6 Minutės
Nolano netikėtas pritarimas
Christopher Nolan — režisierius, kurio vardas dažnai siejamas su didelio masto, kruopščiai struktūruotu kinu — neseniai išsakė įsimintiną pagyrimą Dwayne'ui Johnsonui dėl jo darbo Benny Safdie sporto dramoje ‚The Smashing Machine‘. Podcast'e, kurį rengia Directors Guild of America "The Director's Cut", Nolan apibūdino Johnsono pasirodymą kaip „širdį draskančią“ ir nurodė, kad tai vienas iš geriausių metų vaidmenų. Kai tokio autoriteto režisierius išskiria vaidmenį iš filmo, kuris komerciškai nebuvo masiškai sėkmingas, tai aiškus signalas apie kūrinio emocinį gylį ir meninę vertę.
Nolano pagyrimas yra reikšmingas ne vien dėl jo garbės vardo, bet ir dėl jo pozicijos kino industrijoje: tai režisierius, kuriam paprastai rūpi pasakojimo forma, techninė realizacija ir emocinis svoris. Nakrautas, detalus ir sudėtingas režisūrinis požiūris, kurį Nolan reprezentuoja, reiškia, kad jo pritarimas yra vertinimas labiau dėl meistriškumo nei dėl bilietų pardavimo. Tokios nuomonės pasikeitimas padidina „The Smashing Machine“ matomumą tiek tarp kritikų, tiek tarp kino profesionalų, kurie stebi aktorių karjeros kreives ir ieško pavyzdžių, kaip žvaigždžių komerciniai įvaizdžiai gali būti išplėsti į rimtus, dramaturgiškus vaidmenis.
Be to, Nolan kalba ir apie kino estetiką bei emocinį pasiekimą — elementus, kuriuos dažnai sunku pamatuoti komerciniais rodikliais. Jo komentaras, kad Johnsono pasirodymas „vertas metų geriausių“ sąrašų, pabrėžia skirtumą tarp populiarumo ir meninės kokybės: filmas gali būti „nedidelis“ biudžeto prasme ar „ribotai“ išplatintas, bet jo emocinis rezonansas ir aktorinė rizika gali kur kas labiau paveikti žiūrovus ir kritikų diskusijas. Tai taip pat atkreipia dėmesį į aktualią kino industrijos temą — kaip vertinami aktoriaus pasirinkimai ir ar Holivudas geba pripažinti nišinius pasiekimus.
Kodėl Dwayne Johnson pasirodymas rezonuoja
Dwayne Johnson suvaidino Marką Kerrą — sudėtingą, viduje sužeistą mišrių kovos menų (MMA) kovotoją. Vietoje įprastos charizmos ir grynos fizinės dominavimo pozos, kurią žiūrovai įpratę matyti iš jo „Fast & Furious“ franšizės ir kitų veiksmo filmų, čia atsiskleidžia pažeidžiamumas, niuansuota emocionalinė įtampa ir subtilus vidinis konfliktas. Tai sąmoningas žingsnis nuo plataus masto spektaklio link intymios charakterio analizės — vaidmens, kuriam reikia ne tiek jėgos demonstracijos, kiek gebėjimo perteikti skaudžią žmogišką patirtį.
Safdie režisūroje Dwayne'as Johnsonas atsikrato įprasto „akcijos žvaigždės“ įvaizdžio ir parodo savo aktorinį diapazoną: nuo tylumo, kurį perteikia mimika ar gestais, iki intensyvaus emocinio sprogimo ekrane. Kritikai ir vis gausėjanti žiūrovų grupė apibūdina šį pasirodymą kaip „haunting“ — likusį galvoje ir keliančią klausimus apie priklausomybę, meilę, savęs naikinimą ir šlovės kainą. Tokie epitetai nėra atsitiktiniai: Johnson čia ne tik „vaidina kovotoją“, bet tiria žmogaus psichologiją po publikos akimis ir ilgų metų spaudimu.
Stylistiškai „The Smashing Machine“ labiau primena kitas pripažintas sporto dramas, tokias kaip „The Wrestler“ ir „Foxcatcher“, kur pasakojimas ne tiek apie varžybas, kiek apie žmogaus kainą, kurią kainuoja šlovė, įtampa ir priklausomybė. Tokios asociacijos padeda kontekstualizuoti Nolan'o pagyrimą: jis vertina aktorinį meistriškumą ir pasakojimo struktūrą, kurioje konkurencija tampa tik fonu žmogaus tragedijai. Tai taip pat akcentuoja, kodėl autentinis, charakteriškai varomas vaidmuo gali sulaukti daugiau pripažinimo nei pats filmo komercinis pasisekimas.
Užkulisių pasakojimai ir kino industrijos pastebėjimai
Benny Safdie atskleidė, kad projekto idėją ir pagrindinį darbą vystė tuo metu, kai dirbo prie Nolano „Oppenheimer“ filmavimo aikštelės — smulkmena, kuri parodo, kaip kino bendruomenės skirtinguose sluoksniuose gali kryžmintis. Tokios sąveikos dažnai palieka pėdsakus: režisieriai ir aktoriai mainosi idėjomis, susipažįsta su kolegomis ir atranda bendradarbiavimo galimybes, kurios vėliau išauga į mažesnius, labiau intymius projektus. Safdie netgi susipažino su Emily Blunt toje filmavimo aikštelėje — praktinis pavyzdys, kaip dideli studijiniai projektai gali sukurti ryšius ir atverti kelią ne tokiems masiškiems, bet turtingiems kūriniams.
Tuo pačiu metu Dwayne'as Johnsonas viešai gyrė „Oppenheimer“ patirtį peržiūroje IMAX formatu, kas rodo abipusę pagarbą tarp aktorių ir režisierių. Šis bendradarbiavimas ir tarpusavio palaikymas liudija platesnį reiškinį: kino bendruomenė nėra monolitas, o fragmentuota tinklų sistema, kurioje dideli vardai gali padėti atkreipti dėmesį į kuklesnius projektus. Tokie ryšiai yra svarbūs ne tik kūrybinei sinergijai — jie gali turėti realų poveikį filmo sklaidai, festivaliniam keliui ir net reklamos strategijoms.
Kritinė reakcija į „The Smashing Machine“ komerciškai yra mišri: filmas gali nepasižymėti milžiniškais bilietų pardavimais ar plačia kino teatrų aprėptimi, tačiau jis sulaukė stipraus pripažinimo iš kritikų ir tam tikros auditorijos dalies, vertinančios aktoriaus transformaciją. Socialiniuose tinkluose gerbėjai pastebi Johnsono vaidmenų įvairovę ir auga diskusijos apie tai, kaip pramogų industrija reaguoja į aktorių norą imtis rimtų, charakteriškai orientuotų vaidmenų. Kai kurie industrijos stebėtojai teigia, kad tai yra platesnė tendencija: veiksmo žvaigždės perbėga į dramą, siekdamos pratęsti karjerą ir parodyti įgūdžių įvairovę, kas gali turėti įtakos tiek apdovanojimų sezonui, tiek ilgalaikei reputacijai.
Be to, filmas skatina diskusijas apie Holivudo vertybes: ar prioritetas teikiamas pajamoms ir „blockbuster“ sėkmei, ar aktoriaus meninei rizikai ir teatro tradicijai? „The Smashing Machine“ tampa pavyzdžiu, kur aktoriaus pasiryžimas rizikuoti savo įvaizdžiu gali sukelti vertinimų pokyčius ir diskusijas apie tai, ką reiškia „sėkmė“ šiuolaikiniame kine. Režisieriai, prodiuseriai ir platintojai stebi, kaip tokie filmai pasirodo festivaliuose ir tarptautinėse rinkose, nes tai formuoja strategijas, kaip mažesni, meniški projektai gali pasiekti platesnę auditoriją per kruopštesnę komunikaciją ir tikslingą rinkodarą.
Nolan pabaigoje savo komentarus paliko stiprų įspūdį, pavadindamas Safdie filmą išskirtiniu ir radikaliai drąsiu, prognozuodamas, kad laikui bėgant šis kūrinys gali būti peržiūrėtas ir įvertintas kitaip. Tokie teiginiai dažnai reikšmingi: retrospektyvos ir kritinė peržiūra gali atskleisti kūrinio vertę, kurios iš pradžių nepastebėjo masinė auditorija. Nepriklausomai nuo to, ar jus domina aktoriaus transformacija, režisūrinė rizika, ar žmogaus istorija apie kovą su priklausomybe ir šlovės kaina, „The Smashing Machine“ yra tas mažas, bet svarbus filmas, kuris palaiko kiną gyvą ir įdomų. Jo buvimas kino diskurse primena, kad kartais kuklūs, ryžtingi projektai gali pakeisti lūkesčius ir suteikti naują impulsą tiek aktorių karjeroms, tiek patiems pasakojimo būdams.
Šaltinis: deadline
Palikite komentarą