9 Minutės
Didelis virsmas mylimame fantasy pasaulyje
The Witcher 4 sezonas pasirodė nešinas tiek spektaklio svoriu, tiek ir fanų lūkesčiais, kurie su Geraldu iš Rivijos gyvena jau daugelį metų. Tai pirmoji naujų epizodų banga beveik dvejų su puse metų; premjeros reakcija buvo stipri ir daugialypė — tiek kritikai išreiškė nusivylimą, tiek dalis žiūrovų reagavo aštresniu tonu, net panieka. Netflix fantasy saga pateko į momentą, kai kiekvienas sprendimas — nuo aktorių atrankos ir tono iki išeities medžiagos ištikimybės ir net atidarymo scenos — yra peržiūrimas griežtu žiūru akimis. Tai nėra tik naujas aktas; tai persvarstymas, kuris, daugeliui žiūrovų, atrodo prasilenkia su ta riba tarp adaptacijos ir reinterpretacijos. Kas šįkart kitaip? Atsakymas sluoksniuotas: naujas Geraltas, kurį įkūnijo Liam Hemsworth, ir naratyvo strategija, kuri labiau krypsta prie plataus televizijos ritmo nei prie knygų ar ankstesnių sezonų. Sezonas taip pat ryškiau nutolsta nuo Andrzej Sapkowski literatūrinio lankelio nei gerbėjai buvo regėję anksčiau, pasirinkdamas kitokį tempą, kitokį nuotaikos sluoksnį ir, taip, kitokią emocinę ašį. Nors srautinės platformos sėkmė niekada nėra vien tik fanų nuomonės garantija, duomenys rodo gilesnę srovę po paviršiumi: serialas, kuris kažkada atrodė neišvengiamas, dabar atrodo abejojantis dėl savo krypties.
Kodėl Henry Cavill pasitraukimas turi tokį didelį svorį
Henry Cavill pasitraukimas iš The Witcher prieš trečią sezoną paliko ilgą šešėlį. Oficialūs paaiškinimai minėjo grafiko sudėtingumą ir kitas įsipareigojimų priežastis, tačiau užkulisiuose sklinda kalbos apie kūrybinius nesutarimus ir kitokį požiūrį į tai, kuo serialas turėtų tapti — balsai, kurie ypač rezonavo tarp žiūrovų, įsimylėjusių Cavill interpretaciją. Cavill ne tik atliko vaidmenį; jis įkūnijo tam tikrą charakterio tekstūrą — grubų balso tembrą, ikoninius dialogo tonus, moralinio užsispyrimo švytėjimą — kurie daugeliui fanų tapo serijos atpažinimo bruožu. Jo Geraltas atrodė „gyvenimu dvelkiantis“, todėl jo nebuvimas sukūrė vakuumą, kurį Hemsworth sunkiai užpildo balsine ir vaizdine tapatybe, už kurią žiūrovai galėtų susivienyti. Dėl to šis sezonas palieka Cavillo epochą dar nepakartojamesnę. Platesniu požiūriu, Cavillo išėjimas yra iliustracija, kaip vienas aktorius gali paremti ilgą adaptaciją; kai įžengia naujas atlikėjas, auditorija ne tik vertina naują vaidybą, bet ir lygina visą tonalinę ekosistemą, kuri darė serialą atpažįstamą. Šios emocinės ekonomiką sunku atkurti, ypač kai naratyvas reikalauja kito balansavimo — daugiau bravūros, daugiau humoro, daugiau svorio tuo pačiu metu. Galbūt kūrybinė komanda tikėjosi, kad bus lengviau, bet ekrane pokytis sustiprino jausmą, jog kažkas esminio buvo perprojektuota be to paties „magijos prisilietimo“, kuris palaikė ankstesnius sezonus.
4 sezonas: drąsi, bet prieštaringa Sapkowski sagos interpretacija
The Witcher visada balansavo tarp išeities romanų, itin populiarių vaizdo žaidimų ir serialinio formato lanksčių reikalavimų. Ketvirtasis sezonas dar labiau pasuko kūrybinės reinterpretacijos link, perkeldamas knygų chronologiją į naujas sąsajas. Sprendimas sujungti Andrzej Sapkowski romanus Baptism of Fire ir The Tower of the Swallow į vieną nuoseklų naratyvinį lanką yra ne tik ambicingas — jis rizikingas. Šie du romanai kuriasi skirtingu laiku ir skirtinguose kontekstuose, todėl jų suspaudimas į vieningą laiko juostą testuoja žiūrovų norą suspenduoti netikėjimą platesnei meninei vizijai. Tai veiksmas, kuris gali pelnyti pagyrų už drąsą ir kūrybinį polėkį, bet taip pat sulaukti kritikos dėl ištikimybės ir naratyvinio vientisumo. Kitas reikšmingas poslinkis — tai, kaip atskiros Geralto ir Yennefer istorijos išsiskiria per 4 sezoną. Išeities šaltinyje šie du herojai jau turėjo ilgą susivienijimo ir bendro tikslo lankelį iki šio etapo; televizijos adaptacija juos išlaiko atskirai daugeliui epizodų ir trumpą atstatymą palieka finale. Toks struktūrinis pasirinkimas keičia emocinį ritmo pojūtį. Žiūrovai, atėję dėl Geralto ir Yennefer chemijos, gali pasijusti atitraukti nuo laukiamo apmokėjimo už investuotą emocinį laiką, tuo tarpu kiti gali sveikinti platesnį, ansamblinį požiūrį. Tačiau aišku viena: tai sąmoningas atsiskyrimas nuo to, ką daugelis mano, kad serialas jau buvo gerai įvaldęs — išlaikyti charakteriu grindžiamą šerdį plėtros ir didelio masto fantastikos veiksmo fone.
Liam Hemsworth kaip Geraltas: reakcija, kurios negalima ignoruoti
Pereiti nuo Henry Cavill prie Liam Hemsworth nėra vien tik personalio pokyčio — tai tono kertinio akmens poslinkis. Hemswortho interpretacija daugeliui kritikų ir fanų atrodo stokojanti to aštraus bruožo, kuris apibrėžė Cavill atlikimą. Kai kurie žiūrovai apibūdina Hemswortho Geraltą kaip blankų ar net robotišką, pažymėdami, kad jo balsinė manierė reikšmingai skiriasi nuo būdingo griozdiško growlo ir lakoniško humoro, kurie Geralto personažui suteikdavo atpažįstamumą. Netflix tikriausiai tikėjosi, kad pažįstamas, veiklinis charizmos tipas pritrauks platesnę auditoriją, tačiau rezultatas komplikuoja standarto matą, kuriuo fanai vertino serialo sėkmę. Ar The Witcher vis dar yra The Witcher be Cavill parašo suteiktos grubosios gravitas? — tokie klausimai lydi kiekvieną kovos sceną ir kiekvieną ramų momentą. Problema ne tik vaidyboje: tai apie tai, kaip serialas deryboje su savo identitetu reaguoja į kintančias lūkesčių erdves. The Witcher esminis žavesys stovėjo ant netvarkingo šarmo — tamsaus humoro, pasaulio pavargusios filosofijos ir pavojaus jausmo, kuriam satyriškai atsvara buvo wit. Jei pagrindinis aktorius fiziniu buvimu ir balsine charizma nebesukuria tos pačios magijos, auditorija pradeda vertinti visą audinį kitaip. Tai svarbu franchise, kuris statytas ant patikimos, įtraukiamos atmosferos. Hemsworth turi savo gerbėjų, vertinančių jo stipriąsias puses, bet kontekste šios mylimos frančizės baras nuo pat pradžių buvo užkeltas neįprastai aukštai.
Tempas ir pasakojimas: sezonas, kuris atrodė skubotas
Viena dažniausių sezono kritikų — tempas. Žiūrovai dažnai praneša apie skubėjimo pojūtį, lyg scenaristai būtų bandę sutalpinti per daug pasakojimo į per trumpą laiką, aukojant gilumą vardan apimties. Greičio įspūdis neapsiriboja vien koviniais epizodais; jis liečia charakterių plėtotę ir emocinį svorį, kuris leidžia fantastiniam pasakojimui įsiteikti ir palikti įspūdį. Kai serialas prašo auditorijos investuoti į naujas ištikimybes, išdavystes ir atradimus, jam reikia erdvės įkvėpti — laiko, leidžiančio personažams kisti, vystytis ir įtvirtinti reakcijas. Pagal nemažai atsiliepimų, 4 sezonas palieka per daug nespręstų siūlų ir neišnagrinėtų sprendimų, todėl lemiami posūkiai kartais atrodo kaip intrigos įrankiai, o ne uždirbti momentai. Rotten Tomatoes pateikia atskleidžiančią nuotrauką: kritikų vertinimas apie 56%, žiūrovų balas — arti 18%. Šie skaičiai atspindi susiskaldžiusią reakciją: kritikai mato ambicingas idėjas, kurios ne visada pritvirtėja, o platesnė auditorija jaučia, kad serialas skubėdamas paaukojo kažką esminio. Tai ne tik skirtingas skonis; tai diskusija apie tai, kuo The Witcher turi būti srautinės epochos kontekste, kuri vertina tiek spektaklius, tiek ištikimybę išeities medžiagai.
Vaizdinė puošmena prieš naratyvinį tuštumą
Vizualiai 4 sezonas nenuvilia: efektai išlieka ryškūs, mūšiai sumontuoti mastu, o kai kurios scenos žaižaruoja kinematografine ambicija. Tačiau vizualinis spindesys negali užmaskuoti siužeto spragų bei nevisaverčių charakterių lankelių. Persikėlimas prie naujų veidų — nors ir techniniu požiūriu kartais pasiteisina — sustiprina tempimo problemas ir verčia dramatinę ašį atrodyti plonesnę ten, kur Cavill anksčiau suteikė storą, daugiasluoksnę buvimą. Geriausi fantastikos serialai pelno populiarumą derindami kvapą gniaužiančius vaizdus su istorija, kuri kviečia pakartotinai grįžti. The Witcher 4 sezonas, daugeliui, atrodo pasirenkantis spektaklio prioritetą, paliekant žiūrovus ilgesingus dėl emocinio svorio, kurį ankstesni sezonai sugebėjo pristatyti kuklesne, bet labiau užtikrinta manierą.
Ką sako platesnis industrijos kontekstas
Ketvirtasis sezonas nevyksta vakuume. Srautinio transliavimo era spaudžia kūrėjus siekti kelių sezonų universų su agresyviais laiko planais, tikimasi atkartoti korporatyvinius sėkmės rodiklius tiek, kiek ir kūrybinį pasitenkinimą. The Witcher planuojamas penkių sezonų lankas — tai pavyzdys tokio modelio: mylima frančizė pailginama į ilgalaikę seriją, tikint, kad gilesnė žiūrovių investicija per sezonus paversis tvirtesniu abonentų palaikymu. Praktikoje toks požiūris veikia, kai rašymas lieka stiprus, kai charakterių evoliucija išlieka naratyvo centre ir kai atrankos sprendimai pagerbia gerbėjų meilę originaliai medžiagai. 4 sezono reakcija parodo, koks trapus gali būti tas balansas. Tai priminimas, kad adaptacija yra tiek emocinės pasitikėjimo uždirbimo menas, kiek ir produkcijos vertės demonstracija. Knygų gerbėjams, Witcher žaidimų žaidėjams ir aistringiems aukštos fantasy žanro žiūrovams 4 sezono klaidos suteikia progą pervertinti, kas daro serialą autentišką. Tarp perspektyvų perpildyto rinkos ir adaptacijų nuovargio raktas ilgaamžiškumui nėra vien didelės scenos — tai nuoseklus balsas, kuris gerbia pasaulio taisykles, bet vis tiek drįsta siūlyti staigmeną. The Witcher visada klestėjo įtampoje tarp ištikimybės ir išradimo; 4 sezonas kai kam per daug pasuko link pastarojo, kviesdamas debatą, kuris tikriausiai formuos serialo priėmimą artimiausiais metais.
Užkulisiuose: faktai, diskusijos ir fanų pokalbiai
The Witcher gerbėjų bendruomenė atidžiai stebi kiekvieną interviu, kiekvieną filmavimo aikštelės nuotrauką ir kiekvieną socialinių tinklų užuominą. Aktorių paskelbimai, scenarijaus pasirinkimai ir gamybos vėlavimai tampa pokalbių laidos medžiaga fandomo pasaulyje. Kai kurie fanai nurodo 4 sezono kūrimo istoriją kaip įrodymą, kad produkcija traukėsi skirtingomis kryptimis — bandydama patenkinti senąją kartą ir tuo pačiu pritraukti platesnę auditoriją. Kiti švenčia Hemswortho riziką kaip gaivų požiūrį, galintį galiausiai susiformuoti į tvirtą interpretaciją. Tikriausiai tiesa yra kažkur per vidurį: serialas siekia save atnaujinti, nešiodamas lūkesčių naštą, sukauptą per tris ankstesnius sezonus. Norint pridėti niuansų, verta pateikti kino tyrinėtojos perspektyvą, kuri supranta adaptaciją ir auditorijos priėmimą. Dr. Elena Park, kino studijų profesorė, pažymi: „4 sezonas išbando subtilų balansą tarp mylimo atlikimo pagerbimo ir The Witcher atvėrimo platesnei TV auditorijai. Rizika didelė, bet ir potencialus atlygis — jei pasakojimas sugrąžins moralinį centrą ir intymesnį pasekmių jausmą.“
Palyginimai, kurie apšviečia kelią į priekį
Lyginamoji peržiūra padeda paaiškinti, kodėl kai kuriems žiūrovams skirtumas tarp 1–3 ir 4 sezono yra toks didelis. Pažvelgus į vaizdo žaidimų adaptacijų istoriją, matyti, kad gamyba, kuri giliau pasitiki išeities medžiaga, paprastai laimi gerbėjus patikimiau nei ta, kuri traktuoja medžiagą kaip laisvą platformą spektakliui. The Witcher iš dalies „pagamino“ adaptacijos meną, panašiai kaip geriausi filmų į TV perdavimai — bet 4 sezono metodas primena platesnį poslinkį link blokuotei panašaus srautinio žaidimo recepto, kuris gali rizikuoti aukoti tuos keistus bruožus, kurie anksčiau suteikė serialui charakterį. Pavyzdžiui, kai serialas kaip Game of Thrones pertvarko savo epinį mastą paskutiniam veiksmui, rizika yra didelė, bet atlygis gali būti monumentalus, jei rašytojams pavyksta išlaikyti moralinę logiką, grindusią kelionę. The Witcher, palyginti, tarsi bando išbandyti, ar didesnis biudžetas ir naujas pagrindinis veikėjas gali nešti tą patį emocinį svorį. Kol kas verdiktas lieka neaiškus ir priklausys nuo ateities sezonų sprendimų bei žiūrovų kantrybės.
Ką tikėtis toliau
Tol, kol Netflix vertins The Witcher pagal peržiūrų valandas, 5 sezono galimybė greičiausiai išliks reali. Klausimas — ar kūrybinė komanda sugebės vėl laimėti fanų pasitikėjimą priartėjusi prie Sapkowski pasaulio, sustiprėdama tuose momentuose, kurie perteikia charakterių tiesą, ir kuriant įtikinamą, sezono ilgumo arką vietoje fragmentuotų set-pekų. Auditorijos įsitraukimas išlieka kritinis rodiklis; net ir prieštaringas sezonas gali sukelti diskusijų, pritraukiančių žiūrovus, norinčius pamatyti, kaip ši saga toliau vystysis. Jei serialas sugrįš su aiškesniu tikslu ir darnesniu knygos istorijos bei kinematografinės invencijos deriniu, yra kelias atgal prie bendro stebuklo, kurį geriausi Witcher momentai jau yra pasiūlę. Galų gale, 4 sezonas gali būti prisimenamas ne tiek kaip pasukimas kanone, kiek kaip adaptacijos rizikos atvejis srautinės eros kontekste. Tai sezonas, kuris uždavė didelius klausimus — apie ištikimybę, žvaigždžių jėgą, tempą — ir paliko žiūrovams susiskaldžiusią nuomonę. Ateitis lieka neaiški, bet diskusija apie The Witcher tebėra viena labiausiai stebimų šiuolaikinėje žanro televizijoje. Ir tai savaime liudija serialo išliekamąją kultūrinę įtaką.
Paskutinė mintis
Ar The Witcher sugebės susigrąžinti ankstesnę šlovę, ar taps tarpine dalimi ilgesnės srautinės sagos, vienas dalykas aiškus: serialo tapatybė vis dar yra diskusijų objektas. Geriausia frančizės diskusija yra ta, kuri sukėlė atsinaujinusį smalsumą, ir 4 sezonas neabejotinai tai padarė — galbūt ne taip, kaip kūrėjai ketino, bet būdu, kuris palaiko pokalbį ir ateities sezonams.
Palikite komentarą