6 Minutės
Šiuolaikinis signalas kino edukacijai
Neseniai The Atlantic publikuotas tyrimas sukėlė rimtą diskusiją kino studijų skyriuose visame pasaulyje: didelė dalis kino studentų nebesugeba peržiūrėti filmų iki pabaigos. Tyrimo rezultatai rodo elgesio pasikeitimą, kuris eroduoja pagrindinius mokymo aspektus — filmų analizę, pasakojimo suvokimą ir kinematografinį raštingumą. Auditorijose ir peržiūrų salėse studentai vis dažniau yra išsiblaškę telefonų, o dėstytojai praneša, kad dėmesio suskaldymas tapo taisykle, o ne išimtimi.
Šis pokytis veikia tiek teorines paskaitas, tiek praktinius seminarus: diskusijos apie montažą, ritmo kūrimą, mise-en-scène arba režisieriaus sprendimų analizę praranda savo prasmę, kai klausytojas neįsisavina filmo kaip vientiso teksto. Tokia problema turi tiesioginių pasekmių ugdant kino kūrėjus, redaktorius, kritikų kartą bei platesnę kultūrinę kompetenciją.
Nuo "Jules and Jim" iki TikTok: neraminantis pavyzdys
Viena ryškiausių tyrime aprašytų situacijų susijusi su François Truffaut filmu "Jules and Jim" — 105 minučių Prancūzijos Naujojo Banga klasika. Klasės peržiūrų metu daugiau nei pusė studentų negalėjo teisingai atsakyti į pagrindinius siužeto klausimus; kartais atsakymai buvo tiek neteisingi, kad atrodė, jog žiūrovai filmo iš viso nesekė (kai kurie netgi minėjo veikėjų slėpimąsi nuo nacistų arba Ernest Hemingway epizodą, ko filme nėra). Toks neatitikimas tarp teksto ir jo suvokimo atskleidžia ne tik dėmesio spragas, bet ir kultūrinio raštingumo spragas.
Problema nėra filmo trukmė ar užsienio kalbos subtitrai. Daug dėstytojų pažymi, kad daugelis Z kartos žiūrovų ramiai žiūri ilgus anime serialus su subtitrais — taigi klausimas labiau elgseninis nei techninis. Tyrimo autoriai didelę dalį pasikeitimo sieja su trumpųjų formatų platformų, tokių kaip TikTok ir YouTube Shorts, kondicionavimu, kur atlygio mechanizmas remia greitai montuotus, „kąsnis po kąsnio“ klipus. Tokia žiūrėjimo praktika treniruoja nuolatinį naujovės siekį, o ne ilgalaikį įsitraukimą ir koncentraciją.
Kaip auditorijos prisitaiko — ir kas yra rizikoje
Kai kurie dėstytojai reaguoja atsisakydami pilnų peržiūrų ir vietoje jų rodydami atrinktus epizodus arba montažo fragmentus, kad pagrindiniai punktai tilptų į trumpesnes pamokas. Tokia operatyvi priemonė gali padėti akcentuoti tam tikrus techninius aspektus, bet ji rizikuoja pašalinti holistinę patirtį — filmo stebėjimo nuo pradžios iki pabaigos patirtį, kuri yra esminė suvokiant ritmo vystymą, naratyvo architektūrą, mise-en-scène ir emocinę kino logiką.
Kiti pedagogai priešinasi šiai tendencijai kurdami vadinamuosius „lėtosios kinematografijos“ (angl. slow cinema) kursus: programos, kurios sąmoningai grąžina ilgus kadrus, kantrų tempą ir pratęstas peržiūras kaip dėmesio ir kinematografinio malonumo treniruotes. Tokios programos derina peržiūras su griežtomis be-telefonų taisyklėmis, priešperžiūros orientacija ir vėlesnėmis diskusijomis, kurios aiškiai sieja estetinius pasirinkimus su režisieriaus intencija ir istoriniu kontekstu.
Palyginimai ir platesnis kontekstas
Ši krizė stovi kultūros, technologijų ir pedagogikos sankirtoje. Palyginkime Truffaut artimą personažų studiją su šiuolaikinėmis serijinėmis pasakojimo formomis, tokiomis kaip The Crown, arba ilgų formų anime, pvz., Attack on Titan — serijos, kurios reikalauja įsipareigojimo, tačiau palaiko įsitraukusias tarptautines auditorijas. Skirtumas parodo, kad jauni žiūrovai sugeba susitelkti; jie tiesiog paskirsto dėmesį kitaip, priklausomai nuo platformos, bendruomenės normų ir suvokiamos vertės.
Reikėtų atkreipti dėmesį į kontekstualius skirtumus: srautinės platformos, socialinės medijos ir bendruomeninės normos formuoja tai, ką kultūrologai vadina „žiūrėjimo praktikomis“. Tai apima atmintį, interpretacijos įgūdžius ir gebėjimą susieti filmo elementus su platesniu kultūriniu lauku. Menas, toks kaip "Jules and Jim" (1962), reikalauja nuoseklumo — jo elipsinė naratyvinė struktūra ir tono pokyčiai reikalauja nuolatinio įsitraukimo, kad būtų jaučiami emociniai statymai — tiksliai tų įgūdžių, kuriuos suplėšyta žiūrėjimo praktika ardo.
Kritinės perspektyvos ir praktiniai žingsniai
Tyrimo kritikai ragina nepervertinti situacijos ir nepasiduoti moralinėms panikoms: dėmesys prisitaiko prie naujų medijų ekologijų. Kai kurie teigia, kad naujos žiūrėjimo formos tiesiog reikalauja pakeisti metodikas, o ne smerkti žiūrovus. Visgi edukatoriai įspėja, kad kino mokymas negali būti sumažintas iki atskirų scenų analizės klipų vien tik todėl, kad tai slopina gebėjimą sukurti ilgalaikes pasakojimo struktūras, nuosekliai dirbti su ritmo jausmu montaže, bei kritiškai vertinti kūrinius platesniuose kultūriniuose ir istorinėse kontekstuose.
Praktinės priemonės, kurias taiko kino skyrių dėstytojai, apima:
- Privalomos peržiūros ir registracija į peržiūras — aiškūs lankomumo reikalavimai.
- Vadovaujamos žiūrėjimo pastabos (guided viewing notes) — struktūruotos užduotys filmui analizuoti metu.
- Refleksiniai rašymo pratimai po peržiūros — esė, dienoraščio įrašai ar portfelio užduotys, skatinančios nuoseklų mąstymą.
- Bendros peržiūros ir diskusijos, atkuriantys bendruomenišką žiūrėjimo ritualą — kino vakarai, retrospektyvos, kino klubai.
- Telefonų naudojimo apribojimai per peržiūras ir išankstinės orientacijos apie žiūrėjimo etiketą.
Festivaliai ir universiteto kino klubai taip pat aktyviai susigrąžina peržiūros naktis kaip renginį — priminimą, kad kinas yra tiek bendras kultūrinis ritualas, tiek estetinis patyrimas. Tokie renginiai padeda atkurti kolektyvinio žiūrėjimo praktiką ir stiprina auditorijos gebėjimą bendrai interpretuoti filmus bei dalintis kritinėmis įžvalgomis.
„Turime prisiminti, kad dėmesys yra tiek įgūdis, tiek įprotis,“ sako kino istorikas Markas Jensenas. „Mokyti studentus sėdėti su filmu, pakęsti neapibrėžtumą ir sekti tono nuokrypius — tai treniruotė kantrybei, kurios reikalauja kinas. Be to, rizikuojame gaminti technikus, o ne pasakotojus.“
Galimybė, ar kino mokyklos sugebės atsukti tendenciją, vis dar neaiški. Tačiau diskusija jau suteikia vertingą impulsą: jei kinas yra svarbus, kaip išsaugoti sąlygas, kuriomis jis gali būti tinkamai patiriamas, studijuojamas ir kuriamas? Atsakymas greičiausiai reikalauja daugiapakopio požiūrio, apjungiančio kurikulumų pertvarkymą, institucinių politikų akcentavimą ir kultūrinių praktikų atkūrimą.
Papildomi svarstymai pedagogams ir programų vadovams:
- Integruoti žiūrėjimo discipliną kaip atskirą modulį: įtraukti pratybas, kurios treniruoja dėmesį (pvz., ilgos peržiūros, laiko apskaita, mindful viewing pratimai).
- Derinti šiuolaikines medijas su klasikine kinematografija: palyginti trumpų formų naratyvų technikas su ilgo formato pasakojimo strategijomis.
- Skatinti studentų projektus, kuriuose privaloma pasakojimo plėtra ilgesniu formatu — trumpametražių ir ilgametražių santykio analizė.
- Rinkti duomenis apie žiūrėjimo įpročius: apklausos, anketos ir stebėjimai padėtų tiksliau suprasti elgesio modelius ir planuoti intervencijas.
Taip pat svarbu pripažinti technologijų vaidmenį: vietoje to, kad mobilieji įrenginiai būtų vien tik problemos šaltinis, juos galima įtraukti į mokymo praktiką kaip instrumentą kritinei refleksijai — pvz., struktūruotos interaktyvios užduotys, kur telefonai naudojami tik konkrečioms analizės funkcijoms, o ne laisvam naršymui.
Galutinė mintis: kino edukacija šiuo metu stovi kryžkelėje tarp tradicinių ugdymo metodų ir greitai besikeičiančios medijų aplinkos. Instituciniai sprendimai, mokymo programų pertvarkymai ir kasdienės pedagoginės praktikos turės būti derinami siekiant išlaikyti kino mokymą aktualų ir efektyvų. Tai ne vien technologijų problema — tai kompleksinis kultūrinis ir pedagoginis iššūkis, kurį galima spręsti tik per atvirą dialogą tarp dėstytojų, studentų ir institucijų.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą