliai vis dar švenčia kino tyliai galinčias galias“, – sakė kino kritikė Anna Kovacs. „Alauda Ruiz de Azúa pasitiki savo aktoriais ir kamera, o rezultatas – filmas, įgaunantis autoritetą per santūrumą. Tai brandus, užtikrintas kūrinys, kuris atlygina kantrų žiūrėjimą.“ Kovacs pastebėjimas apibendrina vieną iš šio festivalio nuostatų: pagarbą subtilumui ir filmo kūrybinei disciplina.
Where this edition fits in the wider festival map
San Sebastianas ir toliau veikia kaip tiltų kūrėjas tarp komercinių Europos premjerų ir drąsaus meno kino. Šių metų programa – nuo Alice Winocour „Couture“ iki James Vanderbilt „Nuremberg“ – parodė festivalio platų apetitą įvairioms kino formoms. Tokia įvairovė leidžia festivalio lankytojams vienu metu išvysti tiek plataus auditorijos pasiekiančius filmus, tiek eksperimentines, kinui keliančias iššūkius juostas.
Apdovanojimai taip pat rodo tvirtą susidomėjimą filmais, kurie sugeba sujungti intymias žmogiškas istorijas su aiškiomis formalinėmis ambicijomis. Tai reiškia, jog kūrėjai, gebantys harmonizuoti pasakojimo emocionalumą su novatoriška vizualine kalba, dažnai gauna didžiausią pripažinimą tiek iš žiuri, tiek iš publikos.
Kino entuziastams, kurie seka festivalinius maršrutus, Sundays pergalė reiškia, jog šis filmas bus stebimas per apdovanojimų sezoną ir art house paskirstymą. Filmo teminės ir formos savybės – nuo subtilaus scenarijaus iki natūralaus apšvietimo sprendimų – daro jį patraukliu tiek kritikams, tiek kino teatrų programų sudarytojams. Tuo tarpu The Voice of Hind Rajab žiūrovų prizas signalizuoja, kad naujienos ir dokumentikos srautas, nagrinėjantis socialinį ir humanitarinį kontekstą, išlieka stiprus ir publikai aktualus.
Trumpai tariant, 73-iasis San Sebastiano festivalis paskyrė aukščiausius apdovanojimus kūriniams, kurie vertina žmogišką detalę, etinį įsitraukimą ir formos raišką – tai puikus dabartinių tarptautinio kino tendencijų atspindys. Daugeliui režisierių ir kūrybinių komandų ši platforma suteikė galimybę pasiekti platesnę auditoriją ir pradėti diskusijas, kurios, tikėtina, tęsis per visą apdovanojimų sezoną ir tolesnę kino platinimo fazę.
Be pagrindinių premijų akcentų, festivalio savaitę lydėjo įvairūs papildomi renginiai: pokalbiai su režisieriais, retrospektyvos, specialūs seansai ir industriniai susitikimai, skirti platintojams bei kino profesionalams. Tokie renginiai kuria erdvę ne tik diskusijoms apie konkrečius filmus, bet ir strateginei partnerystei, leidžiančiai darbams rasti tarptautinę paskirstymo kryptį. Tai ypač svarbu mažesnio biudžeto arthouse filmams, kuriems festivaliai dažnai tampa esminiu žingsniu į platesnę rinka.
Galiausiai verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad vietinė Baskų kino scena bei regioninis palaikymas ir toliau vaidina svarbų vaidmenį San Sebastiano identitete. Festivalis, nors ir vis labiau globalus, išlaiko tvirtą ryšį su vietos kultūra, kuri suteikia programai specifinį balsą ir autentiškumą. Tai viena iš priežasčių, kodėl filmai, kuriuose daug dėmesio skiriama lokalumui – tiek vizualiai, tiek tematiškai – dažnai susilaukia ypatingo įvertinimo iš žiuri ir publikos.
San Sebastiano 2025 paliko įspūdį kaip renginys, kuriame susijungė pilnatvė, jautrumas ir kritiškas žvilgsnis į pasaulio aktualijas. Tokios sąveikos tarp politinės reikšmės ir kino meistrystės pabrėžia festivalio vaidmenį kaip tarptautinės kino bendruomenės susibūrimo taško, kuriame filmai gali ne tik konkuruoti dėl prizų, bet ir pradėti platesnes visuomenines diskusijas.
Šaltinis: hollywoodreporter
Komentarai