8 Minutės
Jimmy Kimmel grįžo į viešą diskusiją su atvira, plačia apimtimi interviu Bloomberg Screentime renginyje — tai buvo jo pirmasis ilgesnis pasirodymas nuo audros, kilusios dėl komentarų apie asmenį, nužudžiusį Charlie Kirk. Vietoj sensacingo antraščių kartojimo, Kimmelis kalbėjo apie pokalbius, kurie sekė po įvykio, ir žmones, padėjusius stabilizuoti situaciją: pirmiausia Bobą Igerį ir Disney Entertainment bendrai pirmininkei Danai Walden.
Nuo anteninės kontroversijos iki korporatyvinės strategijos
Kimmelis pabrėžė, kad problema nebuvo vien jo žodžiai, o tai, kaip tam tikros papildomos partinės žiniasklaidos priemonės tuos žodžius sustiprino. Jis viešai pripažino, kad situacija tapo labiau apie tai, kaip komentarai buvo interpretuoti ir paskleisti, nei apie jų turinį. Tai atvedė prie greitų sprendimų ABC tinkle — trumpalaikio "Jimmy Kimmel Live!" transliacijų sustabdymo — ir intensyvaus vidinio bendradarbiavimo, kuriame Dana Walden atliko lemtingą vaidmenį.
"Aš sugadinau Danos savaitgalį," jis šmaikštavo, apibūdindamas nepertraukiamų skambučių seriją, kurie galiausiai atvedė prie, jo žodžiais, palankaus rezultato tiek laidai, tiek įmonei. Ši detalė iliustruoja, kad aukščiausio lygio sprendimai dažnai būna mišri atsakomybė: viešoji reputacija, teisinės rizikos, reklamų pardavimas ir santykiai su talentu — visi šie elementai turi būti subalansuoti per kelias valandas arba dienas.
Kodėl Dana Walden?
Kalbėdamas apie Disney vadovybę, Kimmelis neslėpė simpatijų: jis mano, kad Dana Walden būtų puikus generalinis vadovas. Tai nėra vien žvaigždžių palaikymas — tai atspindi gilesnę pramonės realybę. Walden vadovauja didelio profilio turiniui, pažįsta kūrybinio ir korporatyvinio sprendimų priėmimo įtampą ir geba judinti didžiules organizacijas sudėtingame pasaulyje, kuriame studijos turi subalansuoti srautų ekonomikas, franšizių valdymą ir pasaulines rinkas.
Tokia parama neturėtų būti suprantama kaip vien tik politikos ar asmeninių simpatijų aktas. Tai signalas industrijai: reikalingi vadovai, kurie supranta ir kūrybą, ir skaičius. Pastaraisiais metais matėme reikšmingus vadovybės pokyčius kitose šakose — pavyzdžiui, nauji sprendimai Warner Bros. Discovery ar Peacock strateginiai koregavimai rodo, kad tradicinė medijų vadyba sparčiai keičiasi. Kimmelio parama Walden sukelia papildomą visuomeninį ir žvaigždžių spaudimą, kuris gali pagreitinti pokyčius valdybų salėse.
Kas dar lemia pasirinkimą?
- Walden patirtis dirbant su didelio biudžeto turiniu ir TV integracija;
- Gebėjimas tarpininkauti tarp talentų ir akcininkų lūkesčių;
- Supratimas apie skaitmeninių platformų poveikį tradicinei televizijai;
- Reputacija tvarkant krizes ir palaikant partnerystes su kitomis studijomis.
Visa tai sukuria naratyvą: reikia vadovų, kurie nebijotų priimti sprendimų, o ne vien administruotų procesus.
Vėlyvo vakaro ateitis ir biudžetų realijos
Interviu metu Kimmelis atvirai kalbėjo apie savo ateitį, bet vengė galutinio tvirtinimo. Nors jis dažnai anksčiau pafrazavo galimus pasitraukimus, šį kartą santūriai teigė, kad dažnai sako kažką ir vėliau daro priešingai — tai tapo kolegų juoku ir kartais streso šaltiniu komandai.
Ypač įdomi buvo jo atskleista skaičių žvilgsnis: vėlyvo vakaro laidų sąnaudos gali siekti net iki 120 milijonų JAV dolerių per metus, kai kalbama apie visą segmentą, įskaitant populiarias laidas kaip jo ir "The Tonight Show". Tai didelė suma, todėl klausimas tampa akivaizdus: ar tokios išlaidos vis dar pateisintos šiuolaikinėje medijų aplinkoje?
Kimmelis teigė, kad didelė dalis tradicinės vėlyvo vakaro pramonės susiformavo kaip pigi reklaminė platforma — būdas sutelkti žinomus veidus tam, kad jie reklamuotų filmus, serialus ar produktus rinkai, kuri žiūrėjo televiziją vakare. Dabar ekonomika pasikeitė: srautai, klipų virusiškumas ir sumažėję vedinių perėjimai (lead-ins) verčia tinklus pergalvoti, ar ankstesnis biudžetų modelis yra dar tvarus.
Rezultatas — tinklai svarsto mažinti biudžetus, sutrumpinti transliacijas, arba transformuoti vėlyvo vakaro formats į mišrius produktus, kurie derina tiesioginius elementus su parengtais skaitmeniniais klipais. Tai yra operacija, kuri reikalauja tiek kūrybinių sprendimų, tiek akcininkų palankumo.
Praktiniai biudžeto klausimai
- Perkeliant daugiau turinio į skaitmenines platformas, sumažėja tiesioginės televizijos reklamos vertė;
- Kits variantas — trumpesnės laidos arba mažesnės tapčios gamybos kokybės išlaidos;
- Dar kita strategija — paremti vėlyvą vakaro formatą platesne skaitmenine strategija: daugiau ekskliuzyvinių internetinių epizodų, podcast'ų, video klipų su antraeiliu monetizavimu.
Tai reiškia, kad laidų vedėjai, prodiuseriai ir tinklai turi iš naujo įvertinti, kas iš tikrųjų sukuria vertę: didelė studijų gamyba ar gebėjimas kurti momentus, kurie gyvena socialiniuose tinkluose ir pritraukia žiūrovus plačiai.
YouTube, reitingai ir kultūrinė aprėptis
Interviu atskleidė aiškią įtampą tarp tradicinių linijinių reitingų ir skaitmeninės aprėpties. Kimmelis prisipažino niekada specialiai nekūręs laidos YouTube platformai — ABC moka už laidą, o YouTube pajamų dalis atsiranda per klipų monetizaciją. Vis dėlto jis vertina platformos globalią galią: "Giliai viduje tu nori, kad kuo daugiau žmonių pamatytų tavo turinį."
Tokia strategija kuria kultūrinius momentus — viralinius monologus ar skečus, kurie tampa popkultūros dalimi. Tačiau tai taip pat gali "kanibalizuoti" tradicinę per naktį žiūrimą auditoriją. Kimmelis siūlė, kad reitingų kritimą labiau lemia silpnesnės vedamosios (lead-in) programos, o ne pats klipų talpinimas internete. Kitaip tariant, žiūrėjimo įpročiai pasikeitė: žmonės nebepraleidžia visos vakaro transliacijos, bet peržiūri atskirus momentus socialiniuose tinkluose.
Rezultatas — vėlyvo vakaro kultūra klesti socialiniuose srautuose, nors tinklų pagrindinės žiūrovų auditorijos mažėja. Tai verčia laidų kūrėjus galvoti apie dvigubą funkciją: kaip sukurti tiesioginę transliaciją, kuri veiktų televizijoje, ir tuo pačiu generuotų dalykus, vertus dalinimosi internete.
Politika, svečiai ir gundymas: ar viskas leidžiama?
Paklaustas, ar jis kviestų ginčytinus asmenis, tokius kaip FCC pirmininkas Brendan Carr arba buvęs prezidentas Donald Trump, Kimmelis atsakė netikėtai atvirai: jis „labai norėtų turėti Trumpą laidoje“. Tai atkreipia dėmesį — ne tik į tai, ar tokie interviu būtų redakciniu požiūriu prasmingi, bet ir į platesnį klausimą: kokią visuomeninę rolę atlieka vėlyvo vakaro komedija šiandienos labai susipoliarizavusioje žiniasklaidoje?
Ar stalo prieigos prie žiūrovo — vėlyvo vakaro deskas — yra pilietybės įtraukimo platforma, reitingų įrankis ar abu? Atsakymas nėra vienareikšmis. Interviu su kontroversiškais svečiais gali atnešti didelį žiūrovų susidomėjimą ir diskusijas, bet taip pat gali pakenkti santykiams su reklamuotojais, tinklu ar tam tikromis žiūrovų grupėmis.
Kimmelio pozicija rodo, kad vėlyvo vakaro vedėjai nori išlaikyti lankstumą: galimybę pakviesti platų svečių spektrą be to, kad tai automatiškai taptų politiniu pareiškimu ar komercine klaida.
Kas tai reiškia kino ir TV žiūrovams?
Filmo ir serialo gerbėjams interviu primena, kad televizijos vartus kontroliuoja ne tik kūrybinės komandos, bet ir vadovai, priimantys strateginius sprendimus. Sprendimai apie vadovybę turi įtakos tam, kokios istorijos gauna biudžetą, kaip valdomos franšizės ir kaip vyksta kryžminės promocijos tarp televizijos, kino ir srautinių platformų.
Kimmelio pastaba, kad sveika vėlyvo vakaro ekosistema vis dar yra svarbi filmų kūrėjams ir aktoriams, pabrėžia vieną kertinį tašką: net ir skaitmeniniame amžiuje tradicinė televizija ir toliau veikia kaip matoma reklaminė scena. Laikui bėgant, kai vėlyvo vakaro laida sukuria momentą, tas momentas gali žymiai padidinti filmo arba serialo matomumą per socialinius tinklus ir paspaudimų skaičių.
"Šiuolaikinėje medijų aplinkoje sprendimai vadovybėje, tokie kaip Disney, lemia pasakojimus visose platformose," teigia kino istorikas Marko Jensen. "Generalinis vadovas, suprantantis ir meną, ir finansus, gali išsaugoti kūrybinę ambiciją ir tuo pačiu valdyti sudėtingą tarptautinį verslą. Tai svarbu tiek žiūrovams, tiek kūrėjams."
Kontekstas ir kritinės gairės
Palyginus Kimmelio poziciją su kitų vėlyvo vakaro vedėjų elgsena, matyti įdomios variacijos. Jimmy Fallon vengė atviros politinės konfrontacijos, siekdamas išlaikyti auditorijos platumą, tuo tarpu vedėjai kaip Samantha Bee daugiau orientuojasi į teminę kritiką. Kimmelio polinkis laisvai kviesti įvairius svečius rodo balansą tarp komedinio instinkto, korporacinių ryšių ir žiūrovų lūkesčių.
Iš pramonės perspektyvos interviu iliustruoja dvi lygiagrečias tendencijas: auditorijos dėmesio decentralizacija per YouTube ir srautinio perdavimo platformas bei nuolatinis senųjų išlaidų struktūrų pervertinimas laisvų vakarinių laidų atžvilgiu. Studijos gali mažinti biudžetus, perdėlioti formatą arba sukurti hibridines transliacijas, kad išliktų aktualios šiuolaikiniame medijų peizaže.
Šis pokalbis neišsprendė valdybos salių klausimų — bet suteikė aiškų portretą apie asmenybes, galios dinamiką ir trapų ekosistemą, sujungiančią talentą, tinklus ir viešąją erdvę. Kimmelis palaiko savo kolegas, remia Daną Walden kaip vadovę, galinčią per tiltą sujungti kūrybinius tikslus ir korporatyvinius reikalavimus, ir lieka nenuspėjamas dėl savo asmeninės ateities. Tačiau jis aiškiai pasakė vieną dalyką: diskusija apie vėlyvo vakaro televiziją dar toli gražu nesibaigė, o jos krytis formuos filmų ir serialų reklamą bei atranką dar daugelį metų.
Šaltinis: deadline
Palikite komentarą