7 Minutės
Paul Thomas Anderson naujausias filmas One Battle After Another atėjo kaip griaustinio trenksmas — ilgas, provokuojantis kūrinys, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Leonardo DiCaprio. Kinas jau uždirbo daugiau nei 100 milijonų dolerių pasauliniu mastu ir tapo aštria kultūrine diskusija: vieni šaukte šaukia, kad tai metai filmas, kiti laiko jį pavojingu ir provokuojančiu. Šiame tekste apžvelgsime, kodėl filmas sulaukė tokio stipraus atsako, kokios yra pagrindinės kritikos ir gynybos pozicijos, ir kaip tai dera su Andersono kūrybos trajektorija bei šiuolaikiniu politinio kino kontekstu.
Kaip Anderson adaptavo Pynchoną ir ką tai reiškia
Andersonas laisvai perdirbo Thomas Pynchono romaną Vineland ir sukūrė šiuolaikišką, politiškai aštrią istoriją. DiCaprio vaidina nuvargusį revoliucionierių, kurio misija išgelbėti dukrą nuo baltosios nacionalistinės kariuomenės karininko (vaidina Sean Penn) veda filmą į moralinę abejonių zoną. Atidarymo scena — tarsi pabėgimo iš pataisos įstaigos operacija, po kurios seka valstybės remiamas smurtas ir slaptos operacijos, pateisinančios represijas — nubrėžia konfrontacinį toną, kurį kai kurie žiūrovai vertina kaip jaudinantį, o kiti kaip nerimą keliantį.
Tai nėra tiesioginis Pynchono teksto perkėlimas — Andersonas ištraukė teminius elementus: paranoją, konspiracijų atmosferą ir postmoderninį pasaulio suvokimo sluoksniavimą, tada juos perstūmė į pasaulį, kuriame politinė įtampa atrodo artima, bet tuo pačiu grubiai stilizuota. Tokia adaptacija leidžia kūrėjui žaisti su pirotechnikos ir satyros elementais, išlaikant literatūrinio šaltinio dvasias, bet kartu sukurti savitą kino kalbą.
Kodėl ginčas didesnis už patį filmą
Dalį aistros sukėlė laikas ir kontekstas. Kai filmas vaizduoja JAV, kuri vis mažiau primena pažįstamą demokratiją ir labiau panaši į paranojišką satyrą, žiūrovai, jau jautrūs politinei poliarizacijai, tai gali vertinti kaip provokaciją. Istorijos elementai — revoliucinė aistra, taikyti atentatai, valstybės žiaurumo scenos — daliai auditorijos atrodo kaip tiesioginis iššūkis. Kitų akimis Andersonas sugebėjo sukurti tamsiai komišką, stipriai perfrazuotą fabulos versiją, kuri išryškina tiek kairiųjų romantizmą, tiek dešiniųjų paranoją, siekdama atkreipti dėmesį į politinio smurto ciklus.
Tokia dviprasmiška reakcija nėra naujiena kino istorijoje. Politiniai trileriai ir radikalūs dramatai visada skaldė publiką — nuo Spike Lee Do the Right Thing iki Oliverio Stone’o Nixon. Andersono filmas atgaivina šią tradiciją, tik šiandien scenoje vyrauja didesnė poliarizacija ir greitesnis informacijos srautas, kas intensyvina protestus ir pagreitina reakcijas socialiniuose tinkluose.
Dešinės balsai: kaltinimai ir įspėjimai
Konservatyvios žiniasklaidos atstovai ir komentatoriai filmą įvardijo kaip tam tikrą leftistinio smurto romantizavimą arba bent jau kaip neapdairų provokavimą. Kritikai iš dešinės teigia, kad filmas galbūt legitimizuoja smurtinį tiesioginį veiksmą kaip priemonę kovoti su sistemine neteisybe, ir kad tokios vaizduojamos scenos gali paskatinti ekstremistinius veiksmus realiame pasaulyje. Šie argumentai dažnai remiasi filmo intensyviomis, aiškiai aprašytomis smurto scenomis ir tuo, kaip aiškiai arba neaiškiai pateikiamos protagonisčių motyvacijos.
Be to, konservatyvūs leidiniai akcentuoja laiko sutapimus: politinis klimatas, pastarųjų metų protestai ir teisminių ginčų dėl vidaus ekstremizmo kontekstas daro tokią medžiagą jautresnę. Kritikai pabrėžia, kad kinas veikia kompleksiškai — jame esantys vaizdai gali būti interpretuojami įvairiai, o viena vertus dramatiškai pateikiama revoliucija kitam gali atrodyti kaip išankstinė apologija smurtui.
Kritiška gynyba: satyra, fantasia ir moralinė raiška
Daugelis kino kritikų ragina žiūrėti į filmą kitaip: ne kaip į instrukciją, o kaip į politinę satyrą arba spekuliatyvią fabula. Antagonistai dažnai perteikiami hiperboliškai — tarsi iš komiško žurnalo: pavyzdžiui, kolonelis, kuris atlieka daugiau Dr. Strangelove tipo bufonadą nei realų karininką. Rebeliai filme kartais atrodo labiau kaip kino konstrukcija, nei reali organizacija — organizuoti, beveik iliuzoriniai, tai atkreipia dėmesį į fabulos pobūdį.
Kritiškai mąstanti dalis tvirtina, kad filmas labiau atskleidžia smurto kainą: šeimos griovimą, trauma, moralinį kompromisą. Tokia perskaitymo linija teigia, kad kūrinys veikia kaip įspėjimas — ne garbei, o kaip analizė, kaip radikalūs sprendimai palieka ilgalaikes pasekmes. Andersonas, pagal šią interpretaciją, nėra apologetas, bet kronikierius, kuris leidžia žiūrovui patirti tiek apetitą, tiek pasekmes.
Stilistika, Pynchonas ir politinio kino linija
Andersono estetika šiame filme semiasi iš įvairių tradicijų. Laisvas Pynchono rėmas leidžia kurti konspiracinį pasaulį, primenantį postmodernių romanų paranoją. Stilistiškai filmas grįžta prie Andersono mėgstamų išplėstų tracking kadrų ir kruopštaus scenografijos darbo, kuriuos gerai pažįsta žiūrovai iš There Will Be Blood ar The Master. DiCaprio įneša intensyvią, prakaituotą fizinę energiją, kuri perteikia personažo obsesiją ir išsekimą.
Jei mėgstate kinematografinius palyginimus, verta įvardyti kelis taškus: Dr. Strangelove satyrinę politinę groteską, The Weather Underground įkvėptas radikalaus aktyvizmo dramatizacijas ir šiuolaikinius serialus, kurie nagrinėja politinį neramumą. Filmas taip pat dera prie platesnio kino trendo — režisieriai vis dažniau klausia, kokia yra protesto etika, kaip veikia smurto glamūras ir kur yra institucijų ribos.
Filmavimo užkulisiai ir aktorių įnašas
Pagal išsiurbtus šaltinius, Andersonas dirbo prie šios adaptacijos per kelis dešimtmečius, pamažu formuodamas tankų, beveik trijų valandų pasakojimą iš Pynchono tankaus teksto. Sete DiCaprio esą ragino įtraukti žalią, fiziškai reikalaujančią medžiagą — scena po scenos, kur jo personažas atrodo fiziškai nusilpęs, bet emociškai įsitempęs. Andersonas, žinomai mėgstantis praktiškus efektus, siekė, kad net ir daugiau surrealistinės prasmės turinčios scenos jaustųsi įžemiškos ir patikimos.
Žiūrovų reakcijos buvo įvairios: kino festivaliuose filmas sulaukė plojimų, juoko ir šiurpulius keliančių garsų. Tokie atsakai parodo, kad kūrinys sugeba sukelti stiprias emocijas, kurios dalina publiką tarp išlaisvinančio išgyvenimo ir nerimo dėl vaizduojamų veiksmų. Socialiniai tinklai dar labiau sustiprino diskusiją ir padidino bilietų pardavimus — provokacinis kinas vis dar pritraukia auditoriją.
Apdovanojimų perspektyvos ir pramoninis efektas
Pramonės specialistai pastebėjo, kad ginčas dažnai padeda filmo apdovanojimų galimybėms — poliarizuojantys kūriniai išlieka diskusijų centre ir ilgiau. Ar One Battle After Another pavers šią kultūrinę triukšmą trofėjais, parodys artimiausi sezonai, bet jau dabar filmas atgaivino klausimus apie kino vaidmenį politiniame pasakojime: ar režisieriai turi rodyti radikalius impulsus atvirai ir rizikuoti, kad juos klaidingai supras, ar geriau sušvelninti kontūrus ir prarasti šoką?
Studijoms ir platformoms ši situacija primena sudėtingą pusiausvyrą: reklamine prasme norima kūrinių, kurie sulauks dėmesio, tačiau tuo pačiu reikia vertinti reputacijos riziką į šiuolaikinės žiniasklaidos ekosistemos sąlygomis, kur kiekvienas kadras gali būti ištrauktas iš konteksto ir panaudotas politinėms diskusijoms.
Ko tai reiškia kinematografijai ir žiūrovui
One Battle After Another nėra patogus filmas, ir jis tuo nesigiria. Jame susilieja kontrastai: didingi vaidmenys ir aštrūs vaizdai, satyra ir melodrama, provokacija ir kontempliacija. Tai filmas, kuris priverčia žiūrovą likti su pasekmėmis, o ne giedoti veiksmų himną. Kino žiūrovams ir kritikams jis siūlo daug diskusijų: apie Andersono raidos trajektoriją, apie literatūros adaptacijos iššūkius ir apie santykį tarp kino ir politikos.
Ar filmas yra provokacija, ar perspėjimas? Ar jis romantizuoja smurtą, ar rodo jo žlugdančias pasekmes? Atsakymai priklauso nuo žiūrėjimo taško — ir galbūt tai pagrindinė filmo sėkmė: jis verčia kalbėti. Kaip sakė kino istorikė Maya Santos, „Andersonui rūpi ne duoti pamokas, bet perteikti spektaklį ir jo pasekmes; filmas priverčia žiūrovą pasėdėti su radikalizmo likučiais, o ne juos pagirti.“
Visa tai reiškia, kad One Battle After Another tapo ne vien filmu, bet ir kultūriniu įrankiu — objektu, aplink kurį formuojasi diskusijos apie kino atsakomybę, meninę riziką ir visuomenės ribas. Nepaisant to, ar jums patinka filmas, ar ne, jis jau pasiekė senojo kino tikslo dalį: priversti auditoriją išeiti iš salės ir kalbėti.
Šaltinis: hollywoodreporter
Palikite komentarą