8 Minutės
Paul Feig režisuotas filmas The Housemaid pasirodo kaip blizganti, provokuojanti įrašas į pastarųjų sezonų dominavusį psichologinių trilerių banga, kuri užima tiek srautinio transliavimo platformas, tiek kino teatruose. Pagal Freida McFadden romaną adaptuotas ir scenarijų ekranui parašytas Rebecca Sonnenshine, filmas žvaigždėmis vaidina Sydney Sweeney kaip Millie Calloway ir Amanda Seyfried kaip turtingos šeimos matriarchė. Lionsgate leidimas, pasirodęs 2025 m. gruodžio 19 d., kviečia žiūrovus į buvusią nepriekaištingą vilą, kur paviršinė etiketa slepia trūkumus, paslaptis ir laipsnišką pasitikėjimo eroziją.
Ką sako kritikų bendruomenė
Ankstyvos recenzijos išsisklaidė plataus spektro skalėje — nuo entuziastingų iki iš esmės skeptiškų. The Wall Street Journal ir Associated Press linko į teigiamą vertinimą: pirmasis gyrė filmo veidrodinę struktūrą ir žaismingą klausimą, kas yra tikra, o antrasis pabrėžė filmo tyrinėjimą apie galios dinamiką ir manipuliaciją tarp lyčių. The Guardian pavadino jį gyvu šventiniu pramoginiu filmu, atkreipdamas dėmesį į operetinę energiją ir nuolatinį gaslightinimo (emocinio manipuliavimo) pojūtį, kuris laiko Millie ir žiūrovus nestabilioje būsenoje.
Vidutinio sunkumo recenzijos iš leidinių, tokių kaip The Hollywood Reporter, pripažino filmo atsidavimą melodramai, nors kritikų dalis jautė, kad Feig kartais susilaiko nuo visapusiško komiškumo ir satyrinių briaunų išplėtojimo. IndieWire filmo malonumus apibūdino kaip kuklius ir priskyrė Amanda Seyfried kruopščiai apdirbtą pasirodymą scenoms, kurios kitaip galėtų jaustis blankios. Žemiausiame spektro gale Movie Nation argumentavo, jog adaptacija švaisto didžiąją dalį romano potencialo ir iki paskutinio veiksmo tampa nuspėjama.
Rezultatų apžvalga (scores at a glance)
- Wall Street Journal: 90/100
- Associated Press: 88/100
- The Guardian: 80/100
- Hollywood Reporter: 70/100
- IndieWire: 58/100
- Movie Nation: 38/100
Vaidybos atlikimas ir tono pasirinkimai
Sydney Sweeney įsijaučia į Millie pažeidžiamumą ir įtampą, vaidinys reikalauja nuoširdumo ir vienu metu provokuojančio žaismo — ji juda tarp naivumo ir sąmoningo provokavimo. Amanda Seyfried suteikia kontroliuojamą, švytintį vaidmenį kaip šeimos paslaptingas centre esantis asmuo — šis pasirodymas buvo įvardytas daugelio kritikų kaip patikimiausias filmo privalumas. Palaikantys vaidmenys, kuriuos atlieka Brandon Sklenar ir Michele Morrone, prideda tekstūros moralinei dvejopai šeimos dinamikai: jų veikėjai sustiprina aplinkos moralinę ambiguitytę ir kartais atskleidžia subtilius manipuliacijos mechanizmus.
Feig režisūra balansuoja tarp kampo estetikos (camp) ir psichologinio įtampos kino. Tie, kurie gerai pažįsta jo ankstesnes komedijas, gali nustebti, kaip režisierius perkelia satyrinį žvilgsnį į namų siaubo žanrą; tačiau ne visi recenzentai sutiko, jog būtent toks poslinkis buvo pilnai išnaudotas — kai kurie norėjo, kad tamsus humoras būtų labiau išryškintas, o ne vien tik sugriežtintas melodramos varžtas. Kritikai taip pat daug dėmesio skiria aktorių komunikacijai per kūno kalbą, kamerų kampus ir montažo ritmą — tie elementai kuria nuolatinį nepatogumo jausmą ir pabrėžia filmavimo aikštelės sprendimus, nukreiptus į žanro psichologinę įtampą.
Techniniu požiūriu verta atkreipti dėmesį į dailę, apšvietimą ir garso takelį: kompozicija dažnai paryškina simbolius — veidrodžius, duris ir koridorius — kurie tampa tiek erdvės, tiek psichologinės erozijos metaforomis. Garso dizainas pasitelkia tylos ir švelnių, bet trikdančių garsų kontrastus, taip sustiprinant nuojautą, kad realybė gali būti iškreipta ar sąmoningai manipuliuojama.
Kaip The Housemaid palyginamas su kitais filmais
Stebint pastarųjų metų tendencijas, The Housemaid įsitaiso greta tokių pavadinimų kaip Gone Girl ir įvairių Netflix produkcijų, kurios jungia nepatikimą pasakojimą su turtingų namų skandalais. Filmas dalinasi temine DNR su gaslightinimo ir socialinės satyros klasikomis — jį galima suvokti kaip dalį Hitchcocko palikimo, bet pateikto per modernaus, blizgančio trilerio prizmę ir su Paul Feig specifiniu požiūriu. Saviems gerbėjams Sweeney intymesnio darbo atžvilgiu ir Seyfried pastarųjų metų stiprių personažų reinvencijų gerbėjams, šis filmas suteikia naują kampą abiems aktorėms, atveriant galimybes analizuoti jų repertuarus plačiau.
Svarbu pažymėti ir adaptacijos kontekstą: tai nėra vienintelis pastarųjų metų bandymas perkelti bestselerį į ekraną. Lyginant su kitomis adaptacijomis, The Housemaid labiau pabrėžia atmosferą ir tono įtampą nei visišką, tvarkingą visų siužetinių šakų atsekamumą. Tai leidžia žiūrovui daugiau investuoti į netikrumo estetiką, tačiau tuo pačiu rizikuoja atstumti žiūrovus, kurie tikėjosi tikslumo ir visapusės romano detalės išlaikymo.
Užkulisiuose ir faktai (behind the scenes & trivia)
Produkcija pasikliovė praktiniais dekoro sprendimais, kad vila taptų savarankišku personažu: daugelis rekvizitų ir baldų buvo parinkti taip, kad atspindėtų šeimos polinkį kurti įvaizdį vietoje artumo. Tokie pasirinkimai — nuo porceliano servizų iki specifinių nuotraukų rėmelių — tapo naratyvinėmis užuominomis, kurios padėjo perteikti šeimos išorinį blizgesį ir vidinę tuštumą. Antraštiniai pranešimai iš filmavimo aikštelės teigia, jog aktoriai kartais repeticijas atlikdavo vietoje, kad užfiksuotų klaustrofobišką, įgytą įtampą ir natūralią emocinę įtampą, kuri būtų jaučiama ir kameroje.
Lionsgate pozicionavo filmą kaip šventinę alternatyvą — sąmoningą strategiją pritraukti žiūrovus, ieškančius ką nors sensacingesnio nei tradicinis sezono turinys. Marketingo kampanija akcentavo žvaigždžių vardus ir intriguojančius trumpus anonsus, kurie išlaikė paslapties efektą, vengdami pernelyg daug atskleisti iš pagrindinių siužeto vingrybių. Taip pat verta paminėti, kad režisieriaus pasirinkimai ir stilistiniai sprendimai daugiausia kilo iš koncepcijos, kurioje vila veikia kaip psichologinis labirintas: tai atsispindi tiek kostiumų paletėje, tiek apšvietimo sprendimuose ir kadrų architektūroje.
Kritinis požiūris ir adaptacijos dilema
Skirtumas recenzijose atskleidžia platesnį klausimą apie adaptacijas: kiek gerai bestselerio, jo struktūrinių posūkių ir vidutinio tono aparatas ištveria vertimą į kino kalbą? Ten, kur kai kurie vertintojai giria Feig teatrališkumą ir aktorių magnetizmą, kiti mato siužetinį išsiplėtimą ir pramestas galimybes. Daugeliui recenzentų filmas atrodo kaip energingas eksperimentas — ne visiems žiūrovams pilnai sėkmingas, bet retai nuobodus.
Adaptacijos sėkmę galima vertinti keliais principais: vaidybiniu tikrumu, režisūros nuoseklumu, techniniu atlikimu (kamera, montažas, garso takelis) ir gebėjimu perduoti knygos teminį svorį. The Housemaid stipriai pasirodo vaidybiniuose sluoksniuose ir vizualinėje kalboje, tačiau kai kuriems kritikams trūko dramaturginio vientisumo ir tam tikrų romano psichologinių sluoksnių išbaigtumo. Vis dėlto filmas išlieka įdomus žiūrėti tiems, kuriems svarbiau tonas, atmosfera ir aktorių chemija nei kiekvienos siužetinės detalės logiškas išaiškinimas.
"The Housemaid yra energingas, šiek tiek barokinis psichodramas, kuris labai laimi iš savo pagrindinių aktorių," sako kino istorikas Marko Jensen. "Feig poslinkis nuo komedijos prie trilerio yra netikėtas, bet nuoseklus, ir filmo moralinis nepatogumas išlieka ilgai po titrų." Ši citata atspindi nuomonę, kurią dalinasi nemaža dalis recenzentų: filmas palieka klausimų, tačiau tuo pačiu suteikia pakankamai estetinių ir aktorinių momentų, kurie lemia jo įsimintinumą.
Kam verta žiūrėti (who should watch it)
Jei mėgstate blizgančius psichologinius trilerius, aktorių vedamus pasirodymus arba šventinius leidimus, kurie keičia cukraus saldžią nuotaiką į kunkuliuojančią įtampą, The Housemaid verta žiūrėti. Filmas ypač tiks žiūrovams, kuriems patinka analizė apie galingumo, klasės ir lyties santykius, taip pat tiems, kurie vertina atmosferos kūrimą per dailės sprendimus ir garso takelį. Jei tikitės tikslios, ištikimos romano adaptacijos arba kiekvieno siužeto vingio logiško išaiškinimo, būkite pasirengę filmui, kuris teikia prioritetą tonui ir teatrinei raiškai daugiau nei nepriekaištingam, mechaniniam siužeto susiuvimui.
Kaip kritikai ir auditorija pradeda svyruoti, The Housemaid jau tapo vienu iš šio sezono labiausiai aptartų metų pabaigos leidinių — poliarizuojančiu, bet žiūrimu įrašu į šiuolaikinio trilerio kanoną. Jo vieta žanre priklauso nuo to, ką vertinate — ryškius aktorių pasirodymus, stilizuotą atmosferą ar griežtą adaptacijos lojalumą. Šis filmas siūlo daug diskusijų temų: nuo gaslightinimo vaizdavimo iki to, kaip šiuolaikinis kinas transformuoja bestselerius ir žanrinius lūkesčius.
Apibendrinant, The Housemaid yra filmas, kurio stiprybė daugiausia slypi spektaklio ir estetikos lygmenyje: tai psichologinis trileris su aiškiais žvaigždžių vardais, kuriame melodrama ir satyra kartais susipina, kartais susiduria. Tiems, kurie domisi kino kritika, adaptacijomis ir šiuolaikiniais psichologiniais trileriais, filmas suteiks daug medžiagos analizei ir diskusijoms apie aktorių vaidmenų pasirinkimus, režisieriaus kryptį ir žanro galimybes šiandienos rinkoje.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą