8 Minutės
Netflix, Warner Bros. ir 17 dienų teatro langas — kas rizikuoja?
Holivudas ruošiasi reikšmingiems pokyčiams. Pasirodė pranešimų, kad jei Netflix įvykdys planuojamą Warner Bros. įsigijimą, srautinio transliavimo milžinė gali siekti sutrumpinti tradicinį kino teatrų rodymo laikotarpį iki vos 17 dienų prieš filmų perkėlimą į platformą. Tai būtų radikalus tradicinio kino lango trumpinimas, galintis pakeisti bilietų pardavimo strategijas, platintojų ir kino teatrų santykius bei žiūrovų patirtį žiūrint didžiosios biudžeto franšizes.
Netflix ilgą laiką eksperimentavo su įvairiomis išleidimo strategijomis — nuo teatrinių seansų, leidžiančių pretenduoti į apdovanojimus (pvz., Roma, The Irishman), iki ribotų kino premjerų, skirtų skatinti transliacijas. Tačiau visuotinė politika, nustatanti 17 dienų standartą visoms Warner Bros. premjeroms, būtų precedento neturintis sprendimas tokio masto turiniui kaip DC filmai ar „Žiedų valdovo“ spin‑off'ai.
Ką 17 dienų langas reikštų kino teatrams ir kūrėjams?
Kino teatrų operatoriai jau sunerimę. Didžiosios tinklinės kino salės, tokios kaip AMC, istoriškai reikalavo ilgesnių rodymo laikotarpių — artimų 45 dienų — tam, kad apsaugotų teatrinę pajamas ir suteiktų filmams laiko surasti auditoriją didžiajame ekrane. 17 dienų rodymas reikštų reikšmingą pelno sumažėjimą daugelyje multiplexų, priversdamas operatorius iš naujo apgalvoti repertuaro strategijas, maitinimo ir prekių pardavimų (concessions) modelius bei vietinius reklamos biudžetus.
Režisieriai ir kūrėjai taip pat atidžiai stebi situaciją. Aukšto profilio projektai, kurie gali nukentėti, yra Jameso Gunno DC iniciatyvos, Matt Reeves filmai (pvz., The Batman: Part II), Andy Serkiso The Lord of the Rings: The Hunt for Gollum ir kryžminiai šou, tokie kaip Godzilla x Kong: Supernova. Kūrėjai, pratę prie ilgesnių teatrinių „kojų“ — laikotarpio, kurio metu filmas palaipsniui auga kultūriniu mastu — gali prieštarauti sutrumpintam rodymui, kuris apriboja žodinio reklamavimo (word‑of‑mouth) ir apdovanojimų sezonų impulsą.
Ekonominiu požiūriu trumpas langas keičia pajamų struktūrą: tradiciškai daug filmų didžiąją dalį pajamų surenka per pirmas kelias savaites ir dalį per ilgesnį, kelių savaičių laikotarpį. Jei filmai anksčiau patektų į srautinio transliavimo platformą, teatruose uždirbtas pajamas tektų dalinti kitaip arba dramatiškai sumažinti. Tai ypač aktualu regioniniams ir nepriklausomiems kino teatrams, kurių finansinė sveikata labai priklauso nuo nuolatinio didesnės klasikinės repertuaro rotacijos.
Pramonės kontekstas: ne pirmas bandymas keisti kino langus
Aptariami pokyčiai yra tęsinys ankstesnių pramonės eksperimentų. Pandemijos metu studijos išbandė vienalaikius leidimus ir sutrumpintus langus — pavyzdžiui, Warner Bros. 2021 m. pasirinko tą patį išleidimo modelį tiek kino teatrams, tiek HBO Max. Universal studijos PVOD (premium video on demand) strategijos su filmais kaip Trolls: World Tour ir Disney lankstumas taip pat sumaišė tradicinių teatrinių ir transliacijos kanalų ribas.
Tačiau mastas iš tiesų svarbus. Jei prie Netflix būtų prijungtas Warner Bros. ir HBO Max katalogas — įskaitant turinį nuo Game of Thrones iki Harry Potter ir didelę DC visatą — tai reikštų, kad viena srautinio transliavimo platforma kontroluotų milžinišką dalį kino teatrui tinkamos intelektinės nuosavybės (IP). Tokia koncentracija jau sukėlė antimonopolinius perspėjimus JAV Kongrese ir paskatino bent vieną prenumeratoriaus skundą, teigiantį, kad sandoris grėsmingas konkurencijai srautinio transliavimo rinkoje.
Pramonės žaidėjai pabrėžia skirtingas rizikas: nuo kūrybinio pasirinkimo laisvės iki lokalių kino teatrų išlikimo ir reklamos ekosistemos pokyčių. Teisiniai ekspertai prognozuoja, kad reguliavimo institucijos, vertindamos tokio masto operaciją, aiškiai žiūrės ne tik į kainodaros pasekmes vartotojams, bet ir į rinkos struktūros pokyčius bei galimą žurnalų, platintojų ir konkurentų poveikį.
Bilietų pardavimų signalai ir auditorijos įpročiai
Žiūrovų elgsena keičiasi, bet kai kurios tendencijos lieka stabilios. Pranešimai rodo, jog vienalaikis Netflix ir kino teatrų leidimas — pavyzdžiui, Stranger Things sezono finalo atvejis — atnešė maždaug 25 milijonų dolerių biudžetą kino teatrų kasose. Tai parodo, kad dalis auditorijos vis dar renkasi didįjį ekraną renginiams ir serialų premjeroms. Vis dėlto dauguma kino filmų vis dar remiasi kelių savaičių teatriniu gyvavimo laikotarpiu, kad atgautų biudžetą ir sukurtų kultūrinį impulsą.
Trumpesni langai gali pagreitinti srautų platformų prioritetinį vartotojų elgesį ir nukreipti rinkodaros lėšas nuo kino teatrų kampanijų prie prenumeratos skatinimo. Marketingo specialistai jau svarsto perkomponuoti kampanijas: daugiau biudžeto skiriant skaitmeninei reklamai, influenceriams ir platformos vidaus funkcijoms, o mažiau — tradiciniams miesto plakatus ir vietinėms premjeroms.
Taip pat egzistuoja kūrybinis atgarsis. Kai kurie režisieriai, kaip Ryan Johnson, viešai priešinasi apribotam teatriniam laikotarpiui jų projektams; veteranai kaip James Cameron perspėjo, kad teatrinės premjeros sutrumpinimas gali eroduoja bendruomeninę, cinematinę patirtį. Tokia kritika grindžiama ne tik estetika, bet ir ekonominiais bei socialiniais aspektais: kino teatras dažnai yra kultūrinės diskusijos, festivalių ir apdovanojimų kampanijų epicentras.
„Tai nėra vien verslo deryba — tai kultūrinis pasirinkimas“, — teigia kino kritikė Anna Kovacs. „Kai studijos sutrumpina teatrinius leidimus, kad privilegijuotų transliacijas, jos keičia būdą, kaip filmai atrandami ir apie juos kalbama. Tai svarbu tiek režisieriaus vedamiems projektams, tiek franšizėms.“
Reguliavimo ir komercinis laiko grafikas
Netflix nurodė, kad sandoris gali būti užbaigtas per 12–18 mėnesių, su ankstyviausiu užbaigimu apie 2026 m. gruodį ir vėliausiu — 2027 m. viduryje. Įmonės vadovas Ted Sarandos išreiškė optimizmą dėl reguliavimo peržiūros, pabrėždamas, kad įsigijimas būtų naudingas vartotojams, kūrėjams ir industrijos augimui. Tačiau antimonopolinė kontrolė greičiausiai bus kruopšti, o kino teatrų atstovai stipriai prieštaraus bet kokiai vienareikšmei teatrinei politikai.
Reguliatoriai dažnai vertina kelis veiksnius: rinkos koncentraciją, įtakos galimybę kainoms, prieinamumą vartotojams ir konkurencijos sąlygas trečiųjų šalių rinkose (pvz., licencijavimo galimybes kitoms platformoms ir tarptautinę distribuciją). Jei Netflix įsigytų Warner Bros., institucijos gali reikalauti tam tikrų nuolaidų ar įsipareigojimų — pavyzdžiui, išlaikyti tam tikrą teatrinio leidimo minimalų langą arba suteikti prieigą kitoms platformoms tam tikromis sąlygomis.
Komerciškai abi pusės turi paskatų ieškoti kompromiso: Netflix siekia plėsti katalogą ir prenumeratorių bazę, o studijos bei kino teatrų tinklai — apsaugoti tradicinio kino ekosistemą. Galimi sprendimai apima lankstesnį požiūrį title‑by‑title (kiekvienam pavadinimui atskirai), tarpinio ilgio teatrinius langus arba hibridines strategijas, kur didžiausi studijų hitai gauna išimčių.
Ką verta stebėti toliau
Derybos greičiausiai baigsis kažkur tarp kraštutinių variantų — gali būti sutarta vidutinių trukmių teatrinė politika, arba studijos pasirinks strategiją, priklausančią nuo konkretaus filmo potencialo kino kasoje. Keli svarbūs stebėjimo taškai:
- Ar reguliavimo institucijos nustatys draudimus arba įsipareigojimus, susijusius su teatrų rodymo trukme?
- Ar Netflix taikys vienodą 17 dienų politiką visuose pavadinimuose, ar taikys išimtis franchise'ams ir blokbasteriams?
- Kaip kino teatrų tinklai perskirstys repertuarą ir biudžetus, jei trumpi langai taps norma?
- Kaip reklamos ir premjerų strategijos persipins su prenumeratos augimo siekiais?
Kino entuziastams ir industrijos stebėtojams klausimas aiškus: bendruomeninių teatro premjerų ateitis, ekonomika, palaikanti vietinius kino teatrus, ir franšizių filmų sveikata priklausys nuo to, kaip platformos ir studijos subalansuos teatrinius langus su prenumeratorių prioritetais. Jei bus priimtas 17 dienų standarto modelis, tai reiškia esminį perorientavimą pramonėje — nuo platintojų ekonomikos iki kūrybinės komunikacijos su auditorija.
Tačiau industrija turi galimybių ieškoti kūrybingų kompromisų: dalinis išimčių taikymas, investicijos į hibridines premjeras, laipsniškas integruotų rinkodaros kampanijų kūrimas ir nauji pajamų dalijimosi mechanizmai, kurie dalinai kompensuotų trumpėjančio teatro lango poveikį. Kol kas sprendimai dar nespręsti, todėl kino teatrai, kūrėjai ir žiūrovai stebi situaciją su atidumu.
Galiausiai svarbu pabrėžti, kad tai nėra vien tik klausimas apie vieną sandorį ar vieną politiką: tai platesnė diskusija apie tai, kaip kino industrija prisitaiko prie skaitmeninimo, kaip saugomi vietiniai sklaidos kanalai ir kokią kultūrinę vertę teikia kolektyvinė kino patirtis. Nepriklausomai nuo rezultato, diskusija apie 17 dienų teatrinį langą pažymi lūžio tašką, kuris formuos filmų judėjimą nuo studijų iki žiūrovų — tiek kino teatruose, tiek namuose.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą