Vaikiškas šokis, telefono skambutis, pažadas, įrašytas balso žinutėje: filmas prasideda tuo trapumo užburimu. Pirmosios minutės, švelnios ir tikslios, siūlo filmą, kuris supranta, kaip rodyti intymumą: dvi seserys, Jill ir Isabelle, susipynusios gestais, mažais maištavimais ir daina, dalijama per telefoną. Tai kinematografiška tuo, kad patiki vaizdu emocijų perteikimą. Tai užuomina apie kažką retą.

Tai kur dingsta pažadas? Būtent tada, kai istorija suauga. Leah McKendrick, kuri čia rašė, režisavo ir vaidina, aiškiai turi užuomonę apie idėją. Scenarijus pakankamai sumanus, kad paverstų balso žinutes struktūrine priemone, kad įrašyta išpažintis jaustųsi kaip gyvas buvimas Jill gyvenime. Tačiau gera idėja reikalinga vizualinio variklio, kuris ją stumtų. Tas variklis užstrigsta viduryje.

Tapus suaugusiomis, Jill ir Isabelle ryšys nusileidžia iki aiškinamojo pasakojimo. Scenos, kurios anksčiau vyko per judesį ir žvilgsnį, tampa dialogo eilutėmis. Telefoniniai skambučiai pakeičia jausmų choreografiją. Rezultatas: santykis, kurį anksčiau stebėjome, dabar tampa kažkuo, apie ką mums pasakoja. Ar vien balso žinutės gali panešti filmą? Ne tada, kai kamera nustoja reikalauti parodyti, ką daro širdis.

Žmonių charakterizacija kenčia tame pačiame perėjime. Jill gyvenimas virsta virtuvės scenų ir praeinančių romanų grandine, ir nors virtuvės momentai dažnai yra šviesiausios filmo kibirkštys, jie nesudaro visiškai nubrėžto žmogaus. Romantiniai susitikimai skaitosi kaip paauglių albumo klišės, susipažink restorane, pykta reakcija, judėk toliau, dėl to Jill atrodo labiau tipo nei trimačiu protagoništu. Sprendimai yra logiški siužeto judėjimui, bet retai atskleidžia, kodėl Jill jaučia taip, kaip ji jaučia.

Iškylą Wesas, galimas svertas. Popieriuje jis yra naratyvinė svirtis: kas nors, kas klauso Jill balso žinučių, kas galėtų viską komplikuoti. Praktikoje jis lieka nusivylusišai schematiškas. Scenarijus žaidžia su paslaptimi, kad Wesas yra girdėjęs žinutes, ir akimirką filmas paragauja įtampos. Šokas galėjo būti veiksmingas, jei žiūrovai dalyvautų Jill atradime realiu laiku. Vietoje to, atskleidimas pateikiamas taip, kad menkina įtampą, o prasta veikėjų apibrėžtis verčia Weso vėlesnius bandymus susigrąžinti ryšį jaustis tuščiais. Užuojauta pelnoma per niuansą; čia ji dažniausiai yra paskelbiama.

Vis dėlto filmas nėra be nuopelnų. Virtuvės epizodai suteikia filmui pulso. Kai Jill ir jos kolegos patiria kulinarinio konkurso spaudimą, filmas pagaliau leidžia formai susitikti su funkcija: veiksmas, ritmas, jutiminės detalės. Kumkvato motyvas, keistas ir netikėtas, atsiperka tame kontekste, suteikdamas mažą bet malonų atlygio akimirką, kurios likusi filmo dalis dažnai atsisako duoti. Tie momentai įrodo, kad McKendrick moka statyti scenas su energija, kai ji pasitiki vaizdinėmis statybinėmis priemonėmis, o ne žodiniu aiškinimu.

Pagrindinė problema yra tonalinis disonansas. Balso žinutės Isabelle nori būti tiek atėjimo į suaugusio gyvenimo romantine dramadė, tiek subrendusia meditacija apie gedulą ir seserų meilę, bet niekada neranda klijų tarp šių tikslų. Scena po scenos tonas svyruoja: pokštas iškrenta, paskui rimtas momentas atkeliauja per greitai, kad būtų pajustas. Kartais komedija ir drama dalijasi kadru; tai savaime nėra klaida. Problema kyla tada, kai nė vienai pusei neduodama pakankamai laiko susiformuoti, todėl abiejų emocinė vertė išsilpnėja. Pokštas prie vakarienės stalo apie Jill matematinius gebėjimus pasirodo anksčiau nei scena įsitvirtina savo reikšmėse, ir filmas nuslysta į nuoširdumą neįrodęs, kad jis tai užsitarnavo.

Režisūrinis sulaikymas, arba jo trūkumas, čia turi didžiausią reikšmę. McKendrick scenarijuje yra kažko originalaus daigas, bet režisūra reikalauja tą daigą paversti gyvenamais momentais, ir vertimas suklumpa. Filme yra aštrių pastebėjimų ir ryškaus rašymo momentų, bet ritmo sprendimai, per didelis pasikliovimas aiškinamuoju dialogu ir įprasti romantiniai niuansai skaido visumą.

Vis dėlto ne viskas prarasta. Atidarymo vaikystės epizodai žada režisierę, galinčią aiškiai fiksuoti mažus buitinius ritualus. Virtuvės bendrystė ir konkurencinė scena primena, kad McKendrick moka režisuoti fizines rizikas. Jei ji rimčiau pasikliautų rodymu vietoje pasakojimo, ateities projektai galėtų atrodyti daug labiau pasitikintys. Dabar filmas skaitomas kaip idėja, kuriai režisūros metu reikėjo griežtesnio redakcinio žvilgsnio.

Balso žinutės Isabelle yra neišnaudotų galimybių studija: scenarijus, kuris pelno dėmesį, bet yra suvaržytas atlikimo, kuris renkasi aiškinimą vietoj įsikūnijimo. Tai filmas, kuris dažnai prašo tavęs jausti, bet retai duoda jutiminę žemėlapį, kaip ten patekti. Pažiūrėkite dėl veikiančių momentų: pradžia, virtuvė, ir dėl idėjos, kuri vis dar verta tobulinti. Vertinkite jį pagal tai, kuo jis beveik tampa.