6 Minutės
Dideli pokyčiai ilgai lauktam tęsinio projektui
Melo Gibsono tęsinys jo prieštaringai vertinto 2004 m. hito The Passion of the Christ pagaliau įžengė į gamybos etapą — tačiau tai neįvyko be trinties. Dviejų dalių projektas, pavadintas The Resurrection of the Christ, planuojamas teatrais pristatyti 2027 metais, bet naujausi pranešimai atskleidžia reikšmingus pokyčius aktorių sudėtyje: Jamesas Caviezelis, originaliame filme sukūręs Jėzaus vaidmenį, ir Monica Bellucci, vaidinusi Mariją Magdalietę, negrįš į Lionsgate remiamą tęsinį. Šis sprendimas sukėlė intensyvų susidomėjimą kino industrijoje ir tarp gerbėjų, nes Caviezelio ir Bellucci vaidmenys buvo tvirtai susieti su pirmąja juosta ir jos komercine bei kultūrine sėkme.
Ką žinome iki šiol
Pagal pramonės pranešimus, Caviezelis projektui buvo priskirtas dar nuo 2018 m., tačiau dabar jis pasitraukė. Patvirtinta ir Bellucci pasitraukimo informacija. Nei studija, nei pats Gibsonas dar neskelbia jų pakeitimų, o naujos aktorių atrankos kryptis laikoma konfidencialia. Planuojama, kad gamyba netrukus prasidės Romoje, o Pirmoji dalis — The Resurrection of the Christ: Part One — numatyta pasirodyti 2027 m. kovo 26 d., o Antroji dalis bus išleista 2027 m. gegužės 6 d. Šie terminai reiškia intensyvų grafiką gamybos ir postprodukcijos etapams, ypač jei režisierius ketina įtraukti sudėtingus vizualinius sprendimus arba didelės apimties scenas.
Gibsonas grįžta prie režisieriaus vairo ir užuomina, kad projektas bus daugiau nei paprastas istorinės pasakos atkūrimas. Jis teigė, kad šiam projektui buvo parašyti du atskiri scenarijai; vieną iš jų jis apibūdino kaip „siurrealistinę kelionę“, kuri žiūrovus perkelia į kitas, neįprastas erdves. Toks kūrybinis tonas žada atskirti šį tęsinį nuo tradicinių biblinių epopėjų ir gali reikšti platesnę estetinę viziją, platesnį vizualinių ir garso sprendimų panaudojimą, taip pat galimus eksperimentus su pasakojimo struktūra bei simbolika. Tokia kryptis gali paveikti ne tik aktorių atranką, bet ir filmavimo techniką, biudžeto paskirstymą bei tarptautinę rinkodarą.
Kontextas: drąsus tęsinys netikėtai sėkmingam filmui
Originalus filmas buvo poliarizuojantis, bet neabejotinai komerciškai sėkmingas. Išleistas 2004 m. maždaug už 30 milijonų dolerių biudžetą, The Passion of the Christ uždirbo daugiau nei 612 milijonų dolerių pasauliniu mastu ir beveik dvi dešimtis metų išlaikė rekordą kaip daugiausiai uždirbęs R reitingo filmas Jungtinėse Valstijose. Ši komercinė sėkmė, kartu su aštriais debatais dėl jo religinių istorijų vaizdavimo, pavertė bet kokį tęsinį intensyvios visuomeninės bei kritinės analizės objektu. Dėl to gamybos sprendimai — nuo kastingo iki režisūros stiliaus — tampa politizuoti ir plataus viešo diskurso dalimi, o tai savo ruožtu daro įtaką projekto strategijai tarptautinėse rinkose.
Tęsinio The Resurrection of the Christ padalijimas į dvi dalis atitinka šiuolaikinės kino industrijos tendenciją, kurioje didelio masto pasakojimai išplečiami į kelis filmus, kad būtų išsaugotas epinės apimties pasakojimo jausmas ir padidintos bilietų pardavimo galimybės. Tokia dalijimosi strategija leidžia gilinti personažų kelią, išsaugoti dramatinę įtampą ir investuoti į didesnės apimties produkciją bei rinkodarą. Be to, tai atspindi kitų režisierių, kurie žaidžia su dvasine arba mitine medžiaga eksperimentiniu būdu, sprendimus — pavyzdžiui, Terrence'o Malicko meditaciniai religiniai filmai ar Darreno Aronofskio biblinės interpretacijos, kurios taip pat riboja tradicinius pasakojimo rėmus ir ieško vizualinių bei teminių naujovių.
Pramonės ir gerbėjų reakcija
Socialinėse platformose gerbėjai reagavo nustebę ir spekuliuodami; kai kurie iš jų aktorių pasitraukimus laiko kūrybinių nesutarimų, tvarkaraščių konfliktų ar strateginio perrinkimo rezultatu, siekiant suderinti vaidmenis su Gibsono linkme link siurrealizmo. Pramonės šaltiniai pažymi, kad aukšto profilio aktorių pasitraukimai gali pristabdyti projekto įsibėgėjimą ir apsunkinti tarptautinę rinkodarą, ypač kai kalbama apie religinės temos filmus, kur pagrindinių vaidmenų pasirinkimas dažnai lemia tiek ginčus, tiek bilietų pardavimus ir auditorijos susidomėjimą. Be to, naujų veidų įvedimas gali paveikti festivalinį kelią, leidybos sutartis ir vietinius cenzūros arba platinimo reikalavimus įvairiose šalyse.
Įdomybė: originalioje aktorių sudėtyje taip pat buvo Maia Morgenstern Velyvoms vaizduojant Šventąją Mergelę, Francesco De Vito kaip Petras ir Luca Lionello kaip Judas — vardai, kurie padėjo pagrįsti filmo intensyvų ir personažų vairuojamą pasakojimą. Šių aktorių interpretacijos buvo svarbi Carollo vizualinės kalbos dalis, o jų pasirodymai prisidėjo prie filmo dramatinio svorio ir tarptautinio rezonanso.
„Melo Gibsono sugrįžimas prie šios medžiagos natūraliai kelia klausimus apie toną ir auditoriją,“ sako kino istorikė Anna Kovacs. „Jei Gibsonas iš tikrųjų pasuks į siurrealų, vizionierišką stilių, filmas galėtų perrašyti, kaip modernus kinas žiūri į šventuosius tekstus — bet tuo pačiu jis rizikuoja atitolinti žiūrovus, kurie tikisi tiesmukesnės istorinės dramos. Toks kompromisas tarp autorinio režisieriaus vizijos ir auditorijos lūkesčių yra viena pagrindinių šio projekto intriguojančių nežinomųjų.“
Ką verta stebėti toliau
Stebėkite oficialius kastingo pranešimus ir pirmuosius gamybos kadrus iš Romos. Dviejų dalių išleidimo strategija rodo platų ambicingą drobės planą: dalis intymesnė, dalis — spektakliška. Tai leidžia režisieriui skirti tinkamą erdvę tiek asmeninėms, tiek epinėms temoms, bet tuo pačiu kelia klausimą, ar bus rastas balansas tarp pagarbos religinėms tradicijoms ir meninės rizikos. Taip pat verta atkreipti dėmesį į galimus vizualiųjų efektų sprendimus, kompozitoriaus ar garso dizainerio pasirinkimą ir tai, kaip šie elementai bus integruoti, kad sustiprintų tiek „istorinį“, tiek „siurrealistinį“ pasakojimo sluoksnį.
The Resurrection of the Christ pasirodo kaip verslo taktika ir tuo pačiu meninis iššūkis — bandymas patikrinti, kaip šiuolaikinė auditorija priims tikėjimu grįstą pasakojimą, pateiktą per režisieriaus eksperimentinę prizmę. Projektas taip pat gali tapti rodikliu, kaip tokie jautrūs teminiai filmai bus reklamuojami tarptautinėse rinkose, kokias platinimo platformas rinksis studija ir kaip bus valdoma auditorijos reakcija tiek tradicinėse, tiek skaitmeninėse platformose. Jei Gibsonas ir jo komanda sugebės subalansuoti komercinius lūkesčius su inovatyvia kūrybine vizija, tai gali atverti naują biblinių temų filmų kartą. Jei ne — projektas gali susidurti su kritika ir sumažėjusiu komerciniu potencialu, nepriklausomai nuo jo estetinės ambicijos.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą