8 Minutės
Leonardo DiCaprio negrįš į „Once Upon a Time“ tęsinio
Leonardo DiCaprio patvirtino, kad negrįš į Quentino Tarantino „Once Upon a Time in Hollywood" visatą. Nors vyko pradininiai pokalbiai ir aptarimai apie galimą sugrįžimą, DiCaprio aiškiai pareiškė, jog nebus naujo projekto, kuris koncentruojasi į Cliff Booth veikėją, dalimi. Jis pagyrė režisoriaus pasirinkimą šiam tęsinio projektui ir išreiškė susidomėjimą, kaip toliau vystysis šio personažo istorija.
Šis sprendimas, nors ir netikėtas kai kuriems gerbėjams, nėra visiškai stulbinantis: aktoriai dažnai priima sprendimus atsižvelgdami į savo asmenines prioritetų sritis, karjeros kryptį ir kitus projekto aspektus, tokius kaip režisieriaus vizija ar gamybos sąlygos. DiCaprio pabrėžė, kad vertina Tarantino scenarijų ir pažymi smalsumą stebėti, kaip kitas režisierius interpretuos tą pačią istoriją. Tai palieka duris atviras galimiems bendradarbiavimams ateityje, tačiau dabartiniu metu jo vardas oficialiai nenurodomas tęsinio aktorių sąraše.
What the sequel centers on
Ateinančio filmo, dažnai vadinamo „The Continuing Adventures of Cliff Booth" arba „The Adventures of Cliff Booth", dėmesys sukasi apie Cliff Booth — lakonišką kaskadininką ir vairuotoją, kurį Quentinas Tarantino pristatė 2019 metų filme. Cliff, originalioje versijoje įsimintinai suvaidintas Brado Pitto, naujame scenarijuje vaizduojamas kaip žmogus, kuris po pirmojo filmo įvykių tampa rūpestingų, bet uždarų santykių ir industrijos užkulisinių problemų sprendėju. Naujasis pasakojimas rodo jį kaip žmogų, kuris, metus praleidęs kino industrijoje, dabar juda tarsi sprendimų priėmėjas už scenos — žmogus, kuriam patikima užduotis „išspręsti“ sudėtingas gamybines situacijas ir užkulisines krizes.
Scenarijus, kurį priskiria Quentinas Tarantino, išlaiko autentišką jo kalbos ritmą, charakterių sąveiką ir periodinę estetiką, tačiau judesiui į priekį suteikia kitokia režisūrinė vizija, kai vairas perduodamas kitam autoriui. Cliff Booth kaip personažas turi potencialą tapti labiau viešumoje, bet kartu ir gilesniu, labiau niuansuotu veikėju — vienu metu praktišku „fixeriu" ir žmogumi su praeities šešėliais. Ši dinaminė kombinacija leidžia scenarijui išplėsti originalios filmo pasaulio ribas ir suteikti daugiau kontekstų Holivudo kasdienybės mechanikai.
Režisūrinės pareigos perduotos Davidui Fincheriui pagal jo bendrą sutartį su Netflix. Šis perėjimas yra reikšmingas: Tarantino, kuris įprastai pats kuria ir režisuoja savo scenarijus, šįkart pasiryžo patikėti savo kūrinį režisieriui, žinomam dėl šalto, preciziško ir stilistiškai tikslaus požiūrio. Fincheris paprastai pasižymi minimalistišku apšvietimu, griežta kompozicija ir detaliu darbo su aktoriais bei montažu, o Tarantino — dinamišku dialogu, revisionistine istorijos interpretacija ir teatro estetika. Šių dviejų autorių susidūrimas žada kūrybinę įtampą ir naują interpretacinį sluoksnį, kuris gali filtruoti Tarantino balsą per Fincherio teminius ir vizualinius sprendimus.
Pramonės šaltiniai mini, kad biudžetas galėtų būti reikšmingas — apie 200 mln. USD, — kas rodo Netflix pasiruošimą investuoti į didelio masto projektą su aukštomis gamybos vertėmis ir plėtra. Tokia investicija leidžia skirti lėšų aukšto lygio aktorių samdymui, sudėtingoms filmavimo aikštelėms, periodiniams kostiumams, specialiesiems efektams ir platesnei reklamos kampanijai. Išleidimo data oficialiai dar nepaskelbta, tačiau su tokio dydžio biudžetu ir dideliu režisieriaus bei scenaristo vardu projektas greičiausiai taps prioritetiniu tiek Netflix platformos, tiek tarptautinių kino platinimo planuose.
Šio projekto kontekstas ir palyginimai: šis filmas stovi dviejų šiuo metu vyraujančių industrijos tendencijų sankirtoje — pirmiausia, tai paveldėti tęsiniai (legacy sequels), kurie plečia mylimas kino visatas, ir antra, srautinio transliavimo platformų apetitas tentpole tipo turiniui, kurį valdo aukščiausio lygio režisieriai. Palyginus Fincherio Netflix bendradarbiavimo pavyzdžius (pvz., serijinį projektą „Mindhunter") su Tarantino teatro ar režisūros tradicija, akivaizdu, kad dera skirtingi kūrybiniai principai. Fincheris orientuojasi į tyrimą ir detales, jo tonas dažnai yra griežtas ir tamsus; Tarantino linkęs į dialogo šou, stilizuotus aktų ir laikmečio portretus bei mokslinę pramogą su nostalgijos elementais. Derindami šiuos požiūrius, kūrėjai galėtų sukurti naują tęsinio formą — ne vien nostalgijos pastatą, bet ir sudėtingesnį naratyvą, kuris balansuoja tarp autentiškumo, laikmečio rekonstrukcijos ir režisūrinės inovacijos.
Fanų ir kritikų reakcija: socialiniuose tinkluose gerbėjai greitai sureagavo — kilo diskusijos apie tai, ar Brad Pitt sugrįš kaip Cliff Booth ir kaip Fincheris interpretuos Tarantino šviesą bei humorą. Pastabos dažnai sukasi apie aktorių atrankas, galimas režisūrines permainas ir scenos tonacijos poslinkius. Yra ir skeptiškų balsų, kurie mano, kad perduoti Tarantino rankas kitam režisieriui rizikuoja prarasti originalų autentišką balsą. Kita vertus, yra daug palaikančių nuomonių, kurių šerdis — smalsumas pamatyti, kaip Fincheris perteiks Tarantino sukurtą personažą ir pasaulį.
Verta paminėti, kad Tarantino ilgą laiką kūrė savo fiktyvią Holivudo visatą ir mėgo generuoti spin-off idėjas bei papildomas projekto vizijas, todėl šis tęsinys natūraliai tęsia tą pasakojimo impulsą. Cliff Booth personažas anksčiau buvo vienas iš labiausiai intriguojančių figūrų originaliame filme: ramus, sektorinis ir kartu pavojingai kompetentingas. Scenarijuje jis gali tapti tiltu tarp žvaigždžių kulto ir kasdienybės užkulisinių mechanizmų, atskleidžiant ne tik asmeninį charakterio kelią, bet ir platesnį Holivudo mechanikos vaizdą.
Kritinis požiūris: perteikti Tarantino scenarijų kitam režisieriui — retas ir pavojingas žingsnis. Tai gali sukelti stilistinių neatitikimų arba, priešingai, suteikti gaivaus oro ir naują dramaturginį sluoksnį. Kai kuriose situacijose toks būdas padeda išplėsti originalios idėjos ribas, ypač jei režisieriai sugeba išlaikyti scenarijaus toną, bet prideda savo unikalią režisūros kalbą. Fincheris gali suteikti tamsesnį, labiau intrigos kupiną toną, kuris pavers Cliff Booth istoriją mažiau nostalgija paremtu pasakojimu, o labiau psichologine ir stilistine studija apie pramonės moralę ir asmenines ribas industrijoje.
Strateginiai ir komerciniai aspektai: Netflix kaip platforma turi aiškų motyvą investuoti į tokio tipo projektus. Jie pritraukia prenumeratorius didesne produkcijos kokybe ir žinomais režisieriais bei pagrindiniais vardais. Tęsinys, kurį palaiko garsūs vardai (Tarantino kaip scenaristas, Fincheris kaip režisierius, didelis biudžetas), yra ne tik kultūrinis įvykis, bet ir svarbi platformos turinio strategijos dalis. Didesnis biudžetas taip pat leidžia siekti tarptautinės auditorijos, parduoti licencijas festivaliniams rodymams ir palaikyti ilgalaikį IP (intelektinės nuosavybės) plėtojimą.
Potencialūs aktorių sprendimai: nors DiCaprio negrįš, lieka daug klausimų dėl kitų vaidmenų pildymo. Ar Brad Pitt sutiks sugrįžti kaip Cliff Booth? Jei taip, ar jo personažas bus toliau vystomas brandesniu ir tamsesniu tonu, ar jis išliks artimas originalaus filmo duotam bohemiškam ir ironizuojančiam įvaizdžiui? Ar atsiras naujų, ryškių personažų, kurie pratęs Holivudo mitologiją? Tokie sprendimai priklausys nuo režisieriaus vizijos, prodiuserių strategijos ir, žinoma, aktorių prieinamumo bei asmeninių pasirinkimų.
Techniniai ir stilistiniai pasirinkimai: Fincherio režisūra gali daryti įtaką filmavimo estetikai — nuo kinematografijos iki montažo ritmo, garso dizaino ir apšvietimo. Pavyzdžiui, Fincheris dažnai renkasi šaltą, kontūruotą apšvietimą ir tikslius, kartais simetriškus kadrus, kurie skiriasi nuo Tarantino laisvo, teatrališko ir gausaus dialogų stiliaus. Tokia vizualinė kaita gali suteikti filmui naują nuotaiką, pabrėžiančią paslaptingumą, įtampą ir siauresnį psichologinį fokusą. Garso sprendimai gali būti orientuoti į subtilias, bet intensyvias garso takelio detales, kurios Fincherio darbuose paprastai sustiprina emocionalumą ir intrigos lygį.
Ilgalaikė reikšmė kino industrijai: šio tipo kūrybiniai mainai — scenaristo ir kito režisieriaus bendradarbiavimas — gali formuoti precedento neturinčius modelius kino kūryboje. Jei tęsinys bus sėkmingas tiek komerciškai, tiek kritiškai, tai gali paskatinti panašias praktikas: scenaristams suteikti erdvę eksperimentuoti su skirtingais režisieriais, siekiant atgaivinti arba išplėsti žinomas visatas. Tai taip pat gali skatinti transliuotojus ir studijas investuoti į rizikingesnius, bet kūrybiškai turtingesnius sprendimus.
Išvados ir perspektyvos: DiCaprio nebuvimas sutelkia dėmesį į kitus kūrybinius sprendimus ir didina laukimo intensyvumą — ne tiek dėl žvaigždės, kiek dėl neįprasto režisieriaus ir scenaristo derinio bei reikšmingo biudžeto. Su Tarantino scenarijumi, Fincherio režisūra ir aukštais finansiniais ištekliais projektas išlieka vienu iš labiausiai stebimų ateinančių kino pasirodymų. Tiek gerbėjai, kurie nori sužinoti, kas laukia Cliff Booth, tiek kino entuziastai, suinteresuoti netradicinėmis kūrybinėmis partnerystėmis, seks šio filmo kūrimo eigą ir atvykimą į ekranus.
Galimos rizikos: bet kuris didelis ir ambicingas projektas turi rizikų — nuo kūrybinių nesutarimų iki biudžeto valdymo iššūkių, aktorių prieinamumo ir rinkodaros strategijų. Režisūrinis perėjimas turėtų būti ypač kruopščiai valdomas, kad būtų išlaikytas scenarijaus tonas, o kartu suteikta erdvė naujai interpretacijai. Jei šie elementai sugebės veikti harmoningai, rezultatas gali tapti vienu iš įsimintiniausių tęsinio pavyzdžių modernioje kino istorijoje.
Galutinė pastaba: DiCaprio nebuvimas suankstina klausimą dėl pagrindinės aktorių sudėties, bet ne sumažina intrigos lygio. Turint Tarantino scenarijų, Fincherio viziją ir didelį pranešamą biudžetą, tęsinys išlieka vienu iš labiausiai laukiamų projektų — tiek gerbėjų, norinčių pamatyti Cliff Booth likimą, tiek kino mylėtojų, besidominčių šiuo neįprastu kūrybiniu bendradarbiavimu.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą