7 Minutės
Blizgesys ir rimtis pilnutėlėje Alice Tully salėje
Luca Guadagnino suteikė atidarymo vakarui 63-iojo Niujorko kino festivalio (New York Film Festival) naują spindesį ir naratyvinę svorį, pristatydamas Šiaurės Amerikos premjerą „After the Hunt“. Režisierius, gerai žinomas dėl jautrios intymumo kalbos filme „Call Me By Your Name“ ir drąsa bei reinvencija „Suspiria“, pasirodė publikai dėvėdamas blizgantį švarką ir pristatė dramą, kurioje susikerta aukšto profilio aktorių trio – Julia Roberts, Andrew Garfield ir Ayo Edebiri. Filmas nuskambėjo kaip įtempta istorija, nufilmuota elitinėje akademinėje aplinkoje, kur santykius formuoja ne tik asmeninės emocijos, bet ir institucijų struktūros.
Premjeros vakaras Alice Tully salėje buvo kupinas tradicinių festivalio ritualų: raudonasis kilimas, fotografų blykstės, šurmulys tarp kino profesionalų ir žiūrovų, o salė buvo pilnutėlė – nuo kritikos apžvalgininkų iki universiteto dėstytojų, studentų ir kino entuziastų. Tokia publika parodė, kad filmo temos yra aktualios ne tik meninio kino kontekste, bet ir platesniame visuomenės diskurse. Atidarymo vakaras dažnai tampa ne tik naujo kūrinio pristatymu, bet ir platforma diskusijoms apie teisę, atsakomybę, galios santykius ir institucinių sprendimų moralę.
„After the Hunt“ savo estetika ir naratyvu stengiasi suderinti Guadagnino poetinį žvilgsnį su daug griežtesne, beveik juridine kritika, kurią diktuoja filmo tema. Tokia kombinacija suteikia kūriniui unikalų tempą: iš vienos pusės – prabangus vizualus apipavidalinimas, iš kitos – rimtas, kartais šaltas tonas, tinkantis spręsti sudėtingas etines dilemmas akademinėje erdvėje. Šios dvi kryptys susilieja taip, kad žiūrovas nuolat balansuoja tarp jausminio įsitraukimo ir racionalaus vertinimo.
Scenos chemija ir užkulisių užuominos
Po peržiūros vykusioje klausimų ir atsakymų sesijoje („Q&A“) akivaizdi kolegų chemija scenoje įgavo papildomą reikšmę: aktorių tarpusavio pasitikėjimas ir darbu grindžiama intymybė matėsi tiek ekrane, tiek gyvoje diskusijoje. Julia Roberts scenos kalboje pavadino scenarijų „Herkulio idėja“ – tokiu epitetu ji akcentavo siužeto ambicingumą ir moralinį mastą, kurį filmas imasi nagrinėti. Roberts taip pat sakė, jog projektui gavus Guadagnino vardą, ji jautėsi užtikrintai priimdama vaidmenį; tai pabrėžė režisieriaus autoritetą ir gebėjimą pritraukti aukšto rango talentus.
Ayo Edebiri, kuri filmo kontekste vaidina studentę, pagyrė neįprastai išsamų repeticijų ciklą. Ji akcentavo, kad toks pasiruošimas leido giliau suprasti veikėjų motyvacijas ir aplinkos mechanizmus – ypač svarbu istorijoje, kuri klosto subtilius kaltinimų, įtakos ir akademinio prestižo sluoksnius. Edebiri prisiminė, kad repeticijos nebuvo vien tik techninio pasiruošimo dalis; jos tapo vieta, kurioje aktoriai galėjo saugiai eksperimentuoti ir atrasti santykių dinamiką prieš kamerą.
Andrew Garfield savo ruožtu papasakojo apie intensyvią vienos nufilmuotos scenos aštuonias minutes trunkančią konfrontaciją su Roberts. Ši vieno kadro technika reikalavo didelio koncentracijos laipsnio ir aktorinės drąsos – tiek emocinės atvirumo, tiek fizinio nuoseklumo prasme. Tokios scenos pavyzdžiai parodo Guadagnino polinkį į režisūrines situacijas, kuriose pasitikėjimas tarp režisieriaus ir aktorių bei tarp paties aktorių kolektyvo yra esminis sėkmingo pasirodymo garantas.
Užkulisiuose buvo ir smagių, žmogiškų užuominų: Michael Stuhlbarg, taip pat pasirodantis filme, praleido repeticijas, nes tuo metu buvo Niujorke dėl Tonio apdovanojimų nominacijos. Ši smulkmena tapo mažyte festivalio anekdote – kai kurie renginio svečiai sužinojo apie tai per Q&A ir šypsodamiesi komentavo, kaip teatro ir kino karjeros susikerta ir kartais trukdo viena kitai. Bendras įspūdis buvo toks, kad režisieriaus repeticijoms skiriamas laikas ir aktorių drausmė prisidėjo prie filmo vientisumo.
Be to, paskutinėje diskusijoje pastebėta, kad auditorijos klausimai neapsiribojo vien techniniais aspektais: žiūrovai domėjosi etinėmis dilemais, institucijų atsakomybės ribomis ir filmo pozicija #MeToo kontekste. Tai liudija, kad „After the Hunt“ pasiekė tikslą ne vien pramogauti, bet ir kurti konstruktyvų dialogą apie šiandienos visuomenėje aktualias temas.
Kaip 'After the Hunt' dera su režisieriumi ir aktoriais
Guadagnino kūryboje nuo pat pradžių ryškėjo susidomėjimas vidiniais veikėjų gyvenimais, emocine detale ir estetine prabanga. „After the Hunt“ pratęsia šią liniją, tačiau tuo pačiu žengia į teritoriją, kurioje estetinis grožis tarnauja rimtesniam tikslui: institucionalinei kritikai. Palyginus su jo ankstesniais meilės ir seksualumo temomis paremtais filmais, ši juosta atrodo šaltesnė, analitiškesnė ir labiau primenanti teismo dramos formą, kuri nagrinėja etikos dilemas ir įgalinimo mechanizmus akademinėje terpėje.
Julia Roberts, ilgą laiką siejama su šiltais ir charizmatiškais personažais – nuo „Pretty Woman“ iki „Erin Brockovich“ – čia žengia į labiau intelektualią ir morališkai sudėtingą erdvę. Jos personažas yra Yale filosofijos profesorė, kurios gyvenimas ir karjera ima slysti pasikeitus santykiams su studentu ir kolega. Roberts vaidmuo reikalauja subtilaus emocinio tono ir nuolatinio moralinių ribų perbraižymo, kas aktorei suteikia progą pademonstruoti gilų dramatiškumą ir profesionalumą, netgi be prieš tai matytos „šilumos“ etiketės.
Andrew Garfield, atnešdamas į filmą savo teatro išmoktas technikas ir pastarųjų kinematografinių vaidmenų intensyvumą, sukuria sudėtingą kolegos ir draugo personažą. Jo gebėjimas perteikti susiskaldžiusius jausmus ir moralinę painiavą tampa vienu iš filmo emocinių epicentrų. Tuo tarpu Ayo Edebiri, kuri įgijo pripažinimą per komediją ir televizijos serijas (pvz., „The Bear“), šiame filme įtvirtina savo perėjimą į rimtą dramą – jos pasirodymas yra daugiasluoksnis, kartais griežtas, kartais jautrus, tačiau visada kryptingas.
Ši karta aktorių primena, kad šiuolaikinis kinas dažnai kuria rezultatus iš skirtingų žanrų patirties: komedijos ritmas, teatro disciplinos intensyvumas ir kino subtilus intymumas – viskas susijungia, kad sukurtų veikėjų tarpusavio santykių įtampą. Guadagnino, kaip režisieriaus, pasirinkimas dirbti su tokiais aktoriais rodo jo sugebėjimą sujungti komercinį žavesį ir autorių kino ambicijas į vieningą kūrinį.
Festivalio partneris „Rolex“ surengė intymius vakarėlius ir pokylį „Tavern on the Green“, pabrėždamas prabangaus prekės ženklo kultūrinę paramą bei festivalio sugebėjimą sujungti kino premjerą su aukšto lygio socialiniais renginiais. Tokie partnerystės modeliai parodo, kaip festivaliai tampa ne tik kino renginiais, bet ir kultūrinėmis platformomis, kuriose susitinka industrijos atstovai, rėmėjai ir žiniasklaida.
Niujorko kino festivalio atidarymo vakaro pasirinkimai – prestižinis režisierius, aukšto lygio aktorių sąrašas ir aktuali tema – pabrėžia, kaip šie renginiai formuoja diskusijas apie apdovanojimų sezoną ir transliacijų platformų susidomėjimą įsigyti autorinius ar prestižinius kūrinius. Prestižas, publikos reakcijos ir viešieji susitikimai po seanso dažnai veikia kaip katalizatoriai, lemiantys tolesnį filmo kelią į kino teatrus, festivalių grandinę ar srautinio transliavimo pasiūlymus.
Keli „Maison“ lygmens pastebėjimai, pateikti diskusijoje: Guadagnino sakė, kad Julios Robertso įtraukimas į projektą buvo „momentinis“ sprendimas, o tai atskleidžia kai kuriuos greitus sprendimus, kurie formuoja kino projektų dinamiką. Po peržiūros daug dalyvių persikėlė į po vakarėlį renginį – tai dar vienas įrodymas, kad Niujorko kino publikai premjera yra tiek ekrano patirtis, tiek socialinis ritualas, leidžiantis užmegzti ryšius, aptarti filmą ir formuoti viešąją nuomonę apie kūrinį.
„After the Hunt“ pasirodo tuo metu, kai žiūrovai ir kritikai ieško filmų, kurie ne tik demonstruotų siužetų meistriškumą, bet ir keltų klausimus apie valdžią bei atsakomybę. Guadagnino stilistinis braižas – jo dėmesys detalei, tempo niuansams ir vizualiniam dizainui – kartu su pagrindinių vaidmenų trio paverčia šį filmą tikru pokalbio pradžios tašku, kuriame lengvai aptariamos temos susijungia su platesnėmis socialinėmis diskusijomis apie teisingumą, reputaciją ir institucijų vaidmenį.
Galiausiai, nors filmas turi aiškią kino kalbą ir vizualinį identitetą, jo tikrasis pasiekimas gali būti mąstymas, kurį jis skatina – ne tiek atsakymai, kiek užduodami klausimai apie tai, kaip mes sprendžiame konfliktus, kas turi galią liudyti, ir kaip institucijos gali formuoti arba iškraipyti tiesą. Tokie aspektai daro „After the Hunt“ ne vien raudonojo kilimo renginiu, bet reikšmingu kultūriniu įvykiu, kuris skatins debatus tarp akademinės bendruomenės, kino kritikų ir platesnės publikos.
Šaltinis: hollywoodreporter
Palikite komentarą