7 Minutės
Black Phone 2: tęsinys, kuris suskaldė kritikų nuomones
Scott Derrickson režisuotas filmas Black Phone 2 tapo vienu iš 2025 metų labiausiai diskutuojamų siaubo tęsinų. Filmas pasakoja apie 17-metį Finney, mėginantį susitvarkyti su gyvenimu po pagrobimo, ir 15-metę Gwen, kuri sapnuose ima gauti baisius skambučius iš antgamtinio juodojo telefono. Gwen vizijos vaizduoja tris berniukus, medžiojamus izoliuotame žiemos stovykloje Alpine Lake. Beviltiškai norėdama nutraukti košmarus, Gwen įkalba Finney prisijungti prie jos stovykloje. Įstrigę žiemos audroje, jie atskleidžia šokiruojantį šeimos ryšį su The Grabber — kaukėtu žudiku, kurio buvimas tampa galingesnis, pavojingesnis ir alkas kerštui intensyvėja.
Derrickson (bendradarbiavęs rašant scenarijų su C. Robert Cargill) grįžta prie tų temų, kurios padarė originalą išskirtinį: antgamtinio siaubo ir realaus pasaulio blogio susidūrimo. Aktorių ansamblis susiburia ir plečiasi — pagrindinius vaidmenis atlieka Mason Thames ir Madeline McGraw, o Ethan Hawke sugrįžta svarbioje rolėje kartu su Damían Bichir, Ariana Reaves, Miguel Muñoz, Jeremy Davies, Maude Beatty ir Graham Abbey. Universal Pictures planuoja filmo išleidimą 2025 m. spalio 17 d.
Filmo siužetas ir teminė plėtra išlaiko ryšį su pirmąja dalimi, tačiau tęsinys kryptingai gilina mitologiją ir personažų motyvus. Tai nebėra vien tik siaubas, grįstas įtampa ir uždaru erdvės jausmu; tai bandymas išplėsti franšizės geometriją, suteikiant serijiniam žudikui platesnį kontekstą. Tokia kryptis vieniems žiūrovams prideda vertės ir intrigą, kitiems — atima ankstesnį, intensyvų siaubo impulsą.
Kritinė reakcija: mišri, daugiausia teigiama
Iki šiol apžvalgos demonstruoja įvairų spektrą. Aukštus balus skyrė SlashFilm (90/100) ir Variety (90/100), pagirdamos Derricksono gebėjimą atgaivinti The Grabber personažą taip, kad jis atrodo įtikinamai ir prasmingai giliau. SlashFilm atkreipė dėmesį į tai, kaip filmas efektyviai išplečia pagrobėjo praeitį, teigdamas, kad tęsinys giliau nagrinėja veikėjų motyvus, o ne tiesiog dalija siužeto atsakymus. Variety pagyrė tono balansą — filmas taiko vidinę logiką ir netgi randa lengvesnių akimirkų tarp įtampos, pristatydamas pulsuojantį žanrų hibridą, kuriame susikerta vaiduokliai ir serijinis žudikas.
RogerEbert.com filmas vertinamas tvirtu 75/100 — kritikai pastebi, kad kartais filmas linkęs per daug aiškinti ir jo trukmė vietomis ilgėja, tačiau geriausiai jis veikia tada, kai pasilenkia prie siurrealistinės, košmarinės logikos. Kita vertus, IndieWire (67/100) įžvelgia, jog daug stipriausių Black Phone 2 akimirkų atrodo skolintos iš ankstesnių Derricksono darbų ir klasikinių siaubo filmų, o ScreenCrush (40/100) ir The Seattle Times (38/100) kritikuoja tęsinį už tai, kad jis nepasiekia emocinės ir teminės pirmojo filmo jėgos — The Seattle Times net vadina jį keistai migdantį nepaisant sapno režimo aplinkos.
Šios nuomonės atspindi įvairius kritikų prioritetus: vieni labiau vertina mitologijos išplėtimą ir motyvų paaiškinimą, kiti liūdi dėl sumažėjusio momentinio siaubo intensyvumo. Vis dėlto daug apžvalgų pastebi Derricksono stilistinį ryžtą ir aktorių ansamblio darbą, kuris suteikia tęsinio pasakojimui reikšmingumo.
Kaip jis lyginamas su pirmąja dalimi ir kodėl reakcijos skirtingos
Jeigu jums patiko The Black Phone (2021) dėl grynos įtampos ir to, kaip Ethan Hawke vaidmuo sukūrė bauginančią figūrą, šis tęsinys yra kitokio pobūdžio. Derrickson giliau pasineria į mitologiją ir atmosferą, pirmenybę teikdamas šaltam, klasikinio vaiduoklių pasakojimo nuotaikai už pirmosios dalies klaustrofobinio skubumo. Žiūrovams, kurie vertina Derricksono ankstesnius darbus, kaip Sinister, filmas pasirodys pažįstamas: režisierius patogiai maišo antgamtišką siaubą su procedūriniais užuominomis ir istorijos sluoksniais.
Kodėl kritikai išsiskiria? Black Phone 2 vienu metu prašo dviejų dalykų: patenkinti franšizės gerbėjų lūkesčius siaubui ir kartu gilinti lore (siužeto mitus). Kai kuriems recenzentams tokia plėtra praturtina The Grabber personažą ir didina emocinę riziką, o kitiems — ji susilpnina ankstesnį, intensyvų siaubą ir vietoje grynųjų šiurpulių pateikia introspektyvias, mitologines peripetijas.
Praktinis skirtumas dažnai slypi režisūros pasirinkimuose: ar scena užuomina daugiau, ar atskleidžia; ar muzika ir garsas laiko įtampą, ar veda link platoniškesnio simbolizmo. Black Phone 2 kartais renkasi prasmės sluoksnius vietoje momentinių baimės šuolių — tai veikia tiems, kurie nori mitų plėtojimo ir atmosferos, bet vargina žiūrovus, trokštančius nepertraukiamos pabaigos ir siaubo nuolatinio pulso.
Užkulisių detalės ir fanų pastebėjimai
Tarp gerbėjų plintančios gamybos istorijos atskleidžia žiemos lokacijų filmavimo iššūkius: Alpine Lake scenos, anot šaltinių, reikalavo naktinių filmavimų, dirbtinio sniego bei kruopščiai kontroliuojamo garso dizaino, kad telefono šiurpūs skambučiai išsiskirtų iš aplinkos triukšmo. Tokie techniniai sprendimai — nuo mikrofonų pozicionavimo iki garso filtrų — yra esminiai, kai bandoma išlaikyti telefoninio grudinto tono skvarbą ir užtikrinti, kad antgamtinė atmosfera būtų girdima net per audros triukšmą.
Sprendimas daugelį siužeto epizodų pateikti per Gwen sapnų logiką yra kūrybinis rizikos žingsnis ir paaiškina, kodėl reakcijos tokios polarizuotos — sapno peizažai gali ar užburti, ar atstumti, priklausomai nuo žiūrovo polinkio priimti neaiškumą. Sapnų struktūros suteikia režisieriui laisvę laviruoti tarp tiesioginio siaubo ir simbolinių ryšių, bet tuo pačiu laužo tradicinio naratyvo ritmą.
Kinėmatografijos ir garso sprendimai taip pat buvo kritiškai svarbūs: tamsūs tonai, plataus kampo objektyvai ir sintetinės, tačiau subtilios garso takelio priemonės kuria vieningą, neramų audinį. Šie elementai rodo, kad filmas ne tik siekia pasakoti siaubo istoriją, bet ir formuoti stiprią audiovizualinę patirtį — kinematografinis tekstūros praturtinimas yra vienas iš dalių, dėl kurių kai kurie žiūrovai vertina tęsinį labiau nei pirmą dalį.
Kino istorikas Marko Jensen trumpai apibendrina: 'Black Phone 2 yra drąsus bandymas slasher tipo archetipą paversti mitu. Jis nepatiks visiems, bet apdovanos žiūrovus, pasirengusius sekti jo tamsesnėmis, atmosferiškesnėmis vingrybėmis.'
Kur šis tęsinys telpa šiandieniniame siaubo kine
Filmas atspindi šiandieninę siaubo tendenciją: tęsiniai, kurie siekia išplėsti vieną ikoninio piktadario įvaizdį į platesnę metafizinę sistemą (galima įsivaizduoti neseniai išplitusias franšizes, kurios folklorą integruoja į serijinių žudikų mitologiją). Toks požiūris gali sukurti turtingesnį pasakojimo atlyginimą, bet rizikuoja prarasti pirmojo filmo siaubo „koncentratą" — tą siaurą, kutenantį siaubą, kuris padarė originalą įsimintiną. Black Phone 2 ramiai stoja į šį polėkį.
Ar filmas taps kultiniu favoritų pasirinkimu, ar prieštaringu įrašu — daug priklausys nuo žiūrovų reakcijų po premjeros. Ieškantiems atmosferos, mitologijos kūrimo ir gilesnio pažvelgimo į The Grabber personažą yra daug ką vertinti: įtempta kinematografija, garso sprendimai ir personažų psichologinis svoris. Tie, kurie troško gryno ir nuolatinio siaubo, kaip pirmojoje dalyje, gali jausti, kad tęsinys nukrypo į šalutinį kelią.
Be to, filmas kelia platesnius klausimus apie tai, kaip žanras gali evoliucionuoti: ar geriausi siaubo tęsiniai turi išlaikyti pirminį siaubą, ar juos verta rekonstruoti, kad jie taptų mitais? Black Phone 2 pateikia vieną atsakymo variantą — gražiai suprojektuotą, dažnai provokuojantį tęsinį, kuris labiau rūpinasi prasme ir atmosferos architektūra nei vien tik baimės ritmo palaikymu.
Galutinis verdiktas: Black Phone 2 yra rimtas, stilistiškai ambicingas tęsinys — kartais atveriantis naujas perspektyvas, kartais peržengiantis ribas — ir beveik garantuotai sukels aštrias diskusijas tarp siaubo gerbėjų šį rudenį.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą