8 Minutės
Ridley Scott — režisierius, kuriam priklauso tokie filmai kaip Blade Runner, Gladiator ir Black Hawk Down — Londono BFI Southbank scenoje nedaugžodžiavo: jis pateikė aštrią diagnozę apie dabartinį kino industrijos būklę. Veteranų balsas nuskambėjo atvirai: Scott tvirtina, kad filmai šiandien „skęsta vidutinybėje“; tai jį privertė vėl pradėti žiūrėti savo pačio kūrinius kaip tam tikrą paguodą. „Pradėjau žiūrėti savo filmus — ir supratau, kad jie visai neblogi. Jie nesensta“, — sakė jis, pridurdamas, kad šiuolaikinė kino produkcija dažnai gelbstima skaitmeniniais efektais, nes istorija ekrano scenoje prastai parašyta.
Skubėjimas, tiekimas ir kokybės krizė: ką Scott turėjo omenyje
Scott’o kritika neatsirado iš niekur: pasaulyje, kuriame transliavimo platformos, pigesnės gamybos priemonės ir nuolat augantis turinio alkis sukuria milžinišką kiekį produkcijos, kartais greitis ir prekinis ženklas laimi prieš meistriškumą. „Milijonai, ne tūkstančiai… ir didžioji dalis to yra š—t,“ — sakė režisierius, taikliai pažymėdamas, kad kiekybė ėmė slopinti kokybę. Tai nėra vien Scott'o asmeninė nuoskauda: panašūs nuogąstavimai girdimi iš aktorių, prodiuserių ir kritikų, kurie pastebi, kad „pipeline“ (produkcinis vamzdis) kartais skatina kiekybę vietoje gilumo.
Čia verta susimąstyti: ką reiškia „pipeline“? Tai ne tik kino juostų skaičius. Tai — finansavimo modeliai, transliavimo sutartys, greitos gamybos terminai, prekinio ženklo priedangos ir žiūrovų dėmesio ekonomika. Kai į šį mišinį įeina technologijos, kurios leidžia sukurti grandiozinius vizualus pigiau ir greičiau, lengva pamiršti pagrindinį komponentą: pasakojimą ir dizainą, kurie išlieka jautrūs laiko išbandymui.
Praktika prieš greitį: Scott’o vertybės per kino prizmę
Scott’o karjera — tai nuoseklus praktinių dizaino sprendimų, kruopštaus scenarijaus darbo ir vietos filmavimo pavyzdžių rinkinys. Nuo Blade Runner distopinio aplinkos kūrimo iki Black Hawk Down grubios, realistiškos vizualizacijos — jo filmai pasižymi detalėmis, kurios kuria įtikinamą pasaulį. Tokie elementai lemia „nesenstantį“ pojūtį: praktiniai efektai, autentikos siekis ir ilgai bręstantis dizainas padeda filmams išlikti aktualiems ilgiau nei triukšmingos, vizualiai ekstravagantiškos, bet pasakojimo silpnumu grįstos juostos.
Kodėl CGI ne visada yra sprendimas
Vienas iš aštriausių Scott’o kritikų taškų buvo kompiuterinės grafikos (CGI) vaidmuo šiuolaikiniame kine. Jis teigė, kad daugeliui filmų trūksta tvirtos siužetinės branduolio — todėl jie pasikliauja efektais, kad prilaikytų rezultatą. Tai yra rimtas argumentas: vizualiniai triukai gali užmaskuoti silpną dramaturgiją trumpuoju laikotarpiu, bet ilgainiui žiūrovas atsimins tai, ką jam paliko istorija, o ne tik efektų malonumą.
Praktiniai efektai ir scenografija dažnai kuriami tam, kad aktoriai turėtų realų atsaką, o auditorija — tikrą emocinį prisirišimą. Kai kamera mato tik „žalią ekraną“, aktoriui tenka įsivaizduoti aplinką, o galutinis rezultatas gali atrodyti sterilesnis. Todėl Scott ragina grįžti prie scenos projekto kūrimo pamato: scenarijaus ir dizaino, kurie dirbtų kartu, o ne vien vizualinių triukų metu.
Technologijų privalumai ir pavojai
- Privalumai: CGI leidžia įgyvendinti idėjas, anksčiau buvusias neįmanomas; sumažina logistikos kaštus ir kartais padidina saugumą filmavimo metu.
- Pavojai: per didelis pasikliaujimas skaitmenimi gali nušluoti kūrėjiškumą, silpninti aktorių duomenį ir versti scenarijų tapti antriniu efektų pavidalu.
Scott nenurodo, kad CGI yra blogis savaime. Jis pastebi balansą: kai technika tarnauja istorijai, o ne ją kompensuoja, rezultatas gali būti puikus. Tačiau šiandien dažnai matome atvirkštinę situaciją — technologija tampa tikslu, o pasakojimas — priemone.
Streaminimas, turinio alkis ir gamybos ekonomika
Per pastarąjį dešimtmetį transliavimo platformos — Netflix, Amazon, Disney+, HBO Max ir kitos — pakeitė kino tiekimo žemėlapį. Tai atvėrė daugiau galimybių įvairiems kūrėjams, bet taip pat uždegė lenktynes dėl turinio kiekio. Platformos nori pritraukti ir išlaikyti abonentus, todėl užsakomos serijos, filmai ir specialūs projektai. Kartais sprendimai priimami remiantis duomenimis, kurios skatina masišką, greitą produkciją — o tai neretai reiškia mažesnį dėmesį kūrybinei rizikai arba ilgalaikei kokybei.
Channing Tatum neseniai apibūdino gamybos liniją kaip „suklaidintą“, pridedant, kad ekonominiai paskatinimai retkarčiais skatina kiekybę vietoje kokybės. Scott’as ir kiti kritikų balsai teigia, jog ilgalaikė pripažinimo galia priklauso nuo to, kaip gerai sukurtas pasaulis ir rašytojų darbas, ne nuo to, kiek žinomų veidų ar didžiųjų efektų pridėta į afišą.
Ar žiūrovai to nori?
Receptas nėra vienareikšmis. Dalis auditorijos trokšta momentinių potyrių: spektaklų, kurie prikausto dėmesį valandai ar dviem. Kita dalis – tie, kurie vertina gilų pasakojimą ir peržiūrėjus filmą nori jaustis sukrėsti ar įkvėpti dar ilgai. Scott atkreipia dėmesį į šiuos antrinius žiūrovų segmentus: jeigu kino industrija nori palikti pėdsaką kultūroje, investicijos į scenarijų, dizainą ir praktinius sprendimus yra būtinos.
Gladiator 3, The Dog Stars ir režisieriaus ateities planai
Kalbėdamas scenoje, Scott taip pat palietė savo būsimus projektus. Jis užbaigė darbą prie The Dog Stars ir numatė „pėdsaką“ Gladiator 3. Jo žinutė fanams buvo aiški: pagrindinis veikėjas gali išlikti Romos politiniame gyvenime, o tai reiškia, kad režisierius mato galimybę sugrąžinti gyvą personažų dramatiką į epinį kontekstą.
Šis užuomina svarbi dviem priežastims. Pirma, Scott aiškiai siekia sukurti tolesnį epinį filmą, kuriame ne tik vizualai, bet ir personažų gylis išliktų svarbiausiu. Antra, jo požiūris — kad „spektaklis be siužeto“ neužteks — gali lemti, kad Gladiator 3 taps kontrastu daugeliui „greitai pagaminamų“ epų, kuriuose dominuoja vien efektai.
Kodėl tai svarbu epic-žanrui?
Dideli epiniai filmai turi išskirtinę atsakomybę — jie ne tik demonstruoja techninį meistriškumą, bet ir kuria mitus, per kuriuos visuomenė suvokia praeitį, moralę ir herojus. Scott’o ankstesnis Gladiator parodė, kaip galima suderinti spektaklį su asmenine dramos ašimi. Jei Gladiator 3 pasirinks scenarijaus kokybę, o ne vien sėkmės formulę, tai gali tapti pavyzdžiu, kaip modernūs epai gali išsaugoti ir atnaujinti tradicines vertybes šiuolaikinei žiūrovų auditorijai.
Kritikų atsvaros ir industrijos reakcijos
Filmo kritikė Anna Kovacs komentavo Scott’o pasisakymus: „Jo nusivylimas atspindi rinką, kuri kartais apdovanoja greitą mastą ir spektaklį. Tačiau režisieriaus ilgaamžiškumas įrodo, kad kruopštus pasaulio kūrimas ir „scenarijus pirmiausia“ metodas išlieka patikimiausia gynyba prieš užmirštamus filmus.“
Tai praktiška išvada: nors rinkos dinamika keičiasi, kokybė vis tiek yra kertinė. Kritikai gali būti griežti, bet jie taip pat nurodo kryptį — investuoti į scenarijų, išlaikyti kūrybinį procesą, rasti pusiausvyrą tarp technologijų ir praktikos.
Galimos industrijos permainos
- Grąžinimas prie scenarijaus investicijų: didesnės rangos redakcijos ir daugiau laiko rašymui gali padėti sukurti atmintinas istorijas.
- Hibridiniai gamybos modeliai: praktiškų efektų ir CGI sumaišymas, kur technologija remia, o ne pakeičia aktoriaus darbą.
- Transliavimo platformų evoliucija: qualitatively orientuotų projektų poreikis gali paskatinti naujas sutartis, kurios apdovanoja kokybę, o ne tik žiūrimumą per premjerinę savaitę.
Tai nėra greiti sprendimai. Reikia pakeisti paskatas, ugdyti scenarijų rašytojų darbo vertinimą ir suteikti kūrėjams daugiau laiko — o kartais ir daugiau rizikos priėmimo laisvės.
Kas toliau: ar Holivudas išklausys senosios mokyklos balsus?
Scott’o tonas skamba ir kaip iššūkis, ir kaip priminimas: kai režisierius su tokia karjera, kaip jis, sako, kad vėl žiūri savo filmus „apgaubtas“ paguodos, tai nėra tik nostalgiškas prisiminimas. Tai taip pat yra katalogas geros praktikos — scenarijus, dizainas, praktiniai sprendimai, kurie padeda filmams išlikti. Ar Holivudas prisimins tai, kas veikia ilgalaikėje perspektyvoje? Tai klausimas, kurį stebėsime.
Scott’o žinutė yra dviguba: kritika industrijai ir kvietimas veikti. Jis nepriešina technologijų — jis primena, kad technologija turi tarnauti pasakojimui. Ir tai yra vertinga pamoka tiek jaunam kūrėjui, tiek milijardiniam transliavimo korporacijai: trumpalaikės reikšmės nebūtinai garantuoja kultūrinę atmintį.
Galų gale, Scott’o grįžimas prie savo darbų — nuo Black Hawk Down iki Blade Runner — primena, kad filmai sukuria ryšį su laikmečiu ir auditorija. Kai kurie kūriniai tiesiog „nesensta“ todėl, kad jų kūrimo procesas buvo grindžiamas meistriškumu, o ne pramonei prieinamu spartumo įrankiu. Ar tai reiškia, kad kiekvienas filmas turi būti epas? Ne. Bet tai reiškia, kad investicija į idėją ir jos realizaciją dažnai atsiperka ilgesnėje perspektyvoje.
Ridley Scott provokuoja; jis ragina industriją permąstyti prioritetus. Tuo pat metu jis primena, kad ir šiame technologijų amžiuje gerai parašytas scenarijus, įtikinama scenografija ir aktorių įsitraukimas yra tie elementai, kurie išlaiko filmus gyvus žiūrovo atmintyje. Ar Holivudas pasiruošęs įsiklausyti? Tai — kita dalis, kurią teks stebėti.
Šaltinis: deadline
Palikite komentarą